senis wrote:Mat teorijoms besidarant vis sudetingesnems tampa vis sunkiau ir sunkiau paprastam skaitytojui "ant pirstu" parodyti kas yra tas ir anas is teorijos... (Kaip pavyzdi imkime kvantines mechanikos bangos-daleles dualizma, ar koki neapibreztmo principa, ar pvz. is SRT mases didejima su greiciu, ar laiko letejima. Siems dalykams labai sunku sugalvoti geras analogijas (jei is vis imanoma), todel kad iprastineje buityje zmones to nemato ir todel jiems sunku tuos reiskinius suvokti.
Kažkaip nematau tame problemos. Kai kurie savo srities specialistai sugeba labai paprastai, aiškiai ir korektiškai perteikti tavo minėtus dalykus. Taip pat, manau, kad nereikia sureikšminti analogijų, nes neatsargiai su jomis elgiantis lengva nusiprimityvinti. Analogijos paprastai naudojamos tam, kad jau žinomo dalyko pagalba būtų galima vaizdžiau paaiškinti, nupasakoti tam tikrą menkiau žinomą reiškinį (kurio specifiniai, unikalūs aspektai dažnai būna ne ką mažiau svarbūs, nei neunikalūs). Žmonės, tuo tarpu, yra linkę suabsoliutinti analogijas ir perketi
per daug jau pažįstamo dalyko savybių naujam dalykui, todėl svarbu žinoti šią gana dažną klaidą analogijų supratime ir į ją atsižvelgti. Aišku, labai daug kas priklauso ir nuo konteksto. Pvz. kokiam eiliniam mokyklinės fizikos mokytojui elektrono, kaip labai mažo neigiamai įelektrinto rutuliuko, analogija labai patinka, nes mokiniams tokį elektroną daug lengviau įsivaizduoti ir toks supratimas su mokyklinės fizikos žiniomis iš esmės nesipjauna. Tuo tarpu, kokiam nors aukštosios fizikos dėstytojui tokia analogija tikriausiai nepatiktų, nes jam turbūt ir taip nuolatos tenka savo studentams akcentuoti ir pabrėžti, kad elektrono, kaip labai mažo neigiamai įelektrinto rutuliuko, įsivaizdavimas yra pernelyg primityvus ir todėl rimtesniam supratimui toks įsivaizdavimas nėra tinkamas. Taigi, mano subjektyvia nuomone, "erdvės atomų" paminėjimas tame Scientific American straipsnelyje, gilesniam smalsesnių žmonių supratimui apie LQG teoriją daro tik meškos paslaugą.