Štai su tuo aš niekaip negaliu sutikti. Visų pirma turiu pasakyti, kad nemanau, jog moralinės ir etinės normos gali būti įrodytos, ar kad privalo būti įrodinėjamos tikrąja to žodžio prasme. Bet kokia argumentacija šioje srityje visuomet susives į tam tikras "nykščio taisykles" - moralinius tvirtinimus, kurių dauguma nekvestionuoja. Ir jei dėl šių bazinių taisyklių nesutariama, bet kokie įrodinėjimai tampa beprasmiai. Jei, pavyzdžiui, aš nemanau, kad mano ar kieno nors kito gyvybė yra verta bent sudilusio skatiko, tai tau niekaip nepavyks man įrodyti, kad neturėčiau žudyti. Mat mes vadovaujamės visiškai skirtingomis "nykščio taisyklėmis". Tai viena.Shiori wrote:Palyginkime... Graikiškoji etika, arba apskritai bet kuri filosofinė sistema yra tik atskiras pavienių žmonių sukauptos patirties rezultatas, išraiška. Vieningos „bešališkos“ filosofijos apskritai nėra, nes kiekvienos iš jų autorius savaip žvelgia į tuos pačius reiškinius, problemas, todėl gaunasi skirtingų pažiūrų, vertinimų kratinys. Kurį pasirinkti? Juk jau vien iki naujųjų amžių, Europos filosofijos istorijoje būta virš šimto teorijų ir doktrinų. Apskritai moralės taisyklės pačios iš savęs nėra sau pakankamos ir reikalauja pagrindimo, suteikiančio joms svorio. Gi krikščioniškos etikos atveju atkrenta įrodinėjimo būtinybė.
Antra - krikščioniškoji etika tikrai nėra išsprendusi visų savo filosofinių problemų. Štai viena iš jų: kodėl žudyti yra blogai? Ar todėl, kad Dievas liepė nežudyti? O kas būtų, jei Dievas lieptų žudyti? Tai automatiškai taptų gėriu? Nei šis, nei tas... O galbūt žudyti yra blogai apskritai, nepriklausomai nuo to, ką liepia Dievas - gal jis mums tiesiog perduoda šią informaciją? Bet tai reikštų, kad egzistuoja kažkokios moralinės taisyklės, kurių negali keisti net ir pats ponas Dievas - jis, kaip ir visi mes, yra joms pavaldus. Vėlgi - teologinė problema.
Na, ir galiausiai, apie kokį "svorį" galima kalbėti krikščioniškosios etikos atveju? Manau, kad tik apie kumščio svorį - katras galingesnis, tas ir doresnis. O pats doriausias yra Dievas, nes jis - galingiausias. Taigi ir jo padiktuotos taisyklės - doros viršūnė. Tik kažin, ar tokia "kumščio argumentacija" turi ką nors bendro su logine argumentacija.
Bet gyvenimas keičiasi. Atsiranda vis naujų galimybių, patenkame į vis naujas situacijas - tokias, kokių anksčiau nebūdavo. Tenka rinktis, tenka apsispręsti. Tuomet tas krikščioniškosios etikos patvarumas ir pastovumas tampa stabdžiu, neleidžiančiu spręsti šių naujų problemų. Čia reikia nuolatinio kitimo, bei gebėjimo prisitaikyti prie vis kintančio ir vis sudėtingėjančio gyvenimo, o ne pastovumo.Shiori wrote:Ir negana to, nėra ir vienos „teisingos“ filosofijos - čia tiktų A. Maceinos apibūdinimas, jog „Filosofijos abejotinumas yra visapusis: mes nežinome kas filosofija yra savyje, ką ji ilgoje savo trukmėje yra veikusi, ko siekusi ir ko pasiekusi. <...> Jokia filosofija nėra nuolatinė, ir joks filosofinis atsakymas nėra patvarus“.O štai jei kalbėsime apie krikščioniškąją etiką, tai ko jau ko, bet patvarumo, pastovumo jai nestinga.
Aš ne tiek apie laisvę, kiek apskritai apie tai, kam ta etika skirta... Kaip manai - ar ji yra kažkas, kam visi turėtų tarnauti, ar tik priemonė? Aš manau, kad tik priemonė - ji yra skirta tarnauti mums. Mes ją ir kuriame. Jei mums laisvė yra vertybė - susikursime tokią etinę sistemą, kuri leis mūsų laisvei išbujoti. Jei mums laisvė nėra svarbi - kursime kitokią sistemą. Pasakysiu labai kategoriškai - patys svarbiausi šioje situacijoje esame mes, ir pasaulis sukasi apie mus. Todėl etika yra skirta tarnauti mums, o ne mes jai. Štai todėl ji ir turi būti kuriama atsižvelgiant į tuos, kurie ją kuria - į jų poreikius, jausmus ir visa kita. Į mus. Krikščioniškoji etika čia prašauna pro šalį.Shiori wrote:BetJeigu tau nepatinka, jog apribojama tavo laisvė, tada reikėtų kelti ir spręsti pasirinkimo problemą. Kada tu nusprendei, jog asmeninė laisvė yra visų siekiamybė? Daugybė žmonių visai nepageidauja "laisvės" pasirinkdami rizikuoti ir priiminėti savo sprendimus, o visai patenkinti nustatytomis normomis. Jeigu jos nepakankamos laikmečiui, tai gal yra keistinos, o ne atsisakytinos.Pastarojoje į žmogų visiškai neatsižvelgiama.
Ir aš eilėraštį turiu. Specialiai tokį verksmingą parinkau - girdėjau patinka
Man liūdna šiandien... O, tegu
Tavoji arfa vėl prabyla!
Lai tyras balsas jos stygų
Greičiau išsklaido niaurią tylą.
Gal man širdy atbus viltis,
Jei jos šaltinis neišsekęs,
Ir žemėn ašara nukris,
Jei turi ašarų dar akys.
Garsų audringų trokštu aš,
Nereikia, dainiau, man paguodos:
Užsimiršimą man atneš
tiktai rauda ir skausmas juodas.
Versmė nematomų kančių
Nuodais krūtinę mano girdė.
Tad skambink! Verkti aš geidžiu -
Arba gėla man pervers širdį.