Smagus ir greitas intelekto testas
Nu, aš matyt nepapuolu į 1% genijų, nes man tas testas pasirodė per sudėtingas (bent jau iš pirmo žvilgsnio).
Gal pats bandei?
Pagalvojau, jei iš tiesų reikėtų išspręsti tokius uždavinius, tai greičiausiai bandyčiau parašyt programą, kuri surastų tuos dėsningumus automatiškai. Nes mano ir kompiuterio IQ sumoje turbūt didesnis už 180 
Beje, viename Harriso podkaste Garry Kasparovas tvirtino, kad šiuo metu stipriausias šachmatų "žaidėjas" yra ne šiaip kompas, o kompo ir žmogaus komanda. Kažin, kiek tame tiesos?
Beje, viename Harriso podkaste Garry Kasparovas tvirtino, kad šiuo metu stipriausias šachmatų "žaidėjas" yra ne šiaip kompas, o kompo ir žmogaus komanda. Kažin, kiek tame tiesos?
Jausčiausi kiek nejaukiai prieštaraudamas Kasparovui šachmatų srity... tai ir neprieštarausiu. Bet kiek aš žinau šachmatus, tai spėju tas stiprumas pasireiškia nebent jei kompiuteris žaidžia prieš kompiuterio ir žmogaus komandą. Jei oponentas tik žmogus, tas skirtumas tikriausiai praktikoje niekaip nepasireikštų, nes žmonės seniai turi nebent teorinius šansus laimėti prieš kompiuterį.Beje, viename Harriso podkaste Garry Kasparovas tvirtino, kad šiuo metu stipriausias šachmatų "žaidėjas" yra ne šiaip kompas, o kompo ir žmogaus komanda. Kažin, kiek tame tiesos?
Kita vertus, jei Kasparovas teisus, būtų smalsu sužinoti, kaip žmogus pagelbėja kompiuteriui. Nes iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad galėtų. Stiprumas by definition yra kad kompiuteris consistently parenka geresnius ėjimus, nei žmogus. Tai ką toje komandoje veikia žmogus, cheerleadina? Pataiso kompiuterio „klaidas“? Bet juk šiais laikais rimtai ėjimai analizuojami ir „klaidos“ atrandamos su tik su kompiuterio pagalba...
Buvo vienu metu net nedidelė kontroversijukė kilusi dėl komentatorių nuolatinio kompiuterių naudojimo, atseit jie skamba kaip per daug smartassai realtime baksnodami į geriausių pasauly žaidėjų klaidas, nes kompas jas iškart nustato ir parodo. Būtų labai smalsu sužinoti, ką Kasparovas turėjo omeny ir kokį vaidmenį komandoje vaidina žmogus.Kiek pamenu, jie ten kalbėjo apie "freestyle chess", kur neribojamas nei komandos narių skaičius, nei kompiuterių naudojimas. Tai įsivaizduoju, kad pavienis žaidėjas (kad ir pats Kasparovas) neturėtų daug šansų laimėti.Sejanus wrote: ↑2017-11-04 12:59Bet kiek aš žinau šachmatus, tai spėju tas stiprumas pasireiškia nebent jei kompiuteris žaidžia prieš kompiuterio ir žmogaus komandą. Jei oponentas tik žmogus, tas skirtumas tikriausiai praktikoje niekaip nepasireikštų, nes žmonės seniai turi nebent teorinius šansus laimėti prieš kompiuterį.
Aš irgi norėčiau žinoti.
Iš vienos pusės norėtųsi tikėti, kad žmogus turi kažkokį platų strateginį žaidimo matymą, kurio stokoja kompiuteris - kuris iš principo, tik mechaniškai perskaičiuoja didelį kiekį galimų ėjimų, ir išsirenka geriausius. Ir tas strateginis matymas vis dar suteikia kažkokį pranasumą prieš grynai AI varžovą..
Tačiau realiai, tas pranašumas gali atsirasti tiesiog dėl "triukšmo", kurį žmogus įneša į žaidimą. Pvz., jei AI visada tikisi pačių geriausių ėjimų iš oponento, tai jis ir savo ėjimus planuos atitinkamai. O, kai žmogus padaro ne-optimalų ėjimą, tie AI planai sugriūna, ar bent jau tampa ne tokie efektyvūs.
Beje, aptariamas pokalbis yra čia: The Putin Question: A Conversation with Garry Kasparov. Ten didžioji dalis apie Rusijos ir JAV politiką, bet pačiame gale yra ir apie AI bei šachmatus.
Nežinau, kiek pasikeitė situacija, bet kai pats apie tai skaičiau prieš kokius penkerius metus, „kiborgas“ (taip vadinama žmogaus ir kompiuterio komanda) buvo pajėgus gan stabiliai laimėti prieš galingiausius tuometinius šachmatų kompiuterius, prieš kuriuos vienas žmogus neturėjo jokių šansų.Sejanus wrote: ↑2017-11-04 12:59Bet kiek aš žinau šachmatus, tai spėju tas stiprumas pasireiškia nebent jei kompiuteris žaidžia prieš kompiuterio ir žmogaus komandą. Jei oponentas tik žmogus, tas skirtumas tikriausiai praktikoje niekaip nepasireikštų, nes žmonės seniai turi nebent teorinius šansus laimėti prieš kompiuterį.
Kiek suprantu, šachmatininkas naudoja kompiuterį tam, kad sumodeliuotų žaidimo eigą pasirinkus vieną ar kitą ėjimą. Nepamirškime, kad kompiuteris mitelšpilyje nėra pajėgus sumodeliuoti visų žaidimo variantų iki pabaigos, jis numato kelis ėjimus į priekį ir tada euristiniais metodais bando nuspręsti, kurį variantą pasirinkus po kelių ėjimų gauta situacija bus geriausia. Spėju, kad žmogus gali geriau įvertinti, kuri situacija iš ties yra geresnė. Kai IBM kūrė „Deep Blue“, būtent tas euristinis situacijos vertinimas, kurį šachmatininkai atlieka intuityviai, buvo didžiausia problema, ir kai pavyko, bendradarbiaujant su šachmatų didmeistriais, sukurti gerai veikiantį euristinį vertinimo algoritmą, kuriuo buvo bandoma imituoti tą „intuiciją“, kompiuteris įveikė Kasparovą.
Tiesa, neseniai skaičiau, kad go kompiuteriai, kurie mokėsi savarankiškai, be didmeistrių pagalbos, sukūrė savas visiškai netikėtas ir nestandartines strategijas, kurios laimi prieš go kompiuterius, besimokiusius iš žmonių žaistų partijų. Kadangi šachmatai yra kombinatoriškai paprastesnis žaidimas, tai tokia pati taktika irgi turėtų veikti, bet neteko girdėti, ar yra kokių eksperimentų toje srityje. Jei tas pats galioja ir šachmatams, tai reikėtų manyti, kad netrukus žmonėms šachmatuose tikrai beliks tik sirgalių vaidmuo.
Labai abejočiau tokia logikaTačiau realiai, tas pranašumas gali atsirasti tiesiog dėl "triukšmo", kurį žmogus įneša į žaidimą. Pvz., jei AI visada tikisi pačių geriausių ėjimų iš oponento, tai jis ir savo ėjimus planuos atitinkamai. O, kai žmogus padaro ne-optimalų ėjimą, tie AI planai sugriūna, ar bent jau tampa ne tokie efektyvūs.
AI planai keičiasi atsižvelgiant į oponento ėjimus, ir oponento blogi ėjimai tikrai nepagerina jo padėties, nes jie yra blogi ėjimai, pagal apibrėžimą Jei pagerintų, būtų vadinami gerais ėjimais. 
Reality check.
Prieš du ar tris metus Hikaru Nakamura žaidė keturių partijų seriją prieš Stockfishą (vienas iš AI enginų). Nakamura buvo JAV čempionas ir vienas geriausių žaidėjų pasauly, top 10 pagal reitingą tuo metu, nepamenu tiksliau ir tingiu googlinti
Bet ne koks n00bas mėgėjas ar lietuviškas didmeistris, is the point. Dvejuose iš žaidimų jis galėjo konsultuotis su AI, berods tuo pačiu Stockfishu tik senesne versija. Kituose dvejuose žaidimuose vietoje to Nakamura turėjo vieno pėstininko pranašumą, t.y. kompiuteris pradėdavo be B pėstininko. Visuose žaidimuose Nakamura turėjo teisę naudotis ėjimų/situacijų duombaze, o Stockfishas tokios duombazės nenaudojo. Laikas berods nebuvo ribojamas ar bent jau jo buvo reasonably užtenkamai. Stockfish laimėjo 3:1Žmonės jau dabar šachmatuose teturi sirgalių vaidmenį, ir situacija negerėja, varikliai tik tobulinami, o vis didėjančios techninės kompų galimybės leidžia jiems atlikti vis daugiau apskaičiavimų. Nekalbant apie situacijų duombazes. Bet nematau tame kažko ypač blogo, šachmatų strategijos pradėjus naudoti kompus patobulėjo labai stipriai lyginant su senoviniais laikais, ir žaisti/žiūrėti žmonėms vs kitus žmones vis dar įdomu. Nors telefonas žmones ir apžaidžia į vienus vartus, tereikia užtikrinti, kad turnyruose žmonės neišeitų su telefonais į tualetus per dažnai.
Vėl gi, matyt Kasparovas žinojo ką kalba, jis neabejotinai sritį išmano geriau už mane. Bet greičiausiai turėjo omeny kokius labiau teorinius ar nišinius atvejus, kurie praktikoje nedaug tereiškia.
Aš nekalbu apie "blogus" ėjimus. Patyrę žaidėjai irgi tokių beveik nedaro. Kalbu apie "truputį mažiau gerus", bet netikėtus ėjimus.
Mano idėja yra, kad truputis netikėtumo, kurį įneša žmogiškas žaidėjas, kartais gali suteikti didesnį pranašumą, nei matematiškai optimalių ėjimų pasirinkimas kiekvieną kartą.
Čia kaip žaidžiant pokerį. Jei žaisi vien pagal kortų stiprumą, niekad nelaimėsi prieš patyrusius varžovus, nes būsi per daug nuspėjamas. Kad turėtum realų šansą laimėti, kartais reikia sužaisti neoptimaliai - pvz., blefuoti su silpnom kortom, arba pasyviai žaisti su stipriomis.
Teoriškai tai įmanoma tik žaidimo pradžioje – partijos, prasidedančios optimaliais ėjimais, yra išanalizuotos gerokai toliau, t. y. neoptimalus ėjimas priverčia kompiuterį anksčiau padėti į šalį debiutų duombazę (kurioje paieška labai greita) ir pradėti deginti žaidimo laiką realiai analizei (kuri yra daug lėtesnė). Kažkada labai seniai teko skaityti apie didmeistrį, kuris, žaisdamas prieš kompiuterį, specialiai pradėdavo labai nestandartiniais ėjimais (H2-H4 ar pan.) būtent dėl šios priežasties ir tai lyg ir pasiteisindavo. Kiek tai veiktų dabar – klausimas. Jaučiu, kad kelios iš kompiuterio atimtos milisekundės nė iš tolo nekompensuos blogesnės padėties lentoje.
Bet mitelšpilyje ir endšpilyje toks „neoptimalumas“ tikrai neduos jokio pranašumo. Vargu ar verta tikėtis, kad kompiuteris sutriks ar ims ieškoti „paslėptos klastos“.
Bendro yra tas, kad abiejuose žaidimuose reikia bandyt numatyti oponento veiksmus, ir jį pergudrauti. Ir abiem atvejais tikrai netaptum geru žaidėju, jei visada darytum akivaizdžiai gerus ėjimus. Todėl mano analogija kaip ir laiko vandenį.
Tačiau sutinku, kad patys žaidimai yra gana skirtingi.
Čia ne tik milisekundžių klausimas. Jei bandytum numatyti šachmatų partijos ateitį daugiau nei porą ėjimų į priekį, pastebėtum, kad su kiekvienu ėjimu galimų alternatyvų tampa vis daugiau. Net ir galingiausi kompiuteriai negali iki galo perskaičiuoti viso to besišakojančio alternatyvų medžio. Kompiuteris tiesiog stengiasi apskaičiuoti labiausiais tikėtinas šakas, ir daro sekantį ėjimą remdamasis tais skaičiavimais. Tačiau tame ateities ėjimų medyje neišvengiamai bus nemaža dalis šakų, kurių kompiuteris net neperskaičiavo - t.y. jis net nežino, ar tie ėjimai pagerintų ar pablogintų jo padėtį. Tai va, mano pointas yra, kad žmogiškas triukšmas gali padėti dažniau nuvesti partiją į tas neapskaičiuotas teritorijas, dėl ko vien matematiškai žaidžiantis AI prarastų savo pranašumą.RB wrote: ↑2017-11-05 23:16Teoriškai tai įmanoma tik žaidimo pradžioje – partijos, prasidedančios optimaliais ėjimais, yra išanalizuotos gerokai toliau, t. y. neoptimalus ėjimas priverčia kompiuterį anksčiau padėti į šalį debiutų duombazę (kurioje paieška labai greita) ir pradėti deginti žaidimo laiką realiai analizei (kuri yra daug lėtesnė). Kažkada labai seniai teko skaityti apie didmeistrį, kuris, žaisdamas prieš kompiuterį, specialiai pradėdavo labai nestandartiniais ėjimais (H2-H4 ar pan.) būtent dėl šios priežasties ir tai lyg ir pasiteisindavo. Kiek tai veiktų dabar – klausimas. Jaučiu, kad kelios iš kompiuterio atimtos milisekundės nė iš tolo nekompensuos blogesnės padėties lentoje.
Sutinku su šita dalimi. Kuo mažiau lieka galimų ėjimų, tuo labiau tikėtina, kad kompiuteris juos visus perskaičiuos iki galo, todėl pabaigoje žmogiško triukšmo į partiją geriau neįnešinėti
O aš manau, kad šachmatuose taptum. Manau, kad būtent taip ir tampama gerais žaidėjais. Šachmatai ne pokeris, ten nėra vietos blefuoti, oponentas turi lygiai tiek pat informacijos apie padėtį lentoje kiek ir tu.Ir abiem atvejais tikrai netaptum geru žaidėju, jei visada darytum akivaizdžiai gerus ėjimus. Todėl mano analogija kaip ir laiko vandenį.
Blefavimas veikia nebent prieš visai pradedančius mėgėjus. Ir veikdavo labai, labai senais laikais, kai šachmatai nebuvo nė per pusę tiek išstudijuoti kaip dabar
Populiariojoje kultūroje daug svaigstama apie tai kaip svarbu numatyti oponento ėjimus į priekį ir kaip geri šachmatininkai juos numato lyg kokie mindreaderiai. Realybėje ne tiek svarbu numatyti kaip oponentas paeis „iš tiesų“ ar juo labiau numatyti visus įmanomus ėjimus. Svarbu yra rasti kokie ėjimai oponentui būtų geriausi, ir pagal tai kaip tau eiti. O jei oponentas paeis blogiau, viskas tik į naudą. Oponentas nieko neišloš atlikęs blogesnį ėjimą nei tu numatei. Nes tai yra blogesnis ėjimas.
Bet gal būt mes kalbėdami apie blefavimą turime omeny kokius nors skirtingus dalykus ir nesusikalbame. Gal jei duotum pavyzdžių iš profesionalių varžybų, kur žaidimas buvo laimėtas blefo dėka, pavyktų susikalbėti geriau.
Kodėl manai, kad žmogus tose teritorijose pasirodys geriau už kompiuterį? Žmogus turi dar mažiau galimybių skaičiuoti į ateitį. Na, atsidursite situacijoje kurios kompiuteris „nesitikėjo“, kas iš to, jis išeitį iš jos parinks vis tiek geriau už tave. Turbūt vėl kažkur nesusikalbame.Tai va, mano pointas yra, kad žmogiškas triukšmas gali padėti dažniau nuvesti partiją į tas neapskaičiuotas teritorijas, dėl ko vien matematiškai žaidžiantis AI prarastų savo pranašumą.
Teoriškai apskaičiuoti visus įmanomus ėjimus būtų naudinga, bet niekas taip nedaro, nes neįmanoma. Tiek žmogus, tiek kompiuteris analizuoja kažkokį ėjimų subsetą kuriuos analizuoti makes sense, tik kompiuteris tą daro žymiai geriau už žmogų. Geriau parenka kuriuos ėjimus analizuoti makes sense, ir geriau juos įvertina.
Nežinau ar tau tekę analizuoti partiją engine pagalba. Vienas iš paprastų dalykų kurį tarp kitų daro kompas, yra vertina padėtį lentoje taškais. Visada galima įvertinti, kuriam žaidėjui ji palankesnė ar apylygė. Figūrų skaičius, išsidėstymas, ateities ėjimų galimybės, susiveda į kažkokį reitingą. Kompas gali įvertinti kiekvieną artimiausią ėjimą, kaip po jo pasikeistų padėtis, ir iškart atmesti katastrofiškas. Jei darysi neoptimalius ėjimus, tavo padėtis silpnės o kompo stiprės, kol įsivarysi save į kampą. Tuo visas blefavimas ir žmogiškasis faktorius ir pasibaigs. Kurioje vietoje čia galėtų pavykti apgauti kompo smegenis tikrai nesuprantu
Turbūt kažkoks praktinis pavyzdys irgi padėtųJei būtum koks nors šachmatų dievas su neribotais skaičiavimo pajėgumus, tai tada taip - kiekvienas neoptimalus ėjimas žaidžiant prieš tave tikrai artintų mane prie pralaimėjimo. Tačiau realybėje tokių skaičiavimo pajėgumų dar nėra, ir greičiausiai nebus artimoje ateityje (bent jau iki kvantinių kompiuterių sukūrimo). Taigi, kad ir kaip matematiškai pajėgus būtų tavo AI, jis vis tiek paliks daugybę neapskaičiuotų spragų galimų ėjimų medyje.
Kalbi taip, tarsi egzistuotų kažkoks objektyvus būdas pamatuoti ėjimo "gerumą". Tik partijai pasibaigus retrospektyviai galima pasakyti, kurie ėjimai buvo geri, o kurie ne. Tuo tarpu partijos eigoje net ir labai blogai atrodantis ėjimas gali būti tiesiog genialus kelias į pergalę po keliolikos ėjimų.Sejanus wrote: ↑2017-11-09 13:58Populiariojoje kultūroje daug svaigstama apie tai kaip svarbu numatyti oponento ėjimus į priekį ir kaip geri šachmatininkai juos numato lyg kokie mindreaderiai. Realybėje ne tiek svarbu numatyti kaip oponentas paeis „iš tiesų“ ar juo labiau numatyti visus įmanomus ėjimus. Svarbu yra rasti kokie ėjimai oponentui būtų geriausi, ir pagal tai kaip tau eiti. O jei oponentas paeis blogiau, viskas tik į naudą. Oponentas nieko neišloš atlikęs blogesnį ėjimą nei tu numatei. Nes tai yra blogesnis ėjimas.
Na taip, egzistuoja labai efektyvios euristikos, kurios įvertina padėtį lentoje. Tačiau jos visgi yra tik euristikos su begalėmis išimčių.
Blefavimą paminėjau tik kaip pavyzdį, kai yra naudinga sužaisti ne-optimaliai. Taip, šachmatuose neįmanoma blefuoti (kaip pokeryje), nes oponentas mato visas figūras.
Tačiau šioks toks neapibrėžtumas egzistuoja ir šachmatuose, nes tu gi nežinai, kaip giliai ir kokius ėjimus yra perskaičiavęs tavo oponentas. Ir kartais žaidimo nukreipimas į tuos neapskaičiuotus plotus gali būti būtent tas lemiamas ėjimas partijoje.
Priminsiu, kad aš čia kalbu ne apie partijas "žmogus vs. AI", o apie "žmogus + AI vs. AI". Pirmoji komanda (pavadinkim ją "kiborgu") irgi gali naudotis panašiais skaičiavimo resursais kaip ir AI, tačiau ji priedo turi patyrusį šachmatininką, kuris kartais gali žaisti neatsižvelgdamas į AI patarimus. Kiborgo oponentas tuo tarpu yra grynas AI.Sejanus wrote: ↑2017-11-09 13:58Kodėl manai, kad žmogus tose teritorijose pasirodys geriau už kompiuterį? Žmogus turi dar mažiau galimybių skaičiuoti į ateitį. Na, atsidursite situacijoje kurios kompiuteris „nesitikėjo“, kas iš to, jis išeitį iš jos parinks vis tiek geriau už tave. Turbūt vėl kažkur nesusikalbame.
Tai va, tame pokalbyje Kasparovas tvirtino, kad su šiandieninėmis technologijomis kiborgai vis dar žaidžia geriau už gryną AI (šiaip dar priminsiu, kad čia nesu visai tikras, kad Kasparovas yra teisus, nu bet tarkim). Kam paaiškinti mes turime dvi teorijas. Pirmoji yra optimistinė - kad žmogiškas žaidėjas vis dar turi kažkokį strateginį pranašumą, kas padeda kiborgui laimėti dažniau. Kita (labiau pesimistinė) teorija yra, kad kiborgui pranašumą suteikia ne žmogaus protinės pastangos, o tik "žmogiškas triukšmas", kuris kiborgo žaidimą padaro mažiau nuspėjamą, nei gryno AI žaidimas. Ir dėl to nenuspėjamumo kiborgas ir laimi prieš gryną AI. Ir aš šioje diskusijoje pasisakau už "triukšmo" teoriją.
Taip, man yra tekę tai daryti. Ir tas vertinimas taškais yra tik euristika. Ir taip - ta euristika pakankamai tiksli, kad aploštų žmones. Tačiau ji tikrai nėra absoliučiai tiksli.
Bet jei darysi tik optimalius ėjimus (tiksliau - optimaliai atrodančius), žaisi tik lygiai su AI, kuris irgi daro panašius euristinius skaičiavimus. Kad aplenktum AI, reikės iš kažkur gauti papildomą pranašumą.. Kurį gali suteikti truputėlis žmogiško triukšmo.
Taip, jos egzistuoja, ir jos yra žymiai patikimesnis būdas vertinti ėjimų stiprumą už abstrakčias spekuliacijas apie genialumą po šešiolikos ėjimų, pasibaigus partijai ar ne. Ką rodo ir jų naudojimo rezultatai.Na taip, egzistuoja labai efektyvios euristikos, kurios įvertina padėtį lentoje. Tačiau jos visgi yra tik euristikos su begalėmis išimčių.
Bet jei nori pasakyti, kad žaidimo metu neina įvertinti ėjimo stiprumo, tai tokiu atveju tavo idėja kad kartais reikia daryti mažiau gerus ėjimus irgi praranda prasmę
Pala o kaip tada išvis pasirinkti, kokį ėjimą daryti? Randomu? Manau pakankamai akivaizdu, kad žaidimo metu ėjimų stiprumą galima įvertinti, tą daro ir žmonės ir kompiuteriai, tik kompiuteriai daro geriau.Lets agree to disagree I guess.Vilius wrote: Kad aplenktum AI, reikės iš kažkur gauti papildomą pranašumą.. Kurį gali suteikti truputėlis žmogiško triukšmo.
Galima pamėginti sugalvoti ir daugiau teorijų. Gal būt tose komandose žmogus labai gerai išmano, kaip veikia kompiuterio „mąstymas“ ir padeda nuvesti situacijas būtent į tokias padėtis, kuriose to konkretaus engine mąstymas dažniau klysta?Kam paaiškinti mes turime dvi teorijas. Pirmoji yra optimistinė - kad žmogiškas žaidėjas vis dar turi kažkokį strateginį pranašumą, kas padeda kiborgui laimėti dažniau. Kita (labiau pesimistinė) teorija yra, kad kiborgui pranašumą suteikia ne žmogaus protinės pastangos, o tik "žmogiškas triukšmas", kuris kiborgo žaidimą padaro mažiau nuspėjamą, nei gryno AI žaidimas. Ir dėl to nenuspėjamumo kiborgas ir laimi prieš gryną AI. Ir aš šioje diskusijoje pasisakau už "triukšmo" teoriją.
Ar triuksmas cia turima omeny randomas? Jei taip, tai kodel kompas negaletu pats panaudoti random funkcijos savo algoritmuose? Manau, kad visgi, jei kiborgai sachmatais zaidzia geriau uz AI, tai tiesiog todel, kad zmogaus protas vis dar geresnis uz AI tam tikrose srityse. Ir nezinau ko cia tuo stebetis, juk singuliarumas dar neivyko.
Nu ne visai. Žmogus kiborgo komandoje gi nedaro visai atsitiktinių ėjimų. Jis juos parenka remdamasis savo žiniomis apie šachmatus, praeities partijų patirtimi ir loginiu mąstymu. "Triukšmu" tą žmogišką įnašą vadinu todėl, kad jo neįmanoma numatyti žiūrint iš AI pusės, o ne todėl, kad jis yra visai atsitiktinis.
Galėtų. Šiaip būtų įdomu sužinoti, kaip truputis randominio triukšmo paveiktų partijas prieš grynai deterministinį AI. Jei mano teorija teisinga, tai kiborgas vis tiek turėtų žaisti geriausiai, paskui AI+randomas ir galiausiai grynai deterministinis AI. Nu o paprastų žmonių su mėsinėm smegenim, tai iš viso niekas į tokį turnyrą neįleistų (nebent su bilietu
).Nu šachmatuose jau kaip ir įvyko. Vargu ar dar kada nors gims žmogus, kuris galės sistemingai aplošti net ir šių laikų kompiuterius.
Pvz., kuriose šachmatų srityse, tavo manymu, žmogus vis dar gali aplenkti kompiuterį?