Apolas wrote:Aha, būtent. Jei vaikas neklauso tetės su mama, paragauja pasekmių. Argi ne natūralu?
Būtent tai ir leidžia man manyti, kad tas dievas yra žmogaus sugalvotas, nes labai jau panašus į nekantrų tėvą, kuris vietoj to, kad įtikintų ir argumentais pagrįstų savo patarimus imasi lengvesnio būdo - grasinimų ir bausmių.
Jei žmogus renkasi vartoti narkotikus, pats save stumia už visuomenės ribų. Jis turi laisvą pasirinkimą vartoti, bet tai jį veikia destruktyviai. Galima tokiu atveju būti humanistu ir duoti jam metadono, te nudvesie... O galima siųsti į terapinio pobūdžio reabilitacijos centrą ir bandyti jam padėti, mokyti jį įveikti savo silpnybes ir tiesiog būti su juo. Dievas elgiasi antruoju būdu. Labai brandus Dievas.
Skirtingai nuo narkotikų vartojimo, dievo negarbinimas neveda prie aiškiai kažkokių žalingų pasekmių, visos aiškiai žalingos pasekmės yra pačio dievo paskirtos (pvz. bausmės pragare, kirmijimas skaistykloje ar pan.) Tuo tarpu narkotikų vartojimas (tam tikrų) turi aiškias pasekmes sveikatai. Jei jau paralelių su narkotikų reabilitacija paieškot, tai dievo būdas labiau primena bandymą "išgydyti" narkomaną vardan to, kad jis atitiktš visuomenės nustatytas normas, duotų jai kažką gero, o ne dėl susirūpinimo jo sveikata.
kas reiškia, kad jis niekada nepalieka ir neapleidžia. Tai koks jis tironas?
O tai kad jie vienas kitam neprieštarauja. Niekad nepaliekantis ir neapleidžiantis tironas yra dar baisesnis nei kažkur tolimam soste sėdintis.
Jei vardan aukštesnių tikslų pats pasiaukojo, tai kur čia įžvelgi nebrandumą?
Tik kad va tie jo "aukštesnieji tikslai" yra jo pačio priskirti mums. Pasiaukojo pats sau, kad išgelbėtų mus nuo nepaklusimo pačiam sau... labiau panašu į emocinį šantažą:
- Aš tiek dėl tavęs padariau, tiek aukojaus...
- Tai kad aš neprašiau ir man jo nereikėjo.
- Bet aš žinau, kad tau taip bus geriau, todėl pasiaukojau, todėl tu man dabar skolingas...
jo, iš tariamai išmintingos visagalės būtybės tikiuosi ne darželinuko lygio argumentų.