Tai gal būt ir pas mus viskas skirta žaidžiančiojo akims, bet tą kažką matome ir mes, kad galėtume interactinti (rinkti resursus, juos perdirbti, vystyti civilizaciją ir t.t.) Aš simpsų nežaidęs ir tiesa sakant nematęs, bet dauguma žaidimų kuriuos esu žaidęs, visokie survival/city building ir pan., turi sekančias savybes:Čia kaip žaisti sims'ų žaidimą - ar reikia laukti metų metus, kol jis užsikraus, kol evoliucionuos herojai ir t.t.? Nereikia, sėdi ir žaidi. Pasaulis ten labai mažytis, o ir tiek, kiek jo ten yra, skirta tik žaidžiančiojo akims.
Dangų, kuriame naktį matosi žvaigdžės.
Resursus kaip kad medis, anglis ir kartais net nafta
Kitus gyvūnus be žmonių
Gamtos reiškinius (vėjai, lietūs, ir t.t.)
Ugnikalniai
Na ir taip toliau. Jei tarsime, kad tie žmogeliukai tampa self aware ir protingi, ir pradeda kvestionuoti juos supantį pasaulį, visam šitam reikia paaiškinimų. Iš kur atsirado anglis ir nafta? Kas tie taškeliai danguje? Kodėl yra daug skirtingų gyvūnų (ne taip jau daug skirtingų žaidimuose, tiesa sakant bet bent kelios yra) o ne viena rūšis? Ir štai ir paaiškinimai, Žemė yra labai sena, taškeliai danguje yra kitos saulės ir t.t. Bet visa tai patogiai padaryta taip, kad mes negalėtume nuvykti ir patikrinti - atstumai kosmose milžiniški, net ir šviesos greiču skraidyti neįmanoma... nes gal būt ten iš tiesų nieko nėra. Mums simuliuoja tik natūralaus kosmoso įspūdį. Lygiai ir Žemės / gyvybės evoliucija, viskas padaryta taip, kad atrodytų jog ji buvo. Gal būt šios simuliacijos/žaidimo kūrėjai tiesiog norėjo panašaus pasaulio į jų pačių, tai pridėliojo visokių savybių, kurios jų pasauly atsirado natūraliai evoliucijos dėka todėl mūsų pasauly irgi geriausiai paaiškinamos evoliucijos teorija, tektoninių plokščių judėjimu ir t.t. Na ir galiausiai, jei mes nežinome kiek būtent mūsų pasaulis yra sudėtingas lyginant su „tikru“, ir kurios jo dalys iš tiesų simuliuojamos o kur mes tik matome švytinčius taškelius-placeholderius, ir net nežinome mūsų kūrėjų mąstysenos, simuliacijos tikslų etc., tai sunku daryti kažkokias pagrįstas išvadas ar švaistomi resursai ar ne. Galiu vietoje simsų duoti žymiai geresnį pavyzdį: dwarf fortress. Ten simuliuojamų dalykų kiekis yra milžiniškas, tačiau realiai žaisdamas su dauguma jų beveik nesusiduri, arba susiduri labai paviršutiniškai. Kodėl taip yra padaryta nemažai aiškinti tai patingėsiu, bet faktas, kad kartais žmonės daro tokias „bereikalingas“ simuliacijas
Čia jaučiu reikalą pridurti, kad man mūsų pasaulis net iš toli neatrodo simuliuojamas ir, kaip pats gerai paaiškinai kitoje žinutėje, okamo skustuvas sutarkuoja bet kokią simuliacijos hipotezę nes ji nieko nepaaiškina tik nukelia paaiškinimą. Visai kaip su dievu.
Man tai tas Bostromo argumentas apskritai atrodo stipriai kvailas. Kaip ir visokie argumentai už Dievo egzistavimą, iš pradžių gali padaryti įspūdį nes yra tikrai neblogi žongliravimai žodžiais, bet labiau pamąsčius, turėtų būti akivaizdu, kad nieko nereiškia. Neegzistuoja joks mechanizmas, randomu skirstantis žmones po tikrą ir virtualius pasaulius, todėl žiūrėti kokia tikimybė kad mus paskyrė į tą vienintelį tikrą – absurdiška.Tik tiek, kad šita visata labai nepanaši į simuliaciją, taigi tikėtina, kad ji yra ta pirmoji nesimuliuota.
Jei jau priimti jį už gryną pinigą, tai gautųsi taip. Kiekvieną kartą, kai mūsų pasauly kas nors sukurs virtualią realybę, vis didės šansai, kad mes patys esame virtualioje realybėje – nes virtualių realybių padaugės, o tikroji liks viena. Todėl norėdami pasididinti šansus patys būti „tikrieji“, turėtume drausti kurti virtualias realybes. Jei kam nors tai skamba protingai, nelabai turiu daugiau ką pridurti.