Lionginas wrote:Augustas wrote:Siela neatsiejama nuo gyvos būtybės, Lionginai. Jei gyva būtybė žūsta (nesvarbu nuo ko) ar miršta natūraliai, tos būtybės siela irgi išnyksta.
Tai pomirtinis gyvenimas neegzistuoja?
Kadaise man davei nuorodą į katekizmą. Ką pats manai apie šią mintį:
1035 Bažnyčia moko, kad yra pragaras ir kad jis amžinas. Sielos tų, kurie miršta, turėdami sunkią nuodėmę, tuoj po mirties patenka į tamsybes, kur kenčia pragaro kančias, „amžinąją ugnį“. Skaudžiausia pragaro kančia yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, nes tik Jame viename žmogus gali rasti gyvenimą ir laimę, kuriems buvo sukurtas ir kurių trokšta.
http://katekizmas.lcn.lt/kbk1996p2003/N14396.html
Tu sakai, kad siela išnyksta, o katekizme aiškiai rašo, kad po žmogaus mirties siela dar patiria visokių nuotykių. Tai kaip yra?
Katekizme rašoma apie
žmogaus sielą (t.y. apie dvasinę sielą), bet ne apie gyvūno sielą (kuri nėra dvasinė), ir vartojama daugiau žodžio "dvasia" prasme (čia tuo atveju, jei, kaip rytų ortodoksai, skirsime kūną, sielą ir dvasią).
Tai štai, mūsų, žmonių, sielos, kadangi jos yra dvasinės, tai yra nemirtingos, ir po mirties turi galimybę patirti įvairių nuotykių.
O va dar truputis iš to paties KBK:
"363 Šventajame Rašte žodis siela ne kartą reiškia žmogaus gyvybę arba visą žmogaus asmenį. Tačiau juo pavadinama ir tai, kas žmoguje yra intymiausia ir vertingiausia, kuo jis labiausiai panašus į Dievą: „siela“ – tai žmogaus dvasinis pradmuo."
"367 Kartais
siela ir
dvasia laikomos skirtingais dalykais. Šv. Paulius meldžia, kad „dvasią, sielą ir kūną“ Dievas išlaikytų nepeiktinus „mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui“ (1 Tes 5, 23). Bažnyčia moko, kad tas skirtumas nereiškia sielos dvilypumo. „Dvasia“ pasakoma, kad nuo pat savo sukūrimo žmogus yra skirtas antgamtiniam tikslui ir kad malonė gali iškelti jo sielą ligi bendrystės su Dievu."
http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N1163E.html
P.S.
Lionginas wrote:Isengard wrote:Visuose religiniuose tekstuose paliekama daug laisvės dviprasmybėms ir prieštaravimams sau, kad kebliose situacijose galėtum pasitelkti minčių gimnastiką.
Realiai tai religiniuose tekstuose dviprasmybių gana mažai, nes tikintieji dažnai būna labai užtikrinti, neklystantys žmonės, ir viską užrašo teisingai be jokių dviprasmybių. Visos dviprasmybės išrandamos vėliau, susiduriant su argumentais, apie kuriuos senų laikų žmonės net negalėdavo pagalvoti.
Kitaip tariant, pažinimas nestovi vietoje, o vystosi toliau. Ir vystosi ne tik materialia prasme, bet taip ir dvasine prasme. T.y. vis geriau pažįstami ne tik materialūs dalykai, bet taip pat ir moraliniai bei dvasiniai dalykai. Tad nieko nuostabaus tame kitime nėra.