Matai, Viliau, vėl mes apie skirtingus dalykus, tarytum vienas apie ratus, kitas apie batus.
Tu rašai vien teiginius. Tą tuščią teoriją. Patirtys, išgyvenimai, vizijos ar įžvalgos ar dar kas ten, jie neturi imuniteto nuo racionalios kritikos, nėra apsaugoti nuo sukritikavimo ir atmetimo. Tie dalykai tiesiog yra arba priimami tikėjimu arba atmetami netikėjimu. Trečio varianto nėra. Tai liečia daugybę sferų: NSO, vaiduoklius, K.K., nykštukus, naujametinius elfus, undines, čiupakabras, poltergeistą, senį šaltį ir kt ir pan dalykus, reiškinius.
Kartą, būdamas dar mokiniu, namuose per langą mačiau nepaaiškinamą (kaip tuomet man atrodė) reiškinį ir jį užfiksavau su tėvo fotoaparatu, vėliau nuotrauką nusiunčiau į tuometinį Klaipėdoje dienlaikraštį "Tarybinė Klaipėda" (dabar
"Klaipėda"). Nuotraukoje buvo matomos gražiu lygiašoniu trikampiu išsidėsčiusios švieselės, ore kabančios gan tamsokame miesto fone. Ką jie ten sau pamanė, nežinau, man visgi atrašė laiške, jog tai galėjo būti meteorologinių kažkokių sutapimų ar dar ko ten, reiškinys, nieko bendro su ateiviais, vienu žodžium.
Kaip vėliau supratau, ten nieko bendro su meteorologinėm sąlygom ir tikrai nieko bendro su NSO ar kokiais ateiviais. Čia labiau į K. K. temą - ten buvo tiesiog gražaus saliuto salvė, kai begęstančios švieselės ore paliko gražų pėdsaką (pakol paėmiau fotaparatą, pakol paruošiau ir nufotkinau, liko tik kelios švieselės, gražaus lygiašonio trikampio išsidėstymu). Bet pakol man pačiam dašuto kas tai buvo, tikėjau jog mačiau NSO ir mėginau tai kitiems pasakyti, tačiau tikrai niekas manim nepatikėjo, net matydami mano rankose nuotrauką.
Tai buvo elementarus pavyzdys iš tikėjimo srities, kai netgi turint kažkokį argumentą, žmonės nepatiki.