Vaiduokliai, angelai, poltergeistai ir kt. ...
Posted: 2016-04-25 14:45
Sveiki!
Kai studijavau bakalauro studijose viena daktarė studentams aiškino apie žmogaus regėjimo specifiką. Ji įtikinamai išdėstė, jog daugiau nei 90% vaiduoklių žmogaus pamatoma vadinamuoju periferiniu regėjimu, t.y. akies krašteliu, kur rega iš esmės reaguoja tik į judesį, pasąmoningai sukeldama refleksą atsisukti ir pasižiūrėti abiem akimis, o atsisukus jau vaiduoklio nebematom. Tai mums padeda išvengti nelaimingų susidūrimų (tarkim, vairuotojui laiku paspaust stabdžių pedalą). Visgi gyvenimo tėkmėje būna likiminių momentų, kai regime tai, ko nenorėtume regėti ir pamatome abiem akimis tai, ko paaiškinti niekaip negalime.
Noriu pasidalinti ir pateikti jūsų pasvarstymams ar ir pasmerkimui, nežinau, vienu atveju iš savo gyvenimo patirties.
Buvo taip, jog mačiau angelą. Ne akies krašteliu, bet tiesiai priešais save, šviesai pro balkono langą gražiai kambaryje sklindant. Kambary buvau vienas, staiga angelas atsirado mano kambaryje ir prakalbino mane. Nepatikėjau, galvojau jog vaidenas, ignoravau, užtraukiau užuolaidą, bet angelas niekur nedingo, kalbėjo toliau nepraverdamas burnos. Sakiau, jog netikiu nė Dievu nė angelais nė velniais, nė dar kuo ten, ko negaliu pačiupinėti, užuosti, paragauti, matyti, girdėti. Tačiau angelas niekur nedingo, kiaurai jį pereit negalėjau, buvo materialus kaip kad aš pats ir nenustojo į mane kreipęsis kažkokia telepatine kalba. Iš jo jutau einant ramybę, meilę. Nejutau jokios baimės nors buvau sutrikęs. Nekalbėjo angelas apie Dievą ar religijas, nekalbėjo apie Jėzų Kristų ar ten kokį Budą, Alachą, Machometą ar Bchagvatą Ghitą... tik sakė, jog su mirtimi gyvenimas nesibaigia ir jog mirtis nėra galutinis egzistencijos taškas, bet tik perėjimas į kitokią būtį, kitą gyvenimo kokybę. Pamanysit, jog arba pats išsigalvojau, arba tiesiog išprotėjau. Bet ne. Neišgydė jis manęs nuo kokių kūno negalių, nepadarė stebukladariu ar ekstrasensu, aiškiaregiu, tiesiog tokią va informaciją perteikė. Beje be sparnų jis buvo, tiesiog gražus labai, kaip nuotaka su veliumu, tik spindinčio pavidalo, netgi saulei šviečiant pro balkono langą jis spindėjo labiau už ją. Keista tokia patirtis. Pradingo taip pat netikėtai, kaip ir atsirado. Liko begalė klausimų galvoje, sumišimas jausmuose ir nuostatose.
Senokai tai nutiko, keliolika metų atgal. Po šito įvykio nebegalėjau likti ateistinių pažiūrų, koks buvau lig tol. Keista tai, jog angelas paliko pačiam apsispręsti kuo tikėti ir kuo ne.
Internete daugybė video medžiagos apie vaiduoklius, poltergeistus ir visokią ten velniavą, nežinosi kas tik žmonių išmislas, montažas, o kas tikrai užfiksuota. Pats neturėjau minties nufotografuoti angelo, nors galėjau, turėjau fotoaparatą savo kambario stalo stalčiuje. Ne tas buvo galvoje.
Kas matėt filmą "Matrix" žinote, apie ką čia eina kalba.
Pabaigai noriu pasakyti, jog bepigu neigti tuos dalykus, kai pats tiesiogiai nesusiduri.
Kai studijavau bakalauro studijose viena daktarė studentams aiškino apie žmogaus regėjimo specifiką. Ji įtikinamai išdėstė, jog daugiau nei 90% vaiduoklių žmogaus pamatoma vadinamuoju periferiniu regėjimu, t.y. akies krašteliu, kur rega iš esmės reaguoja tik į judesį, pasąmoningai sukeldama refleksą atsisukti ir pasižiūrėti abiem akimis, o atsisukus jau vaiduoklio nebematom. Tai mums padeda išvengti nelaimingų susidūrimų (tarkim, vairuotojui laiku paspaust stabdžių pedalą). Visgi gyvenimo tėkmėje būna likiminių momentų, kai regime tai, ko nenorėtume regėti ir pamatome abiem akimis tai, ko paaiškinti niekaip negalime.
Noriu pasidalinti ir pateikti jūsų pasvarstymams ar ir pasmerkimui, nežinau, vienu atveju iš savo gyvenimo patirties.
Buvo taip, jog mačiau angelą. Ne akies krašteliu, bet tiesiai priešais save, šviesai pro balkono langą gražiai kambaryje sklindant. Kambary buvau vienas, staiga angelas atsirado mano kambaryje ir prakalbino mane. Nepatikėjau, galvojau jog vaidenas, ignoravau, užtraukiau užuolaidą, bet angelas niekur nedingo, kalbėjo toliau nepraverdamas burnos. Sakiau, jog netikiu nė Dievu nė angelais nė velniais, nė dar kuo ten, ko negaliu pačiupinėti, užuosti, paragauti, matyti, girdėti. Tačiau angelas niekur nedingo, kiaurai jį pereit negalėjau, buvo materialus kaip kad aš pats ir nenustojo į mane kreipęsis kažkokia telepatine kalba. Iš jo jutau einant ramybę, meilę. Nejutau jokios baimės nors buvau sutrikęs. Nekalbėjo angelas apie Dievą ar religijas, nekalbėjo apie Jėzų Kristų ar ten kokį Budą, Alachą, Machometą ar Bchagvatą Ghitą... tik sakė, jog su mirtimi gyvenimas nesibaigia ir jog mirtis nėra galutinis egzistencijos taškas, bet tik perėjimas į kitokią būtį, kitą gyvenimo kokybę. Pamanysit, jog arba pats išsigalvojau, arba tiesiog išprotėjau. Bet ne. Neišgydė jis manęs nuo kokių kūno negalių, nepadarė stebukladariu ar ekstrasensu, aiškiaregiu, tiesiog tokią va informaciją perteikė. Beje be sparnų jis buvo, tiesiog gražus labai, kaip nuotaka su veliumu, tik spindinčio pavidalo, netgi saulei šviečiant pro balkono langą jis spindėjo labiau už ją. Keista tokia patirtis. Pradingo taip pat netikėtai, kaip ir atsirado. Liko begalė klausimų galvoje, sumišimas jausmuose ir nuostatose.
Senokai tai nutiko, keliolika metų atgal. Po šito įvykio nebegalėjau likti ateistinių pažiūrų, koks buvau lig tol. Keista tai, jog angelas paliko pačiam apsispręsti kuo tikėti ir kuo ne.
Internete daugybė video medžiagos apie vaiduoklius, poltergeistus ir visokią ten velniavą, nežinosi kas tik žmonių išmislas, montažas, o kas tikrai užfiksuota. Pats neturėjau minties nufotografuoti angelo, nors galėjau, turėjau fotoaparatą savo kambario stalo stalčiuje. Ne tas buvo galvoje.
Kas matėt filmą "Matrix" žinote, apie ką čia eina kalba.
Pabaigai noriu pasakyti, jog bepigu neigti tuos dalykus, kai pats tiesiogiai nesusiduri.