Augustas wrote:Šituo kažkodėl labai abejoju, nes paauglystė ir jaunystė yra maišto prieš suaugusius amžius. Jei kas nors iš draugų drąsiai atmestų ir viešai (bet jokiu būdu neagresyviai) pareikštų, kad jis esąs ateistas, tai, manau, kaip tik toks žingsnis pridėtų taškų bendraamžių akyse ir tokio dalyko, kaip socialinė savižudybė, įvykti neturėtų.
Supaprastinate viską. Su paauglyste yra kiek kitaip, nei žmonės populiariai įsivaizduoja. Taip pat, bendraamžių ratas veikiausiai ir nebūtų ta vieta, kurioje kyla problemos. Problemos galėtų kilti su tėvais bei giminėmis, kurie vaiką išlaiko ir privalo juo rūpintis.
Augustas wrote: Ir lažinuosi, kad tokių draugų, kuriems ta bažnyčia iki gyvo kaulo įkyrėjusi, atsiras tiek, kad priėmus sprendimą paskelbti, jog esi ateistas, ir tą padarius neagresyviai, atsirastų nemažai slaptų ir viešų tokio drąsaus žingsnio gerbėjų.
Šie žodžiai veikiausiai įkūnija esminę problemą, su kuria susiduria ateizmas visuomenėje. Yra ateistai, kurie tiesiog tingi eiti į bažnyčią ar tingi, o gal labiau mėgsta budizmą ar kristalus, kitaip tariant - tiesiog kvaili šikniai, kurių ateizmas yra tik eilinis jų pokštas, išsikalinėjimo išraišką. Taip pat yra ateistai, kurie tokiais yra dėl savo natūralistinio požiūrio į Visatą. Abi grupės žmonių dalinasi "pavadinimu", tačiau tik vieną iš šių grupių man norisi gerbti. Religingi žmonės, kai pradedama kalbėti apie ateizmą, visada prisimins tik dėl nevykusių priežasčių kilusio ateizmo atvejus, skubės tokias pat priežastis priskirti ir visiems likusiems ateistams. Nemanau, kad banda jaunuolių, kuriems "atsibodo bažnyčia", ir kurie taptų "gerbėjais", yra geras dalykas žmogui, kuris savo ateizmą deklaruoja dėl natūralistinės pasaulėžiūros.
Man, asmeniškai, ateistas, tikintis kristalų gydančia galia, yra toks pat idiotas, kaip bet kuris religinis fanatikas.