Bet, pavyzdžiui, Mėnulis nenukrenta and Žemės dėl visai kitų priežasčių.Panzer wrote:Yra. Ir tos nepaklusnios tendencijos yra kitos egzistuojančios sąveikos šalia gravitacijos. Nes pavyzdžiui, kad atsispirtumei nuo žemės paviršiaus šokdamas į orą, ar kad stovinti raketa nenugarmėtų per žemės mantiją iki pat jos branduolio, tau reikia ir elektromagnetizmo bei kitų dviejų branduolinių sąveikų. O jos ir yra atstumiančios, nepaklusnios gravitacijai.Panzer wrote:Ar apskritai yra kažkokia tendencija tokiam "nepaklusnumui"? Ne, nėra.
Entropija ir sudėtingumas
Programos reikės ilgesnės, bet tai nereiškia, kad tvarkos daugiau. Juk norint aprašyti chaotišką dujų debesį, irgi reikės labai ilgos programos, kuri atsižvelgtų į kiekvieną to debesies atomą. Nuliniu laiko momentu Visatos "programa" būtų trumpa ir aiški, nes Visata tuomet buvo maža ir tolygi. Jai plečiantis, programa neišvengiamai ilgėtų nepriklausomai nuo to, ar susiformuotų galaktikos ir žvaigždės, ar ne. Kuo daugiau galimų būsenų gali įgyti elementariosios dalelės, kuo didesnė entropija - tuo ilgesnė programa. Jei imti pavyzdį iš tavo duoto linko apie Kolmogorovą, čia būtų Visata nuliniu laiko momentu:Vilius wrote:Lokaliai, ar ne - nesvarbu. Klausimas yra toks: ar jūs sutinkate, kad visata nuo jos pradžios iki dabar tapo sudėtingesnė. T.y. ar norint aprašyti dabartinę visatą, jums reikėtų ilgesnės programos (Kolmogorovas and stuff), nei pradžioje?Lionginas wrote:Lokaliai Visata gali tapti sudėtingesnė. Gravitacija ar kitos jėgos bei reiškinai sukuria tokias tendencijas. Bet apskritai Visatoje entropija tik auga.
Čia būtų mūsų dabar matoma Visata:abababababababababababababababab
Čia būtų visata po šiluminės mirties:aabcaabcaabcddfgddfgddddgyyyyiiss
Žinoma, aš čia apie viską kalbu iš antrojo termodinamikos dėsnio perspektyvos, kuris yra apie kvantines dalelių būsenas. Pilnavrtė programa turėtų atsižvelgti į visas potencialias būsenas, taigi neišvengiamai turėtų būti ilgesnė. Tačiau žiūrint į viską iš kitų perpektyvų, į šias būsenas neatsižvelgiant, karvei aprašyti reikės ilgesnės programos, nei dujų debesiui. Bet tuomet jau nebereikėtų kalbėti apie entropiją ir antrą termodinamikos dėsnį, tai būtų visai kita tema.4c1j5b2p0cv4w1x8rx2y39umgw5q85s7
1. Beveik turbut tikrai yra, juk jas numato tiek kvantine mechanika, jei atmesime mistiska bangos kolapsavimo prielaida, tiek string theory. Taippat multivisata paaiskina fine-tuninga ir siuo atveju, jei norime - maza entropija visatos pradzioje.VYTS wrote:1. Ar tikrai yra kitų visatų? Jei taip, tai kodėl multivisata yra tokia, kurioje yra visatų, kuriose yra sąlygos atsirasti mąstantiems organizmams? Pvz Tegmark'as sako kad viskas kas sau neprieštarauja egzistuoja (parafrazuoju pagal savo supratimą). Už/prieš?fizikanas wrote:Nes visose kitose visatose, kurios nebuvo sudetingos, nebuvo galimybiu atsirasti mastanciam organizmui, kuris uzduotu toki klausima.
2. Ką manote apie Boltzmano smegenų idėją?
2. Paimkime pati paprasciausia visatos pradzios modeli - indas kurio vienoje puseje yra visos daleles ir kitoje puseje nera nei vienos daleles. Tokia sistema galima sukurti dviem budais - pirmas tai paimti visa inda, pripildyti duju ir laukti kol atsitiktinumo deka jos visos susikaups vienoje puseje. Antras varaintas suspausti jas i dvigubai mazesni turi ir tada inda isplesti. Pirma atveji atmeta bolcmano smegenu argumentas, nes kol taip atsitiks, tai greiciau susidarys smegenis is niekur. Tuo tarpu antras atvejis yra daug "paprastesnis" uz is niekur atsirandancias smegenis, bet reikalauja kad visata nebutu uzdara, ty lieka neatsakytas klausimas kaip ir kodel prasidejo ta infliacija.
Sutinku, kad čia Kolmogorovo sudėtingumas daugiau pasako apie tą pačią entropiją, nei sudėtingumą, kaip aš jį bandau suformuluoti. Tačiau ar mes iš viso turime teoriją aprašyti sudėtingumui išsamiau, nei "ai čia lokaliai sumažėjusi entropija"?Lionginas wrote:Programos reikės ilgesnės, bet tai nereiškia, kad tvarkos daugiau.
Ir man vis tiek nedaeina šita vieta: sumažėjusi entropija ne būtinai yra kažkas sudėtingo - tai pilnai galėtų būti skirtingo tirštumo visatos stufo sriuba. Gal tiesiog prie kažkokio tankumo tas stufas susigrupuotų į reguliarius ale kristalinius darinius (kaip tame modelyje, kurį rodė 60 symbols filmuke), kurių entropija yra praktiškai minimali. Man iš čia vis tiek neišplaukia, kam reikia formuotis tokioms sudėtingoms struktūroms, kokias mes matome aplink.
Nu gal. Man labiau patinka formuluoti klausimą taip: "Kodėl yra sudėtingumas?" Nes "sudėtingumas" skamba rimčiau, nei "kažkas"Panzer wrote:O čia kartais ne klausimas: kodėl yra kažkas (maža entropija) o ne niekas (didelė entropija)?
Be to, maža entropija savaime nereiškia, kad sistema taps sudėtinga. Ji gali būti tvarkinga, bet paprasta (tipo kristalas, ar kažkokia kita tanki bet stabili būsena). Man kartais atrodo, kad yra kažkoks kitas subtilus, tačiau fundamentalus dėsnis, kuris verčia dalykus tapti sudėtingesniais dėl kokios nors (galbūt) labai paprastos matematinės priežasties. Kitaip sakant, aš manau, kad sistemos savaime turi polinkį tapti sudėtingomis. Ir aš norėčiau sužinoti būtent tai - ar yra toks dėsnis, ir jei yra - koks jis.
Taigi mes apie tai jau šnekėjome su Lionginu: tą kiekvieną "sudėtingumą" (sunkųjį elementą, ląstelę, akį, visuomenę, žvaigždę, galaktiką ir t.t.) valdo konkretūs mums žinomi ir dar galbūt nežinomi dėsniai. Tu šnekėjai apie kažkokį bendrą visiems atvejams dėsnį... Nu, bet nežinau, kuo tau čia padėti tada. Nebent klausti: kodėl egzistuoja tie dėsniai. Bet čia gi filosofija jau.Vilius wrote:]Nu gal. Man labiau patinka formuluoti klausimą taip: "Kodėl yra sudėtingumas?" Nes "sudėtingumas" skamba rimčiau, nei "kažkas"
Viliau, bet entropija reikštų ar bent jau turėtų reikšti, kad sistemos savaime polinkio sudėtingėti neturi? Nes entropija pagal apibrėžimą ir yra sistemų savybė supaprastėti. Hm, gauname (bent jau šiuo metu neišsprendžiamą) paradoksą?Vilius wrote:Nu gal. Man labiau patinka formuluoti klausimą taip: "Kodėl yra sudėtingumas?" Nes "sudėtingumas" skamba rimčiau, nei "kažkas"Panzer wrote:O čia kartais ne klausimas: kodėl yra kažkas (maža entropija) o ne niekas (didelė entropija)?
...
Kitaip sakant, aš manau, kad sistemos savaime turi polinkį tapti sudėtingomis. Ir aš norėčiau sužinoti būtent tai - ar yra toks dėsnis, ir jei yra -koks jis.
Iš visatos pusės būtų truputį neekonomiška išgalvoti po atskirą veikimo mechanizmą kiekvienam reiškiniui. Aš jos vietoje pabandyčiau apsieiti su vienu mechanizmu.Panzer wrote:Taigi mes apie tai jau šnekėjome su Lionginu: tą kiekvieną "sudėtingumą" (sunkųjį elementą, ląstelę, akį, visuomenę, žvaigždę, galaktiką ir t.t.) valdo konkretūs mums žinomi ir dar galbūt nežinomi dėsniai.
Na, šiame etape ir mandagus išklausymas yra nebloga pagalbaPanzer wrote:Nu, bet nežinau, kuo tau čia padėti tada.
Aš (maždaug) tą sakiau temos pradžioje - entropijos didėjimas turėtų neleisti susidaryti sudėtingumui. Tačiau paskui mes sutarėme, kad entropija gali sumažėti lokaliai (su sąlyga, kad kažkur kitur ji turi padidėti labiau). Taigi, čia problemos nebėra - entropija sumažėjo lokaliai, kas sudarė sąlygas rastis sudėtingumui. Visgi čia man atrodo, kad maža entropija yra tik pakankama, bet ne būtina prielaida sudėtingumui, nes yra daug pavyzdžių, kur entropija maža, bet sudėtingumo nėra (pvz., tvarkingai išsirikiavę atomai kristale).Augustas wrote:Viliau, bet entropija reikštų ar bent jau turėtų reikšti, kad sistemos savaime polinkio sudėtingėti neturi? Nes entropija pagal apibrėžimą ir yra sistemų savybė supaprastėti. Hm, gauname (bent jau šiuo metu neišsprendžiamą) paradoksą?
Taip, Viliau. Bet aš vis tik linkęs manyti, kad Jūs neatkreipėte dėmesio į vieną dalyką - entropijos mažėjimas sistemoje automatiškai reiškia tos sistemos sudėtingumo didėjimą. O Jūsų pavyzdys su atomais kristale truputį netinka mažos entropijos ir mažo sudėtingumo iliustracijai - jau pats pavienis atomas (nesvarbu, ar jis yra kristale, ar dar kur nors, pvz., dujinės būsenos medžiagoje) yra labai sudėtinga sistema. O kristalas, kuriame keli atomai yra tvarkingai išsidėstę, yra vis tiek sudėtingesnė sistema net už pavienį atomą. Ir tai reikštų, kad kristale yra maža entropija ir didelis sudėtingumas.Vilius wrote:Aš (maždaug) tą sakiau temos pradžioje - entropijos didėjimas turėtų neleisti susidaryti sudėtingumui. Tačiau paskui mes sutarėme, kad entropija gali sumažėti lokaliai (su sąlyga, kad kažkur kitur ji turi padidėti labiau). Taigi, čia problemos nebėra - entropija sumažėjo lokaliai, kas sudarė sąlygas rastis sudėtingumui. Visgi čia man atrodo, kad maža entropija yra tik pakankama, bet ne būtina prielaida sudėtingumui, nes yra daug pavyzdžių, kur entropija maža, bet sudėtingumo nėra (pvz., tvarkingai išsirikiavę atomai kristale).Augustas wrote:Viliau, bet entropija reikštų ar bent jau turėtų reikšti, kad sistemos savaime polinkio sudėtingėti neturi? Nes entropija pagal apibrėžimą ir yra sistemų savybė supaprastėti. Hm, gauname (bent jau šiuo metu neišsprendžiamą) paradoksą?
Tai jeigu jau viskas labai sudėtinga, tai tamstos sakymas, kad viskas laaabai sudėtinga nelabai prasmingas - pvz jei sakytumėte kad pelė sveria labai daug, o dramblys labai labai labai daug. Bereikalingai kišatės...Augustas wrote: O Jūsų pavyzdys su atomais kristale truputį netinka mažos entropijos ir mažo sudėtingumo iliustracijai - jau pats pavienis atomas (nesvarbu, ar jis yra kristale, ar dar kur nors, pvz., dujinės būsenos medžiagoje) yra labai sudėtinga sistema. O kristalas, kuriame keli atomai yra tvarkingai išsidėstę, yra vis tiek sudėtingesnė sistema net už pavienį atomą. Ir tai reikštų, kad kristale yra maža entropija ir didelis sudėtingumas.
Tas "sudetingumas" man panasus i kazkokia subjektyvia savoka. Mokslas tokiu dalyku nesupranta. Ar yra nors koks objektyvus parametras, kuriuo pasizymi "sudetingi" objektai (entropija jau atmetem)? Nuo to reiketu pradetiVilius wrote:Be to, maža entropija savaime nereiškia, kad sistema taps sudėtinga. Ji gali būti tvarkinga, bet paprasta (tipo kristalas, ar kažkokia kita tanki bet stabili būsena). Man kartais atrodo, kad yra kažkoks kitas subtilus, tačiau fundamentalus dėsnis, kuris verčia dalykus tapti sudėtingesniais dėl kokios nors (galbūt) labai paprastos matematinės priežasties. Kitaip sakant, aš manau, kad sistemos savaime turi polinkį tapti sudėtingomis. Ir aš norėčiau sužinoti būtent tai - ar yra toks dėsnis, ir jei yra - koks jis.
Sudėtingumas yra vienas iš gerokai pavalkiotų terminų, tai apibrėžimų jis greičiausiai irgi turi daug.fizikanas wrote:Tas "sudetingumas" man panasus i kazkokia subjektyvia savoka. Mokslas tokiu dalyku nesupranta. Ar yra nors koks objektyvus parametras, kuriuo pasizymi "sudetingi" objektai (entropija jau atmetem)? Nuo to reiketu pradeti
Mano sudėtingumas yra dydis panašus į entropiją, kuris apibūdina sistemos gebėjimą rodyti sudėtingesnį elgesį, nei būtų galima prognozuoti stebint jos elementus atskirai. Grubiai kalbant, aš sudėtingesne vadinčiau tą sistemą, kuri iš savo elementų leidžia rastis didesniam kiekiui skirtingų reiškinių (emergence prasme). Jei tie kilę reiškiniai patys sukelia dar kitus reiškinius, tada sistema gauna papildomų sudėtingumo taškų, ir t.t.
Pavyzdžiui, skruzdžių kolonija yra sudėtinga sistema, nes jos kartu daro dalykus, kurių pavieniui nepajėgtų (stato tiltus iš savo kūnų, žino, kur nešti maistą, ir pan.) Jei stebėtume pavienes skruzdes, mes vargu ar galėtume prognozuoti tokį elgesį.
Čia aš pasiūliau Viliui paieškoti kito, tinkamesnio pavyzdžio, kuris geriau iliustruotų jo teiginį, kad yra mažos entropijos ir tuo pačiu mažo sudėtingumo sistemų. Tik tiek. Ir taip, manau, kad Tamsta, VYTS, tikriausiai esate teisus - beveik nėra absoliučiai paprastų sistemų, kurios yra sudarytos iš keleto smulkiau nedalomų elementų, yra nebent mažesnio sudėtingumo bei didesnio sudėtingumo sistemos.VYTS wrote:Tai jeigu jau viskas labai sudėtinga, tai tamstos sakymas, kad viskas laaabai sudėtinga nelabai prasmingas - pvz jei sakytumėte kad pelė sveria labai daug, o dramblys labai labai labai daug. Bereikalingai kišatės...Augustas wrote: O Jūsų pavyzdys su atomais kristale truputį netinka mažos entropijos ir mažo sudėtingumo iliustracijai - jau pats pavienis atomas (nesvarbu, ar jis yra kristale, ar dar kur nors, pvz., dujinės būsenos medžiagoje) yra labai sudėtinga sistema. O kristalas, kuriame keli atomai yra tvarkingai išsidėstę, yra vis tiek sudėtingesnė sistema net už pavienį atomą. Ir tai reikštų, kad kristale yra maža entropija ir didelis sudėtingumas.
Šiaip jau sistema laikoma paprasta tada, kai ji yra sudaryta iš smulkiau nedalomų sudedamųjų dalių, o sudėtinga sistema yra laikoma tokia sistema, kurią sudarančios sudedamosios dalys pačios yra sistemos. Ir vienas iš (tiek paprastos, tiek ir sudėtingos) sistemos bruožų yra tai, kad ji gali padaryti daugiau, negu ją sudarančių dalių visuma. Beje, atskira sistemų rūšis yra ir struktūra, kuri nuo kitų sistemų skiriasi tuo, kad joje pasikeitus bent vienam ją sudarančiam elementui, iš esmės keičiasi ir visa sistema.Vilius wrote:Sudėtingumas yra vienas iš gerokai pavalkiotų terminų, tai apibrėžimų jis greičiausiai irgi turi daug.fizikanas wrote:Tas "sudetingumas" man panasus i kazkokia subjektyvia savoka. Mokslas tokiu dalyku nesupranta. Ar yra nors koks objektyvus parametras, kuriuo pasizymi "sudetingi" objektai (entropija jau atmetem)? Nuo to reiketu pradeti
Mano sudėtingumas yra dydis panašus į entropiją, kuris apibūdina sistemos gebėjimą rodyti sudėtingesnį elgesį, nei būtų galima prognozuoti stebint jos elementus atskirai. Grubiai kalbant, aš sudėtingesne vadinčiau tą sistemą, kuri iš savo elementų leidžia rastis didesniam kiekiui skirtingų reiškinių (emergence prasme). Jei tie kilę reiškiniai patys sukelia dar kitus reiškinius, tada sistema gauna papildomų sudėtingumo taškų, ir t.t.
Pavyzdžiui, skruzdžių kolonija yra sudėtinga sistema, nes jos kartu daro dalykus, kurių pavieniui nepajėgtų (stato tiltus iš savo kūnų, žino, kur nešti maistą, ir pan.) Jei stebėtume pavienes skruzdes, mes vargu ar galėtume prognozuoti tokį elgesį.
Na, nežinau, ar man pavyko atsakyti į Fizikano klausimą apie (sistemų) sudėtingumą, ar ne.
Va mano pirmas teorinis blynas sudėtingumo srityje. Jis paremtas daugiausia skaičiavimais susijusiais su ląsteliniais automatais, aš iš ten pasiskolinau ir terminologiją, kurią leidau sau išversti pažodžiui. Tačiau iš principo mano idėjas (tikiuosi) galima apibendrinti ir kitoms sistemoms.
***
Tarkim, kad yra sistema sudaryta iš didelio kiekio elementų. Kiekvienas iš elementų yra vienoje iš galimų būsenų, kurių kitimą laike determinuoja elementų sąveikos taisyklės. Visos galimos taisyklės sudaro taisyklių erdvę.
Taisyklės, kurių rezultate elementų būsenos nesikeičia, arba keičiasi cikliškai su nedideliu periodu pavadinkime trivialiomis (arba, jei nepatingėjote paskaitinėti duoto linko, jos dar vadinamos pirmos arba antros sudėtingumo klasės taisyklėmis).
Kita taisyklių grupė (trečia klasė) verčia sistemą elgtis (ar bent jau atrodyti) chaotiškai.
Paskutinės taisyklių grupės (ketvirta klasė) sistemose kyla sudėtingi reiškiniai.
Pilna pavadinkime taisyklių erdvę, kuri:
1. Turi bent vieną trivialią taisyklę.
2. Turi bent vieną chaotišką taisyklę.
3. Yra pakankamai didelė, kad įtrauktų daug tarpinių taisyklių, kurios nėra nei visai trivialios, nei visai chaotiškos. Idealiu atveju taisyklių erdvė gali būti tolydi.
Ta-dam, pagrindinė hipotezė.
Kiekvienoje pilnoje taisyklių erdvėje bus sudėtingų taisyklių.
Ūkiška formuluotė:
Jei sistemos elementai gali sąveikauti ir trivialiai, ir chaotiškai, tada kartais jie sąveikaus (labai) sudėtingai.
Čia įdomi dalis yra ta, kad sudėtingi reiškiniai, kylantys toje tarpinėje būsenoje taip pat gali sąveikauti tarpusavyje, dėl ko gali susidaryti nauja pilna taisyklių erdvė, kuri taip pat turės kažkiek sudėtingų taisyklių, ir taip toliau. Jei pradinė sistema yra pakankamai didelė, ji gali duoti pradžią beveik neribotam(?) kiekiui sudėtingumo lygių. Kiekviename iš tų lygių, sudėtingumas bus "kitoks", tačiau visais atvejais jis kils dėl to paties principo - nes taisyklių erdvė negali tolygiai pereiti iš visiško chaoso į visišką tvarką.
***
Imkime paprastą pavyzdį - sistemą sudarytą iš vandens ir oro molekulių. Sakykim, kad pagrindinis parametras, kuris apibrėžia mūsų elementų sąveiką yra temperatūra, kuri kinta nuo absoliutaus nulio iki kažkokio didelio skaičiaus (virš kurio nebėra prasmės kalbėti apie "molekules"). Tarkim, kad slėgis yra pastovus ir lygus atmosferos slėgiui jūros lygyje.
1. Kai temperatūra žemiau 0C, vandens molekulės bus kristalo būsenoje, ir jokia sąveika tarp jų nevyks - triviali taisyklė.
2. Kai temperatūra virš 100C laipsnių, molekulės sąveikaus chaotiškai.
3. Temperatūra yra tolydus dydis - ji gali būti bet kuriame taške - didelė taisyklių erdvė.
Čia mano teorija prognozuoja, kad kažkur bus temperatūrų tarpas, kuriame iš vandens molekulių sąveikos kils sudėtingesni reiškiniai. Ką mes ir matome temperatūrų intervale tarp 0 ir 100 laipsnių (lašeliai, burbulai, kapiliarinis judėjimas, snaigės ir pan.)
[Pavyzdžiai su žmonėmis ir visata buvo netikę, kada prie progos perrašysiu aiškiau]
Kaip mano hipotezė atrodo iš mokslinio metodo perspektyvos.
Testability - check. Mano hipotezę tikrai galima paneigti - tereikia pademonstruoti vieną atvejį natūraliai egzistuojančios pilnos taisyklių erdvės, kuriame nėra sudėtingų sąveikų (jei norite pabandyti - labai prašom). Kol kas aš ją tikrinau tik ant ląstelinių automatų, bet turiu galvoje ir kitų idėjų.
Parsimony - ką žinau.. Aš lyg ir nedarau jokių fantastinių teiginių, išskyrus pačią hipotezę. Ar ne?
Scope - šiuo metu tik ląsteliniai automatai, potencialiai beveik bet kokia sistema
Fruitfulness - dar anksti kalbėti
Conservatism - čia nelabai matosi, nes aš nieko nerašiau apie matematiką, bet mano teorija (tikiuosi) gana gražiai įsipaišys į tai, kas jau žinoma informatikoje.
Ir galiausiai - kodėl aš tai rašau skeptikų forume?
Nes dar nepakankamai apsiplunksnavęs rimtai akademinei diskusijai, o nerašyti darosi sunkoka. Ir ne, aš nepiktnaudžiauju admino privilegijomis - jei norite, galite visi susikurti po temą apie savo pet teorijas. Kol jomis neužfloodinsit visų temų - jokių problemų.
Ką manot?
***
Tarkim, kad yra sistema sudaryta iš didelio kiekio elementų. Kiekvienas iš elementų yra vienoje iš galimų būsenų, kurių kitimą laike determinuoja elementų sąveikos taisyklės. Visos galimos taisyklės sudaro taisyklių erdvę.
Taisyklės, kurių rezultate elementų būsenos nesikeičia, arba keičiasi cikliškai su nedideliu periodu pavadinkime trivialiomis (arba, jei nepatingėjote paskaitinėti duoto linko, jos dar vadinamos pirmos arba antros sudėtingumo klasės taisyklėmis).
Kita taisyklių grupė (trečia klasė) verčia sistemą elgtis (ar bent jau atrodyti) chaotiškai.
Paskutinės taisyklių grupės (ketvirta klasė) sistemose kyla sudėtingi reiškiniai.
Pilna pavadinkime taisyklių erdvę, kuri:
1. Turi bent vieną trivialią taisyklę.
2. Turi bent vieną chaotišką taisyklę.
3. Yra pakankamai didelė, kad įtrauktų daug tarpinių taisyklių, kurios nėra nei visai trivialios, nei visai chaotiškos. Idealiu atveju taisyklių erdvė gali būti tolydi.
Ta-dam, pagrindinė hipotezė.
Kiekvienoje pilnoje taisyklių erdvėje bus sudėtingų taisyklių.
Ūkiška formuluotė:
Jei sistemos elementai gali sąveikauti ir trivialiai, ir chaotiškai, tada kartais jie sąveikaus (labai) sudėtingai.
Čia įdomi dalis yra ta, kad sudėtingi reiškiniai, kylantys toje tarpinėje būsenoje taip pat gali sąveikauti tarpusavyje, dėl ko gali susidaryti nauja pilna taisyklių erdvė, kuri taip pat turės kažkiek sudėtingų taisyklių, ir taip toliau. Jei pradinė sistema yra pakankamai didelė, ji gali duoti pradžią beveik neribotam(?) kiekiui sudėtingumo lygių. Kiekviename iš tų lygių, sudėtingumas bus "kitoks", tačiau visais atvejais jis kils dėl to paties principo - nes taisyklių erdvė negali tolygiai pereiti iš visiško chaoso į visišką tvarką.
***
Imkime paprastą pavyzdį - sistemą sudarytą iš vandens ir oro molekulių. Sakykim, kad pagrindinis parametras, kuris apibrėžia mūsų elementų sąveiką yra temperatūra, kuri kinta nuo absoliutaus nulio iki kažkokio didelio skaičiaus (virš kurio nebėra prasmės kalbėti apie "molekules"). Tarkim, kad slėgis yra pastovus ir lygus atmosferos slėgiui jūros lygyje.
1. Kai temperatūra žemiau 0C, vandens molekulės bus kristalo būsenoje, ir jokia sąveika tarp jų nevyks - triviali taisyklė.
2. Kai temperatūra virš 100C laipsnių, molekulės sąveikaus chaotiškai.
3. Temperatūra yra tolydus dydis - ji gali būti bet kuriame taške - didelė taisyklių erdvė.
Čia mano teorija prognozuoja, kad kažkur bus temperatūrų tarpas, kuriame iš vandens molekulių sąveikos kils sudėtingesni reiškiniai. Ką mes ir matome temperatūrų intervale tarp 0 ir 100 laipsnių (lašeliai, burbulai, kapiliarinis judėjimas, snaigės ir pan.)
[Pavyzdžiai su žmonėmis ir visata buvo netikę, kada prie progos perrašysiu aiškiau]
Kaip mano hipotezė atrodo iš mokslinio metodo perspektyvos.
Testability - check. Mano hipotezę tikrai galima paneigti - tereikia pademonstruoti vieną atvejį natūraliai egzistuojančios pilnos taisyklių erdvės, kuriame nėra sudėtingų sąveikų (jei norite pabandyti - labai prašom). Kol kas aš ją tikrinau tik ant ląstelinių automatų, bet turiu galvoje ir kitų idėjų.
Parsimony - ką žinau.. Aš lyg ir nedarau jokių fantastinių teiginių, išskyrus pačią hipotezę. Ar ne?
Scope - šiuo metu tik ląsteliniai automatai, potencialiai beveik bet kokia sistema
Fruitfulness - dar anksti kalbėti
Conservatism - čia nelabai matosi, nes aš nieko nerašiau apie matematiką, bet mano teorija (tikiuosi) gana gražiai įsipaišys į tai, kas jau žinoma informatikoje.
Ir galiausiai - kodėl aš tai rašau skeptikų forume?
Nes dar nepakankamai apsiplunksnavęs rimtai akademinei diskusijai, o nerašyti darosi sunkoka. Ir ne, aš nepiktnaudžiauju admino privilegijomis - jei norite, galite visi susikurti po temą apie savo pet teorijas. Kol jomis neužfloodinsit visų temų - jokių problemų.
Ką manot?
Net ir nedidelis kiekis atomų nesąveikautų labai sudėtingu būdu (pvz., organinė chemija), nes paprasčiausiai negalėtų to padaryti, jei nebūtų tinkamų aplinkos sąlygų tokiai sąveikai (pvz., organinės chemijos junginiams nėra jokių šansų Saulėje). Čia, mano manymu, yra Jūsų teorijos silpnoji vieta.Kad ir iš ko būtų sudaryta mūsų visata, tai tikrai gali susigrupuoti į atomus.
1. Kai kurie atomai gali sąveikauti trivialiai (pvz. sėdėti nejudėdami kristalo gardelėje) - check
2. Kiti atomai gali sąveikauti chaotiškai (pvz. dujos) - check
3. Yra daug skirtingų būdų atomams sąveikauti - check.
Tokiu atveju, mano teorija prognozuoja, kad nedidelis kiekis atomų sąveikaus labai sudėtingu būdu (pvz, organinė chemija) - check.
Mano sistemos yra uždaros - ten nėra jokios "aplinkos". Tiksliau sakant, aplinkos parametrai (jei jie daro įtaką elementų sąveikai) turi būti užkoduoti taisyklėje.Augustas wrote:Net ir nedidelis kiekis atomų nesąveikautų labai sudėtingu būdu (pvz., organinė chemija), nes paprasčiausiai negalėtų to padaryti, jei nebūtų tinkamų aplinkos sąlygų tokiai sąveikai (pvz., organinės chemijos junginiams nėra jokių šansų Saulėje). Čia, mano manymu, yra Jūsų teorijos silpnoji vieta.
Kita vertus, jei jūs bandysite apibrėžti savo taisyklių erdvę kaip "visos temperatūros, kurios gali būti Saulėje", tada tokia taisyklių erdvė nebus pilna, nes netenkinamas pirmas kriterijus. Jūsų potencialiai organinės medžiagos išgaruotų net ir šalčiausioje Saulės vietoje, ir liktų chaotiškoje būsenoje.