Nauda tame, kad (su sąlyga, jog mutacijos recesyvinės) galima perduoti atskiras mutacijas, o ne visą genomą kaip vieną vienetą.fizikanas wrote:Jei turi bloga mutacija, tai tik 1/2 tavo palikuoniu irgi tures bloga mutacija, tuo tarpu klonavimo atveju, visi palikuonys tures bloga mutacija.
Is kitos puses, jei turesi puse geros mutacijos, o porininkas tures kita puse geros mutacijos, tai 1/4 palikuoniu tures pilna gera mutacija. Taigi evoliuciskai nauda dvejopa.
Jei įvyko dvi mutacijos, kurių viena naudinga, o kita smarkiai kenksminga, nelytiniu būdu besidauginantis organizmas perduos jas abi, ir jo palikuonys dėl kenksmingos mutacijos žus. Tuo tarpu lytiniu būdu besidauginantis individas perduos abi mutacijas ir jas paskleis populiacijoje, nes nė viena nepasireikš, kol nesusidarys pora iš dviejų mutavusių genų. Tokiu būdu atsiras individų, turinčių tik teigiamą mutaciją, bet ne neigiamą (bus ir turinčių tik neigiamą, bet jie nyks iš populiacijos). Galiausiai naudinga mutacija išliks ir plačiai paplis, o kenksminga išnyks iš genomo. Be lytinio dauginimosi tai būtų neįmanoma.
Evoliucinė nauda čia vienareikšmiška. Va konkrečiam palikuoniui jau tikrai dvejopai gali būti, kaip pasiseks.
Taip pat šitas mechanizmas sulėtina genų atranką (nepalankios mutacijos ilgiau išlieka genome, o palankios lėčiau visuotinai išplinta), kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nelabai gerai, bet užtikrina didesnę genetinę įvairovę ir gali būti naudinga kintančiomis sąlygomis (pvz., staiga atšilus klimatui didelį plaukuotumą lemiantis genas atrodytų žalingas, bet jei po kurio laiko vėl atšals, populiacijai bus į naudą, jei joje dar bus individų, nešiojančių recesyvines didelį plaukuotumą lemiančio geno kopijas).
Taigi, kiek suprantu, lytinis dauginimasis tuo pat metu užtikrina ir didesnį genetinį stabilumą, ir didesnę fenotipų įvairovę – tiek dėl ilgai populiacijoje cirkuliuojančių recesyvinių genų, tiek dėl rekombinacijos.