Svetimas wrote:Aš čia dar pagalvojau, kad efektyvių rinkų hipotezė aktuali kažkurios konkrečios akcijų rinkos lygmenyje. Tačiau jeigu žiūrėtume globaliau ir kalbėtume apie ne apie atskirų akcijų kažkurioje rinkoje portfelio valdymą, bet atskirų rinkų (nebūtinai akcijų) "indeksų" portfelio valdymą? Tuomet, spėju, efektyvių rinkų hipotezė tokioje rinkų "rinkoje" kaip ir praranda savo prasmę (dėl priklausomybės nuo neblogai pačiupinėjamų makroekonominių rodiklių, reiškinių, didesnių laiko mastelių, rinkos dalyvių skirtingų galimybių (prieinamumo prie skirtingų rinkų ir pan.)). O jei taip, tai ir atskirų rinkų indeksų portfelio valdymas galėtų pasiūlyti geresnio ir mažiau rizikingo investicinio pelno galimybes. Ar ne?
Konceptualiai efektyvių rinkų hipotezė turėtų veikti absoliučiai bet kokiame lygmenyje, nesvarbu, ar tu lygini dvi atsitiktinai pasirinktas akcijas, ar absoliučiai visas įmanomas bet kokio investavimo galimybes pasaulyje. Jei kažkuri galimybė yra geresnė, investuotojai puls ja naudotis ir pakels investavimo ten kainą ir (arba) sumažins investicijų grąžą iki tokio lygio, kad ta galimybė bus ne geresnė nei bet kuri kita (turbūt tai netaikoma tiesioginėm investicijom, nes ten labai daug ką lemia individualaus investuotojo, kontroliuojančio verslą, asmeniniai gebėjimai ir žinios).
Ilgesnis laiko tarpas tik padidina rinkų efektyvumą, ne sumažina.
Makroekonominiai rodikliai irgi bus įskaičiuoti į akcijų kainą, ir galimybė kažką išlošti dings – jei rinkos rodikliai geresni, jos akcijos bus sąlyginai brangesnės.
Mano asmenine nuomone ši hipotezė silpnai galioja tada, kai netenkinamos pagrindinės jos prielaidos. Pvz., jei akcijų rinka neaktyvi (joje veikia per mažai investuotojų, arba jie turi per mažai pinigų, kad galėtų greitai pakeisti situaciją rinkoje iki pusiausvyrinės).
Arba, pvz., jei rinka yra „mėgėjiška“ – joje veikiantys neprofesionalūs, neanalizuojantys investuotojai turi pakankamai didelius resursus, kad galėtų turėti didelę įtaką kainoms (išvystytose rinkose tokių investuotojų poveikis praktiškai nulinis lyginant su institucinių investuotojų galia).
Jei iš ties egzistuoja pakankamai skirtingos galimybės, tada taip, hipotezė irgi nebus tenkinama, bet realybėje investuotojai, valdantys dideles mases pinigų (visų pirma instituciniai investuotojai) turi vienodas galimybes.
Taip pat efektyvių rinkų hipotezė neveiktų, jei koks nors vienas investuotojas turėtų geresnį analizės metodą nei visi kiti, ir tas metodas būtų slaptas (kiti dalyviai jo nesužinotų).
Aš manau, kad būtent ši sąlyga yra esminė praktiniams tikslams. Visi aprašyti metodai, tariamai leidžiantys „apgauti“ rinką ir nuolat uždirbti daugiau nei indeksas, negali veikti, nes jei jie veiks, juos ims naudoti ir kiti, ir tada šitos galimybės nebeliks.
Dar vienas dalykas, į kurį reikia atsižvelgti, tai skirtingos investuotojų naudingumo funkcijos. Kaip žinome, daugelis žmonių yra „risk averse“, t. y. geriau pasirinks mažesnį garantuotą išlošį nei rizikuos, net jei vidutinis išlošis rizikuojant būtų didesnis. Būtent todėl mažos kapitalizacijos rizikingos įmonės pasižymi didesniu pelningumu. T. y. nors jų vidutinis pelningumas ir didesnis, bet naudingumas – ne, nes papildoma rizika atsveria vidutiniškai didesnį pelną.
Dabar pagalvojau, kad čia dar viena problema su EMH – ji postuluoja visiems investuotojams identišką naudingumo funkciją, bet realybėje taip nėra. Apskritai, čia problema, būtinga visam ekonomikos mokslui, reprezentatyvūs agentai dažniausiai nieko nereprezentuoja.
