- su žmogumi truputį sudėtingiau.. Čia daugiau šiandieninių robotų programinė įranga.. USA vaikščiojantis robotas iš dviejų WEB kamerų kadrų savo viduje montuoja virtualų 3D pasaulį, atpažįsta jam žinomus objektus, suteikia jiems sąvybes.. Na o toliau viskas kaip visiem žinomame 3D žaidime: matuoja atstumus, apeina kliūtis, šaudo į taikinius!
Laisva valia
Tai jeigu tau ant akių uždės VR akinius, tai basta, niekaip neatskirsi, kad čia virtuali realybė? Net iš principo?fizikanas wrote:Tai koks tas principas? Esu daug kartu girdejes teigini, kad isitikinti, jog nesi simuliacijoje yra neimanoma is principo, kas skamba labai itikinamai.
Aš visokias "praeito ketvirtadienizmo" teorijas iš karto atmetu kaip nemoksliškas ir nevertas gilinimosi. Todėl bet kokia virtualios realybės teorija, verta dėmesio, bus iš principo patikrinama.fizikanas wrote:Bet atvirkscio teiginio dar nesu girdejes, todel butu idomu isgirsti ir tokio teiginio pagrindima.
O jei rungtynes žiūri per vaizdą koreguojančius akinių lęšius? Jei siūlysi bėgti į akinius, tai kitas variantas - kas jei rungtynes žiūri per vaizdą koreguojantį rūką?
Tu visada viską žiūri per vaizdą koreguojantį kažką. Rūkas, oras, apšvietimas, ašaros akyse, dulkės, ir t.t. kažkoks idealus tikras neiškraipytas vaizdas nė neegzistuoja.tai kitas variantas - kas jei rungtynes žiūri per vaizdą koreguojantį rūką?
Nekalbant, kad smegenys tą 2D vaizdą paskui visaip interpretuoja kad gautų 3D įspūdį, ir tas interpretavimas toli gražu ne idealus, kuo padeda įsitikinti šimtai optinių apgaulių. Neteisingai suvokiame atstumus, spalvas, mastelį, you name it.
Tu neteigi, kad egzistuoja virtuali realybe, kuria imanoma is principo atskirti nuo realybes, tu teigi, kad is principo negali egzistuoti virtuali realybe, kurios nebutu imanoma atskirti nuo realios realybes. Sitas smaikstus pavyzdys apie juokingas siuolaikines VR technologijas nepagrindzia tavo issakyto teiginio.
Apie filosofinius argumentus, apie tai ar musu fizine realybe yra tikra ar simuliuota yra atskira tema. Cia mums jos velti net nereikia, nes nera skirtumo. Mano teiginys nera ar musu matoma realybe yra virtuali ar tikra, o ar musu matoma ir fizine realybes yra "tame paciame lygyje". As teigiu, kad net jei realybe1, kuria apraso mums zinomi fizikos desniai yra tikra, tai ta realybe2, kuria matome ir jauciame mes - vistiek yra virtuali realybe sumodeliuota musu kompiuteryje vadinamame smegenys. vvv2 dave gera pavyzdi apie tai, kaip daromi robotai. Ju programine iranga is 2d paveiksleliu uzfiksuotu kameromis sugeneruoja 3d "zemelapi", kuriame kita programine iranga jau gali daryti judejimo/saveikavimo sprendimus, panasiai, kaip veikejas kompiuteriniame zaidime. Turbut ir tu sutinki, kad kompiuterinio zaidimo veikejas "gyvena" virtualioje realybeje? Dabar isivaizduok, kad to zaidimo kambarys yra ne uzkrautas is kompiuterio disko, o generuojamas realiu laiku is web-camo siunciamu nuotrauku naudojant 2d->3d algoritma. Ar tas veikejas dabar jau gyvena realiame pasaulyje, nes jo kambarys primena kambari, kuriame stovi kompiuteris? Jis "nepersikele" i ausktesnio lygio realybe, nei atsibudo is matricos, kaip Neo. Jis vis dar virtualiame pasaulyje, tik tiek, kad dabar tas pasaulis kazkiek koreliuoja su vienu lygiu aukstesniu pasauliu. Buvo multikas, tapo futbolo transliacija.Lionginas wrote: ↑2018-06-13 09:41Aš visokias "praeito ketvirtadienizmo" teorijas iš karto atmetu kaip nemoksliškas ir nevertas gilinimosi. Todėl bet kokia virtualios realybės teorija, verta dėmesio, bus iš principo patikrinama.
Siulau maziau gilintis i analogija, o tiesiog elementariai pabandyti suprasti, kas ta analogija norima pasakyti. Arba get to the point.
Pasirodo yra toks smegenu sutrikimas, kai fiziskai aklas zmogus yra isitikines, kad mato:
https://en.wikipedia.org/wiki/Anton%E2% ... i_syndrome
Cia gera iliustracija to fakto, kad mes patiriame ne tikra, o virtualia realybe.
https://en.wikipedia.org/wiki/Anton%E2% ... i_syndrome
Cia gera iliustracija to fakto, kad mes patiriame ne tikra, o virtualia realybe.
Pradžiai viena Viliaus citata dėl intrigos:
O dabar vienas mane labai sudominęs eksperimentas, kažkuo panašus į garsųjį Libeto eksperimentą. Įdomumas 9 balai iš 10. Kokios būtų mintys/komentarai Viliaus citatos kontekste?
Čia vienas iš Sam Harris labai mėgiamų eksperimentų, plačiai apdainuotų jo knygoje "Free Will".Svetimas wrote: ↑2019-12-19 09:04O dabar vienas mane labai sudominęs eksperimentas, kažkuo panašus į garsųjį Libeto eksperimentą. Įdomumas 9 balai iš 10. Kokios būtų mintys/komentarai Viliaus citatos kontekste?
Ir tai tikrai yra vienas iš neblogų argumentų prieš laisvą valią (ar bent jau prieš buitinį jos supratimą) - kaip tavo sąmonė gali būti "laisva" priimti sprendimus, jei ji sužino apie jau priimtus sprendimus pamatuojamai vėliau, nei jie iš tiesų yra priimami smegenyse?
Čia, mano manymu, yra pernelyg supaprastintas laisvos valios supratimas. Iš tiesų sprendimai priimami keliomis sekundės dalimis anksčiau, negu jie pasiekia sąmonę. Čia seniai žinomas faktas. Bet kas iš to? Aš prisipažinsiu, kad nesuprantu, ką keičia tai, jog sprendimai priimami anksčiau, nei jie pasiekia sąmonę. Kaip laisva valia pasidaro nebe tokia laisva, jei sprendimai kažką daryti ar nedaryti priimami anksčiau, nei jie pasiekia sąmonę? Žmogus nebegali pakeisti tų sprendimų ar dar kažkaip kitaip pasireiškia laisvos valios nebuvimas?Vilius wrote: ↑2019-12-19 11:22Čia vienas iš Sam Harris labai mėgiamų eksperimentų, plačiai apdainuotų jo knygoje "Free Will".Svetimas wrote: ↑2019-12-19 09:04O dabar vienas mane labai sudominęs eksperimentas, kažkuo panašus į garsųjį Libeto eksperimentą. Įdomumas 9 balai iš 10. Kokios būtų mintys/komentarai Viliaus citatos kontekste?
Ir tai tikrai yra vienas iš neblogų argumentų prieš laisvą valią (ar bent jau prieš buitinį jos supratimą) - kaip tavo sąmonė gali būti "laisva" priimti sprendimus, jei ji sužino apie jau priimtus sprendimus pamatuojamai vėliau, nei jie iš tiesų yra priimami smegenyse?
Buitinis laisvos valios suvokimas sprendimų priėmimo ir smegenų veikimo mechanizmų domėn neima visai. Todėl čia anei joks ne argumentas.Vilius wrote: kaip tavo sąmonė gali būti "laisva" priimti sprendimus, jei ji sužino apie jau priimtus sprendimus pamatuojamai vėliau, nei jie iš tiesų yra priimami smegenyse?
Įsivaizduok, kad eini per nežinomą mišką. Po kurio laiko prieni takelio išsišakojimą. Abi šakos veda daugmaž į tą pusę kur tau reikia, ir yra vienodai gerai pramintos, ir t.t. Žodžiu tau nėra didelio skirtumo, kurį kelią pasirinkti. Nu tai tu pastovi prie tos kryžkelės, truputį pagalvoji, ir nueini dešinėn. Tai tavo sąmonei atrodys, kad ji galėjo laisvai nuspręsti eiti kairesniu keliu, bet pasirinko dešinį. Tačiau, pasak to eksperimento, smegenys buvo nusprendusios eiti dešinėn dar porą sekundžių iki tol, kai sąmonė apie tą sprendimą sužinojo. Tai kur čia blyn ta laisvė?
Aišku, čia vis dar yra "laisvė" - ta prasme, kad smegenys nebuvo verčiamos rinktis to kelio jokios išorinės jėgos.. Bet čia irgi tokia abejotina laisvė - tiesiog vykdyti algoritmą, kurį smegenys yra užprogramuotos vykdyti.
Tai gal dėl visa ko suformuluok, kokį buitinį laisvos valios apibrėžimą turi galvoje.. Nes gal mes kalbame apie skirtingus dalykus. Aš turiu omeny tą "laisvės jausmą", kurį sąmonė patiria, kai jai atrodo, kad priima sprendimus.
Nežinau kas ten atrodo Harrio sąmonei, bet aš žinau, kad aš priimu sprendimus. Už sprendimų priėmimą atsakingas mano organas vadinasi smegenys. (Valio). Laikau, kad aš sprendimą priėmiau laisva valia, jei manęs to sprendimo priimti niekas stipriai nevertė, nebuvau kokioj nors stipriai pasikeitusioj būklėj kuomet smegenys neveikia, ir buvo keli galimi realistiški variantai iš kurių galėjau rinktis. Įstatymuose ko gero suformuluota aiškiau ir palikta mažiau vietos priekabėms, bet bendra idėja tokia.
Nelabai supratau eksperimento esmę. Neva signalas pasigirsta prieš tai, kai žmogus priima sprendimą paspausti mygtuką, todėl daroma prielaida, kad sprendimas buvo priimtas pasąmoningai. Tačiau iš filmuotos mediagos man panašu, kad signalas pasigirsta, kai žmogus pradeda tiesti pirštus prie mygtuko, tiesiog nespėja paspausti, nes tam reikia kelių sekundžių dalių. Įtariu, jei pirštą laikytų ant mygtuko, dar neaišku, kas būtų greitesnis - kompiuteris, kol nuskaitytų ir intepretuotų smegenų signalus, ar stuburo/rankos nervai, kad perduotų signalą į pirštą.Svetimas wrote: ↑2019-12-19 09:04O dabar vienas mane labai sudominęs eksperimentas, kažkuo panašus į garsųjį Libeto eksperimentą. Įdomumas 9 balai iš 10. Kokios būtų mintys/komentarai Viliaus citatos kontekste?
Kitaip sakant, jei eksperimentatoriai laiko, kad sąmoningai žmogus priima sprendimą tada, ka fiziškai paspaudžia mygtuką, tai čia nevalidus eksperimentas.
Dėl "eksperimentatoriai laiko, kad sąmoningai žmogus priima sprendimą tada, kai fiziškai paspaudžia mygtuką". Kodėl tau taip pasirodė?Lionginas wrote: ↑2019-12-19 16:32Nelabai supratau eksperimento esmę. Neva signalas pasigirsta prieš tai, kai žmogus priima sprendimą paspausti mygtuką, todėl daroma prielaida, kad sprendimas buvo priimtas pasąmoningai. Tačiau iš filmuotos mediagos man panašu, kad signalas pasigirsta, kai žmogus pradeda tiesti pirštus prie mygtuko, tiesiog nespėja paspausti, nes tam reikia kelių sekundžių dalių. Įtariu, jei pirštą laikytų ant mygtuko, dar neaišku, kas būtų greitesnis - kompiuteris, kol nuskaitytų ir intepretuotų smegenų signalus, ar stuburo/rankos nervai, kad perduotų signalą į pirštą.
Kitaip sakant, jei eksperimentatoriai laiko, kad sąmoningai žmogus priima sprendimą tada, ka fiziškai paspaudžia mygtuką, tai čia nevalidus eksperimentas.
Viena pirmųjų mano abejonių dėl eksperimento irgi buvo kažkiek panaši, kad sprendimas dėl mygtuko paspaudimo ir to sprendimo realizacijos motorika kažkiek smarkiau lagina.
Bet būtų keista, kad tokį gan pigų triuką būtų bandoma prastumti kaip gan priešingą reiškinio interpretaciją.
Nes nematau, kaip eksperimentu jie pademonstruoja, kad jų mašina uždega lemputes prieš žmogui sąmoningai suvokiant savo sprendimą, o ne vėliau ar tuo pačiu metu. Turėtų būti kažkaip indikuojami trys įvykiai: pasąmoningas sprendimas, sprendimo įsisamoninimas, ir sprendimo įgyvendinimas. Bet matau indikuojamus tik du - kažkurį iš pirmų dviejų ir trečią.
Tai gal kažkas buvo nepasakyta, kad nesukti galvos žiūrovams.Viena pirmųjų mano abejonių dėl eksperimento irgi buvo kažkiek panaši, kad sprendimas dėl mygtuko paspaudimo ir to sprendimo realizacijos motorika kažkiek smarkiau lagina.
Bet būtu keista, kad tokį gan pigų triuką būtų bandoma prastumti kaip gan priešingą reiškinio interpretaciją.