D3monas wrote:Jei bus prieita pagrįstos išvados, jog prievartinis armijos sudarymas moraliai yra geresnis, nei neprievartinis, tada pakeisiu savo nuomonę.
Kuo mane linksmina filosofai, tai kad realybė ir faktai niekada nepakeis jų nuomonės. O tačiau kažkokios išsigalvotos abstrakčios visaapimančios niekam nenaudingos filosofinės sistemos – gali.
Vien todėl kad mes galime apibendrinti daug dalykų vienu žodžiu „prievarta“, nes lanksti kalba mums tą leidžia, dar nereiškia kad juos visus urmu galime imti ir vertinti iš moralinės pusės. Prievolė laikytis priešgaisrinės saugos reikalavimų, sekso vergija pas narkobaroną, karinė prievolė, sutarties laikymosi pareiga, dešimtinė bažnyčiai, žmogžudžio laikymas kalėjime - juk yra tiek skirtingi dalykai, kad tarp jų praktiškai nieko bendro. Skirtingi jų tikslai, skirtingi subjektai, skirtingos priežastys, skirtingos (ne)taikymo pasekmės. Paprasčiausiai kvaila juos visus kišti į vieną kategoriją vien dėl prievartos egzistavimo, ir po to sukti galvą kaip čia sudėlioti į lentynėles kada gera kada bloga prievarta. Ar ne geriau nagrinėti konkrečius atvejus: gerai ar blogai žmogžudžius uždaryti į kalėjimą, gerai ar blogai karinė prievolė, sekso vergovė, ir t.t., čia atskiri dalykai, atskirai juos ir svarstyti reikia. „Prievarta“ yra abstrakti koncepcija, atsieta nuo realaus gyvenimo, realių aplinkybių, ji nieko nereiškia. Neįmanoma pasakyti, gerai prievarta ar blogai. Na aišku galima sakyti blogai ir taškas, bet bus labai sunku su tokiu požiūriu gyvenime, kad tik šizofrenija neprasidėtų bandant išgyventi realiame pasauly su (galima) prievarta kiekviename žingsnyje, kuri pačiam dažniausiai ne žalinga, o naudinga.
Šiaip gal būt teisės teoretikai su manimi nesutiktų ir pademonstruotų kokias visaapimančias sklandžias teorijas. Bet kol kas neteko tokių girdėti.
Įdomu būtų sugalvoti kokį nors būdą, kuriuo remiantis būtų galima priimti sprendimus dėl prievartos vartojimo ar nevartojimo abejotinose situacijose.
Toks pat būdas, kaip ir dėl bet ko naudojimo konkrečiose situacijose. Priklausomai nuo aplinkybių, remiamasi žiniom, patirtimi, sveiku protu, moralinėmis nuostatomis, teisingumo jausmu, ir dar belenkuo. Žiūrima kokia yra problema, koks yra trokštamas rezultatas, kokios galimos priemonės jį pasiekti (tarp jų prievarta), kokie tų priemonių kaštai, kurios efektyvesnės, kurios prieštarauja mūsų moralei ir teisingumo jausmui, kurios ne, kurios adekvačios tikslui, kiek labai didelė jų galima žala lyginant su tikslo nauda, įvairių pusių interesus ir panašiai. Dažnai naudojamos kelios skirtingos priemonės, tarp jų prievarta, nes kartu duoda geresnių rezultatų. Kad ir kova prieš heroino naudojimą: taikomi draudimai, bet kartu ir švietimas, gydymas, propaganda.
Jei nori sukurti kokią liniuotę, su kuria po to paprastai meruotum abejotinas situacijas, tai turiu tave labai nuvilti...