- paklausė Aurigarijaus Taikomosios Kosmologijos Instituto atstovas.Sejanus wrote:Ar yra koks praktinis skirtumas, kurie jų teisūs?
Ar gyvename matricoje?
Jei simuliuojama realybė įmanoma tokiame lygy, kad jų būtų galima prikurti daug (pvz., kiekvienas žmogus galėtų parsisiųsti programėlę ir jo kompas pavežtų, kažkada ateity), galima imti prielaidą, kad tų simuliuojamų realybių yra be galo daug. Jau nekalbant apie situaciją, kai simuliuojamose realybėse įmanoma kurti kitas, šiek tiek mažiau detalias simuliuojamas realybes. O jei jų yra balažinkiek daug, kokie šansai, kad mūsiškė realybė yra ta vienintelė tikroji, o ne eilinė simuliacija?fizikanas wrote:Tl;dr?
Čia buvo tl;dr versija, jei norite tikslesnės formuluotės ir/ar kritikos, skaitykite duotą straipsnį arba googlinkitės plačiau patys
Vikipedijoje atrodo kažkur irgi mini šį argumentą.Kad turbūt ir būdai ieškoti būdų dar nėra žinomiJei esame simuliacija, tai teoriskai gali egzistuoti budai, kaip itakoti ta virsesne realybe, kurioje esame simuliuojami. Kol tie budai nera zinomi, praktinis skirtumas butu tas, kad vieni matytu prasme ieskoti tokiu budu, kiti nematytu ir neskirtu tam resursu.
Bent jau aš nesugalvoju. Skraidyti artišviesiniu greičiu aplink visatą tikintis, kad kompas nespės loadinti naujų realybės chunkų, pasibaigs RAMai ir viskas pakibs? 
Tam mano straipsny aukščiau irgi sako, kad manant jog mūsų realybė simuliuojama, tai turėtų keisti mūsų elgesį. Pavyzdžiui, atsirastų motyvacija stengtis gyventi „įdomiai“, kad mūsų overlordams neatsibostų stebėt ir neišjungtų tos mūsų realybės. Bet čia viskas statoma ant tokio kiekio lempinių prielaidų, kad tingiu net pradėti kritikuoti... Beveik Paskalio dilema. Pasvarstyti, ar mūsų realybė simuliuojama ir kaip būtų galima tą patikrinti – labai įdomu, bet visokie „išorės“ įtakojimai jau man kiek per daug...
Kaip fizikanas ir rašė - čia naujas informacijos šaltinis. Kai kuriais atžvilgiais jis yra pranašesnis už elektromagnetines bangas, kuriomis šiuo metu iš esmės ir surenkame informaciją apie Visatą. Pavyzdžiui, elektromagnetinės bangos gali būti sudarkomos, sugeriamos ir panašiai, tuo tarpu gravitacinės bangos sklinda kiaurai visko beveik nepakitusios. Taip pat, elektromagnetinės bangos leidžia matyti Visatą tik nuo no laiko, kai ji tapo skaidri, t.y., kai elektromagnetinės bangos pradėjo ja sklisti. Iki tol visos dalelės buvo tiek energetiškai aktyvios, kad elektromagnetinės bangos negalėjo tokioje erdvėje keliauti, taigi negalime tiek toli pažvelgti į praeitį. Tačiau gravitacinės bangos - galėjo, todėl jų pagalba galėtume gauti ir itin ankstyvų Visatos "vaizdų".Vilius wrote:... ką tos "gravitacijos bangos" reiškia, ir kodėl mums jos turėtų (be galo) rūpėti?
Na, ir žinoma, dabar galime gauti informacijos apie Visatos įvykius, kurių metu neišskiriama elektromagnetinė spinduliuotė, pavyzdžiui, juodųjų skylių susijungimai. Tai gali padėti geriau suprasti žvaigždžių ir Visatos apskritai evoliuciją. Na pavyzdžiui, vien iš to, kiek dažni tokie įvykiai, galime spręsti apie tai, kokios dinaminės jėgos veikia binarinėje žvaigždžių sistemoje, kai jos narės virsta supernovomis, o tuomet juodosiomis skylėmis.
Aš tai manau, kad visa tai galima iš karto nurašyti, kaip ir religinius pezalus. Mūsų gyvenimai Visatos mąsteliu yra tiesiog niekiniai tiek erdvės, tiek laiko skalėje. Nematau jokios prasmės, kodėl kažkas turėtų taip neefektyviai švaistyti skaičiuojamuosius resursus vien tam, kad milijardus metų generuotų nuobodžias branduolines reakcijas trilijonuose žvaigždžių, aplink kurias niekas negyvena ir niekada negyvens.Sejanus wrote:Kad turbūt ir būdai ieškoti būdų dar nėra žinomi
Kas per daiktas yra "nekomputuojamas fizikos dėsnis"?fizikanas wrote:Simuliacijos hipoteze galima falsifikuoti atradus bent viena nekomputuojama fizikos desni. Tokiu atveju visata negaletu buti simuliacija, nes simuliuoti galima tik tai, ka galima suskaiciuoti.
Na ir kitas klausimas: kaip nustatyti, kad kažkas yra nekomputuojamas? Pvz., kvantinių įvykių seka - užfiksuota elektrono orbita - atsitiktinė ar ne? Arba vakuumines fliuktuacijas išnaudojantys atsitiktinių skaičių generatoriai (https://www.sciencedaily.com/releases/2 ... 134542.htm) - užsiskaito ar ne?
Cia reikia ziureti i teorijos "elegantiskuma" aka paaiskinamumo ir sudetingumo santyki (kuo paprastesne ir daugiau paaiskina, tuo elegantiskesne). Jei turime elegantiska teorija, taciau kuriai simuliuoti butu reikalingi dideli skaiciavimo resursai ir turime alternatyvia teorija, kuri nera tokia elegantiska, taciau jai simuliuoti reiketu kurkas mazesniu skaiciavimo resursu, ir padare labai tiklsu eksperimenta gautume kad rezultatai artimesni pastarajai, tai galetume laikyti ikalciu simuliacijos naudai.Vilius wrote:Mes nuolatos atrandame netikslumus savo anksčiau sukurtose teorijose. Tarkim, kai mokslininkai pamatė, kad Niutono fizika negali paaiškinti kai kurių planetų orbitų, gal tai irgi buvo dar vienas matricos įkaltis, kurį jie pražiopsojo? Kaip tu siūlai atskirti normalų neatitikimą tarp realybės ir turimų teorijų, ir nenormalų neatitikimą, kuris reiškia, kad simuliacijos algoritmas kažką aproksimuoja?
Vadinasi sutinki, kad yra kazkoks bent teorinis budas? Jei taip, kodel mes tada negaletume juo pasinaudoti?Vilius wrote: Gal jie ir gali išsiaiškinti, aš nežinau.
Ar sakai, kad ikalciai is principo nesisumuoja ir irodyti betkuriai hipotezei reikia vieno ir tik vieno irodymo, kuris butu lemiamas? Jeigu pavyzdyje su nusikaltimu, kiekvienam atskiram ikalciui egzistuoja paaiskinimas, paprastesnis/itikinamesnis, nei, tai, kad itariamasis padare nusikaltima, tai nesvarbu KIEK tu ikalciu yra, vistiek turetume tiketi, kad jis nekaltas?Vilius wrote:Pavarei, kaip tikras sąmokslų teoretikas. Iškeli grandiozinę hipotezę, o tada tikiesi, kad "įkalčių" gausa priblokš publiką, ir kažkaip magiškai ji taps teisinga. That's not how it works. Jei visiems tavo įkalčiams paaiškinti užtenka paprastesnių teorijų, tavo teorija paprasčiausiai neišgyvens susidūrimo su Okamo skustuvu. Verčiau pabandyk surasti vieną reiškinį, kurio nebūtų galima paaiškinti be tavo prielaidos.
Last edited by fizikanas on 2016-02-17 13:04, edited 1 time in total.
Taip, cia yra vienas is simuliacijos argumento niuancu - jei sumuliacijos imanomos ir kazkur kazkada kazkieno daromos, reiskia beveik garantuota, kad mes esame simuliacijojeSejanus wrote: Jei simuliuojama realybė įmanoma tokiame lygy, kad jų būtų galima prikurti daug (pvz., kiekvienas žmogus galėtų parsisiųsti programėlę ir jo kompas pavežtų, kažkada ateity), galima imti prielaidą, kad tų simuliuojamų realybių yra be galo daug. Jau nekalbant apie situaciją, kai simuliuojamose realybėse įmanoma kurti kitas, šiek tiek mažiau detalias simuliuojamas realybes. O jei jų yra balažinkiek daug, kokie šansai, kad mūsiškė realybė yra ta vienintelė tikroji, o ne eilinė simuliacija?
Ir delto tolimesniam stebetojui atrodys, kad skrendanciojo laikas suleteja?Sejanus wrote: Skraidyti artišviesiniu greičiu aplink visatą tikintis, kad kompas nespės loadinti naujų realybės chunkų
Pavojinga su gyvenimu idomiai, nes gal jie simuliuoja musu visata tam, kad patyrinetu kokias ten juodasias skyles, o pamate, kad kazkokia protinga gyvybe uzsiveise ir dar idomiai gyvena, ivertins tai, kaip gresme ir simuliacija isjungsSejanus wrote:Tam mano straipsny aukščiau irgi sako, kad manant jog mūsų realybė simuliuojama, tai turėtų keisti mūsų elgesį. Pavyzdžiui, atsirastų motyvacija stengtis gyventi „įdomiai“, kad mūsų overlordams neatsibostų stebėt ir neišjungtų tos mūsų realybės. Bet čia viskas statoma ant tokio kiekio lempinių prielaidų, kad tingiu net pradėti kritikuoti... Beveik Paskalio dilema. Pasvarstyti, ar mūsų realybė simuliuojama ir kaip būtų galima tą patikrinti – labai įdomu, bet visokie „išorės“ įtakojimai jau man kiek per daug...
Cia geras argumentas. Bet, kaip rasoma Sejanus linke, jei simuliacijos imanomos, tai greiciausiai ju egzistuoja NEZMONISKAI DAUG ir tikimybe, kad mes taip stebuklingai patekome butent ne i simuliacija reikalauja isskirtinio paaiskinimo.Lionginas wrote:Aš tai manau, kad visa tai galima iš karto nurašyti, kaip ir religinius pezalus. Mūsų gyvenimai Visatos mąsteliu yra tiesiog niekiniai tiek erdvės, tiek laiko skalėje. Nematau jokios prasmės, kodėl kažkas turėtų taip neefektyviai švaistyti skaičiuojamuosius resursus vien tam, kad milijardus metų generuotų nuobodžias branduolines reakcijas trilijonuose žvaigždžių, aplink kurias niekas negyvena ir niekada negyvens.
Tas paaiskinimas gali buti vienas is situ:
Simuliacijos neimanomos is principo.
Simuliacijos imanomos taciau nei zmones, nei jokie ateiviai, nei musu be galo (literaly) dideleje, nei jokioje paralelineje visatoje, niekada ju nepaleis del whatever reasons.
Simuliacijos imanomos ir leidziamos, taciau MES negalime jose egzistuoti del kazkokiu priezasciu - pavyzdziui simuliuojami gyventojai neturi samones.
Statistika isviso yra nesamone.
Kuris is siu paaiskinimu tavo nuomone yra teisingas?
Toks kuriam tiksliai simuliuoti reiketu begalinio laiko.Lionginas wrote: Kas per daiktas yra "nekomputuojamas fizikos dėsnis"?
Galvojau apie ivairius sudetingus reiskinius, taciau per mazos mano zinios, kad ivertinti ar jie is principo nesuskaiciuojami. Galbut kaikurie nesuskaiciuojami musu kompais, taciau suskaiciuojami kvantiniais kompais? Simuliacija gali veikti ir kvantiniame kompe.Lionginas wrote: Na ir kitas klausimas: kaip nustatyti, kad kažkas yra nekomputuojamas? Pvz., kvantinių įvykių seka - užfiksuota elektrono orbita - atsitiktinė ar ne? Arba vakuumines fliuktuacijas išnaudojantys atsitiktinių skaičių generatoriai (https://www.sciencedaily.com/releases/2 ... 134542.htm) - užsiskaito ar ne?
Mano argumentas buvo tik toks, kad jei pasaulis ir yra simuliaciją, tai tikrai ne dėl mūsų ir ne mums.fizikanas wrote:Cia geras argumentas. Bet, kaip rasoma Sejanus linke, jei simuliacijos imanomos, tai greiciausiai ju egzistuoja NEZMONISKAI DAUG ir tikimybe, kad mes taip stebuklingai patekome butent ne i simuliacija reikalauja isskirtinio paaiskinimo.
Tas paaiskinimas gali buti vienas is situ:
Simuliacijos neimanomos is principo.
Simuliacijos imanomos taciau nei zmones, nei jokie ateiviai, nei musu be galo (literaly) dideleje, nei jokioje paralelineje visatoje, niekada ju nepaleis del whatever reasons.
Simuliacijos imanomos ir leidziamos, taciau MES negalime jose egzistuoti del kazkokiu priezasciu - pavyzdziui simuliuojami gyventojai neturi samones.
Statistika isviso yra nesamone.
Kuris is siu paaiskinimu tavo nuomone yra teisingas?
Bet jei reikėtų, tai rinkčiausi variantą, kad tokių simuliacijų, koks yra šis pasaulis, niekas niekada neleis. Kas yra simuliacija? Tai yra realaus pasaulio imitavimas. Kokia prasmė mums būtų imituoti šį pasaulį su tais trilijonais žvaigždžių ir trilijonais elementariųjų dalelių jose, kurios visos daro tą patį? Kokią prasmė švaistyti skaičiavimo resursus tokioms niekam nereikalingoms simuliacijoms? Jei kažką ir simuliuotume iš šio pasaulio, tai turbūt darytume tai efektyviai - tik tiek, kiek reikia. Pažiūrėkime į visas mūsų kuriamas simuliacijas - jose stengiamasi vengti bereikalingų dalykų. Taip pat leidžiame simuliacijas tik tiek laiko, kiek reikia. Jei matome, kad nieko įdomaus ar gero nebus, simuliaciją nutraukiame. O kokia šios visatos lemtis? Jau daugmaž žinome - šaltoji mirtis, taigi nieko ypatingai įdomaus, kad simuliaciją vertėtų tęsti. Pasaulis tiesiog neatrodo susimuliuotas.
Na, pirmiausia tai niekam simuliuoti nereikia begalinio laiko. Nekomputuojama yra tai, ko negalima užrašyti algoritmu, trumpesniu už pradinius duomenis. Ko negalima užrašyti trumpesniu algoritmu, galima užrašyti to paties ilgio algoritmu, kaip pradiniai duomenys - reikia tiesiog juos nukopijuoti.fizikanas wrote:Toks kuriam tiksliai simuliuoti reiketu begalinio laiko.Lionginas wrote:Kas per daiktas yra "nekomputuojamas fizikos dėsnis"?
Bet kuriuo atveju, man įdomu, kaip siūlai identifikuoti tai, kad nėra komputuojama?
Nieko ypatingo. Tiesiog jūsų abiejų samprotavimuose atpažįstu labai seną spekuliatyvinę filosofinę teoriją, kurią Jūs dabar aptarinėjate.Vilius wrote:Nu tai nesėdėk ant atsarginių suolelio. Pavyzdžiui, dabar gali strykčioti iš džiaugsmo, kad gal tas Kompiuteris yra nu ten kokio Visagalio Dangaus bei Žemės Sutvėrėjo PCAugustas wrote:Ale kaip man patinka šie Jūsų samprotavimai, gerbiamieji Viliau ir Fizikane.
Tai kad SITAS pasaulis nepanasus i simuliacija neatsako kodel mes ESAME jame, jei be jo dar yra N eiliu daugiau simuliaciju, kurios ju gyventojams galbut atrodo visai kaip legit simuliacijos? Liekame su ta pacia problema - jei simuliaciju yra ir ju kurkas daugiau nei nesimuliaciju - kodel mes taip stebuklingai patekome i ta viena is nedaugelio - realiu pasauliu? Net jei ir pripazystame, kad sitas pasaulis visiskai nepanasus ir negali buti simuliacija, tai nuo to mums neturetu buti maziau keista, kodel mes gyvenam BUTENT JAME?Lionginas wrote:Bet jei reikėtų, tai rinkčiausi variantą, kad tokių simuliacijų, koks yra šis pasaulis, niekas niekada neleis. Kas yra simuliacija? Tai yra realaus pasaulio imitavimas. Kokia prasmė mums būtų imituoti šį pasaulį su tais trilijonais žvaigždžių ir trilijonais elementariųjų dalelių jose, kurios visos daro tą patį? Kokią prasmė švaistyti skaičiavimo resursus tokioms niekam nereikalingoms simuliacijoms? Jei kažką ir simuliuotume iš šio pasaulio, tai turbūt darytume tai efektyviai - tik tiek, kiek reikia. Pažiūrėkime į visas mūsų kuriamas simuliacijas - jose stengiamasi vengti bereikalingų dalykų. Taip pat leidžiame simuliacijas tik tiek laiko, kiek reikia. Jei matome, kad nieko įdomaus ar gero nebus, simuliaciją nutraukiame. O kokia šios visatos lemtis? Jau daugmaž žinome - šaltoji mirtis, taigi nieko ypatingai įdomaus, kad simuliaciją vertėtų tęsti. Pasaulis tiesiog neatrodo susimuliuotas.
Sakykime norime susimuliuoti tokia konfiguracija savo virtualioje realybeje: stovi daiktas, kurio atstumas X, ir per pi*X atstuma nuo jo stovi kitas toks pats daiktas. Kiek laiko uztruks susimuliuoti?Lionginas wrote:Na, pirmiausia tai niekam simuliuoti nereikia begalinio laiko.
Turbut zinosim, kai toki pamatysimLionginas wrote:Bet kuriuo atveju, man įdomu, kaip siūlai identifikuoti tai, kad nėra komputuojama?
Mes esame šiame pasaulyje nes čia atsiradome. Panašiai, kaip svarstyti, kodėl gyvybės atsiradimui susikūrė sąlygos būtent žemėje, kai visatoje yra tiek daug žvaigždžių ir planetų. Tik šiuo atveju galbūt jokie kiti pasauliai (realybės) nė neegzistuoja. Kaip ir jokių simuliuojamų realybių (dar) nėra. Galbūt jų bus, jei sukursime pakankamai galingus kompiuterius. Galbūt nebus. Kas čia žino. Man atrodo nelabai teisinga iš principo dėti tikrą ir virtualias realybes į vieną puodą ir traukti loteriją. Tai yra labai skirtingi dalykai.
Kaip tau toks atsakymas?
Kaip tau toks atsakymas?
Na, jei šitame pasaulyje gyventų bet kurios kitos būtybės, jos irgi galėtų užduoti tą klausimą. Todėl jis kaip ir beprasmis.fizikanas wrote:Tai kad SITAS pasaulis nepanasus i simuliacija neatsako kodel mes ESAME jame, jei be jo dar yra N eiliu daugiau simuliaciju, kurios ju gyventojams galbut atrodo visai kaip legit simuliacijos? Liekame su ta pacia problema - jei simuliaciju yra ir ju kurkas daugiau nei nesimuliaciju - kodel mes taip stebuklingai patekome i ta viena is nedaugelio - realiu pasauliu? Net jei ir pripazystame, kad sitas pasaulis visiskai nepanasus ir negali buti simuliacija, tai nuo to mums neturetu buti maziau keista, kodel mes gyvenam BUTENT JAME?
Tai taip išeina, kad simuliacijos hipotezė yra falsikabili, bet jos falsifikacijai reikia nei daug nei mažai - begalinio laiko? Manau, tai reiškia, kad ji nėra falsikabili.fizikanas wrote:Sakykime norime susimuliuoti tokia konfiguracija savo virtualioje realybeje: stovi daiktas, kurio atstumas X, ir per pi*X atstuma nuo jo stovi kitas toks pats daiktas. Kiek laiko uztruks susimuliuoti?Turbut zinosim, kai toki pamatysimLionginas wrote:Bet kuriuo atveju, man įdomu, kaip siūlai identifikuoti tai, kad nėra komputuojama?
Beje, kiek laiko šiame pasaulyje užtrunka simuliuoti objektą X, nutolusį nuo objekto O atstumu R, per laiką T nueinantį atstumą 2*Pi*R? Tarkime, kiek laiko užtrunka simuliuoti laikroduko rodyklę?
Butent ne tas pats atvejis. Mes gyvename zemeje, o ne marse ar jupeteryje, nes cia yra salygos gyventi, o ten ju nera. Taciau smuliacijose, jei jos yra, taip pat yra salygos gyventi, taigi ir mes "galejome" ten gyventi. Kitaip tariant, nera marsiecio kuris kontempliuotu, kodel gyvenu marse, o ne zemeje, taciau yra simuliatietis kuris kontempliuoja, kodel gyvena simuliacijoje o ne kurnors kitur. Zinoma su salyga, kad simuliacijos egzistuoja.Sejanus wrote:Mes esame šiame pasaulyje nes čia atsiradome. Panašiai, kaip svarstyti, kodėl gyvybės atsiradimui susikūrė sąlygos būtent žemėje, kai visatoje yra tiek daug žvaigždžių ir planetų.
Va sita teigini tuomet ir reiketu pagristi. Galime tiesiog sakyti, kad ju nera, nes jei butu, tuomet mes su tikimybe arti 1 butume simuliacijoje, o kadangi neesame (nes sakykime Liongino argumentas, kad kam simuliuoti visa visata, jei objektyviai idomi tik zeme) tai ju nera. Ir cia visai geras argumentas. Taciau jis nepaaiskina, o tai kodel tada ju nera? Nejau nei ateities zmones, nei jokie ateiviai, kuriu jei musu visata yra begaline yra literaly begalybe, neivienas niekada nesiims simuliuoti virtualiu realybiu? Skamba kaip kazkas baisiai neitiketino.Sejanus wrote:Tik šiuo atveju galbūt jokie kiti pasauliai (realybės) nė neegzistuoja.
Bet kuo butent? Ar virtualioje realybeje neimanoma gyventi? Del kokiu priezasciu?Sejanus wrote:Man atrodo nelabai teisinga iš principo dėti tikrą ir virtualias realybes į vieną puodą ir traukti loteriją. Tai yra labai skirtingi dalykai.
JEIGU gyventu, bet juk pats sakei, kad esame cia vieni plyname termobranduoliniu reaktoriu lauke. O va simuliacju, jei jos yra tai ju kiekis ir dar svarbiau individu gyvenanciu per jas visas kiekis turetu virsyti zemes gyventoju kieki N eiliu. Tai koks tavo atsakymas i sita beprasmi klausima, kaip laimejome tokioje loterijoje?Lionginas wrote:Na, jei šitame pasaulyje gyventų bet kurios kitos būtybės, jos irgi galėtų užduoti tą klausimą. Todėl jis kaip ir beprasmis.fizikanas wrote:Tai kad SITAS pasaulis nepanasus i simuliacija neatsako kodel mes ESAME jame, jei be jo dar yra N eiliu daugiau simuliaciju, kurios ju gyventojams galbut atrodo visai kaip legit simuliacijos? Liekame su ta pacia problema - jei simuliaciju yra ir ju kurkas daugiau nei nesimuliaciju - kodel mes taip stebuklingai patekome i ta viena is nedaugelio - realiu pasauliu? Net jei ir pripazystame, kad sitas pasaulis visiskai nepanasus ir negali buti simuliacija, tai nuo to mums neturetu buti maziau keista, kodel mes gyvenam BUTENT JAME?
Del falsifikabilumo nesu tikras. Bet tai butu nepirmas kartas, kai kazkuo turime tiketi, nors tai ir nera falsifikabilu. Pavyzdziui: paralelines visatos. Ju egzistavimas nefalsifikabilus, taciau, jei laikome, kad jos neegzistuoja, mums uzgriuna nasta paaiskinti visatos fine-tuninima. Cia panasus atvejis.Lionginas wrote: Tai taip išeina, kad simuliacijos hipotezė yra falsikabili, bet jos falsifikacijai reikia nei daug nei mažai - begalinio laiko? Manau, tai reiškia, kad ji nėra falsikabili.
Manau kalbi apie abstrakcija pi, versus realu atstuma pi, kuri minejau pavyzdyje. Isivaizduok, kad turi atstuma, kuri matuoji vis tikslesniais prietaisais ir kiekvienu matavimu randi vis tikslesne pi reiksme. Ir nebutu jokios fizikines ribos, kuri neleistu ismatuoti dar tiksliau nei jau buvo ismatuota. Tokio reiskinio egzistavimas paneigtu simuliacijos teorija. Bet tokiu reiskiniu neegzistavimas zinoma jos neirodo.Lionginas wrote: Beje, kiek laiko šiame pasaulyje užtrunka simuliuoti objektą X, nutolusį nuo objekto O atstumu R, per laiką T nueinantį atstumą 2*Pi*R? Tarkime, kiek laiko užtrunka simuliuoti laikroduko rodyklę?
Atsakymas toks, kad kažkas visada laimi. Kokio ypatingo paaiškinimo reikia, kai kas nors laimi Vikingo loto? Kodėl būtent JIS laimėjo, kai galėjo laimėti bet kuris kitas iš milijono dalyvavusių? Arba meti kauliuką, ir iškrenta ketvertas. Kokio ypatingo paaiškinimo reikia, kad iškrito būtent ketvertas, o ne kuris nors kitas skaičius?fizikanas wrote:JEIGU gyventu, bet juk pats sakei, kad esame cia vieni plyname termobranduoliniu reaktoriu lauke. O va simuliacju, jei jos yra tai ju kiekis ir dar svarbiau individu gyvenanciu per jas visas kiekis turetu virsyti zemes gyventoju kieki N eiliu. Tai koks tavo atsakymas i sita beprasmi klausima, kaip laimejome tokioje loterijoje?
Aš tai nemanau, kad mus užgriūna našta aiškinti finetiuninimą. Čia kaip savo nuožiūra pasirinkti atsitiktinį dydį, nes jis svarbus tau asmeniškai, ir tuomet įtikinėti, neva jis tiek ypatingas, kad reikalauja kažkokio specialaus paaiškinimo. Visata yra finetiuninta daug kam - taip pat ir milžiniškai nykiai erdvei, kurioje nevyksta nieko įdomaus. O jei kas nors ir vyksta, tai vienų materijos galabų sukimasis apie kitus, ir taip milijardus metų. Visata laisvai galėjo būti finetiuninta ir bet kokiam kitam neįdomiam dalykui, šis nėra kažkuo ypatingas. Na, ypatingas tik mums asmeniškai.fizikanas wrote:Del falsifikabilumo nesu tikras. Bet tai butu nepirmas kartas, kai kazkuo turime tiketi, nors tai ir nera falsifikabilu. Pavyzdziui: paralelines visatos. Ju egzistavimas nefalsifikabilus, taciau, jei laikome, kad jos neegzistuoja, mums uzgriuna nasta paaiskinti visatos fine-tuninima. Cia panasus atvejis.
Įsivaizduok, kad randame kandidatą tokiam pavyzdžiui, kaip tu pateikei. Pradedam matuoti atstumą. Kada bus baigtas matavimas, jei atstumas iš tiesų yra dalus iš Pi?fizikanas wrote:Manau kalbi apie abstrakcija pi, versus realu atstuma pi, kuri minejau pavyzdyje. Isivaizduok, kad turi atstuma, kuri matuoji vis tikslesniais prietaisais ir kiekvienu matavimu randi vis tikslesne pi reiksme. Ir nebutu jokios fizikines ribos, kuri neleistu ismatuoti dar tiksliau nei jau buvo ismatuota. Tokio reiskinio egzistavimas paneigtu simuliacijos teorija. Bet tokiu reiskiniu neegzistavimas zinoma jos neirodo.