Sejanus wrote: ↑2018-07-14 19:33
Turiu įtarimą, jog minėtos Self-Determination theory (ar kokios į ją panašios atšakos) dėka, ir buvo įdiegta pas mus švietime gan nesena pažymių nerašymo naujovė pradinių klasių mokiniams, nes neva vidinė motyvacija veikia geriau, nei išorinė motyvacija.
Gerai kad nerašo pažymių ir tuo pačiu dvejetų. Dvejetus gavę dar apsiverks, gavę septynetus pavydės gavusiems dešimtus, reikia vaikus iki kokių 26-ių metų apsaugoti nuo competitive aplinkos, nuo neigiamų emocijų, nuo objektyvaus jų įgūdžių vertinimo, ir svarbiausia nuo žinių
apie seksą kad kai kurie žmonės kai kuriose srityse yra žymiai pranašesni už kitus iš prigimties ar kad labiau stengiasi.
Bet rimtai nesuprantu aš tokių bajerių. Pažymiai yra skirti įvertinti moksleivio žinias ir įgūdžius, kaip išmoko pamoką. Jei moksleivis tarkime turėjo gauti šešetą bet negauna, vis tiek kažkaip reikia jam pranešti, kad nekažką teišmoko.
Nežinau. Kol kas per menkai išmanau apie tą "Self-Determination theory", kad galėčiau kažką rimčiau pakomentuoti. Ir nesu dar visiškai tikras, ar dėl šitos teorijos pažymių nerašymas pradinukams išplito. Mačiau tik probėgšmiais jos kontekste paminint, kad išoriniai motyvatoriai, kaip kad pažymiai, nėra toks reikšmingas veiksnys, kaip dažnai galvojama.
Šiaip, nemenka dalis edukacinėje psichologijoje pasikausčiusių žmonių gan palankiai apie ją atsiliepia. Ir kritikai, kiek mačiau, per daug su žemėm nemaišo. Ir iš pirmo žvilgsnio žmonių natūralų polinkį socializuotis, sluoksniuotis, šlietis prie įvairių grupių (subkultūros ir pan.) gan neblogai aiškina. Bet kol kas dar labai paviršutiniškai šniukštinėjau ir iki rimtesnio eksperimentinės šitos teorijos bazės pagrindimo dar neprisikasiau.
O jeigu jau spekuliuočiau ta tema, tai nemanau, jog pažymių nerašymas yra grindžiamas tuo, jog tai neva traumuoja vaikus ar pan. Čia gal daugiau paprasti žmonės (tėvai) taip tuos dalykus komentuoja interpretuodami paprastai iš šono. Galbūt mintis ta, jog neigiami pažymiai tiesiog neatlieka tinkamo motyvatoriaus vaidmens. Pvz. nemaža dalis žmonių dalykams, kurių atžvilgiu jie pajaučia šiokį tokį diskomfortą, gan natūraliai linkę įjungti ignorą (bent jau laikiną). Nors, tarkim, mokyklos laikus dabar atsiminus, nelengva būtų pasakyti, kuria dalimi prastesnius pažymius turėjau iš dalykų, kurie mane ne itin traukė, ir kuria dalimi dalykams, kuriems skirdavau mažiau dėmesio, tai darydavau dėl prastesnių pažymių ar pan.
Sejanus wrote: ↑2018-07-14 19:33
Ir šiaip, kai kurios Jordan Peterson mintys ir klausimai, susiję su evoliuciniais archetipų, emocijų ir pan. motyvais, atrodo visai verti dėmesio. Pvz. kodėl žmonių smegenys taip mėgsta "valgyti" įvairias istorijas (tarkim vaikai mėgsta pasakas arba dažnai įsivaizduoti save savo mėgstamų herojų vietoje, mėgžioti savo stabukus (bent jau apranga, šukuosena, etc.) ir pan.)?. Maždaug žmonių sąmonė tokių įvairių mechanizmų dėka apsimoko ir padeda vertybiškai, kultūriškai ar pan. subręsti?
Įdomu. Man irgi įdomu pasidarė. Gal turi linką į paskaitą apie konkrečiai šiuos dalykus?
Čia tuos pacituotus klausimus aš suformulavau, apibendrinęs įvairius eklektiškus Jordan Peterson pasisakymus tam tikruose kontekstuose.
Jei gerai pamenu, Jordan Peterson apie tai labai probėgšmiais berods kažkuriame video apie Harry Potter buvo užsiminęs. Kiek pamenu, neįdomi, blanki man ta paskaita buvo ir man atrodė, kad Jordan Peterson ten šiek tiek vėjus kalba (nemanau, kad ten kažką įdomaus surastum). Vėliau kažkuriame pokalbyje, jam kalbant su Joe Rogan apie evoliucinę emocijų prigimtį ir kituose panašiuose kontekstuose, vėl apie tai prisiminiau. Dar kitose vietose Jordan Peterson išmetė klausimus: kodėl vaikai tokias ilgas knygas apie Harry Potter skaito, kodėl knygų autorė Rowling turtingesnė už anglijos karalienę ir t.t. Anot Jordan Peterson Harry Potter neva gerai į archetipus pataiko.
Ir, šiaip, kiek pamenu, vaikystėje tikrai įvairius knygų, filmų herojus ir pan. neretai bandydavom visaip peržaisti. Kodėl? Kiek tame paprasčiausio banalaus mums įprasto mėgdžiojimo ir kiek tame kažko daugiau?
Kai pradedi į tuos dalykus žiūrėti pro evoliucinę prizmę, visokios detalės ir smulkmenos pradeda gana įdomiai matytis. Sutinku, kad tai labai slidu ir nefalsifikabilu, bet kartais paslidinėti ir paspekuliuoti visai nekenkia.
Pvz. jeigu sąmonę laikytume susijusią su kažkokiu konstruktu, apie kurį kalba
Attention schema theory (neva kažkuo funkcionaliai panašiu į "body schema"), tai gal egzistuoja įvairūs įgimti mechanizmai padedantys formuotis tam tikroms vertybinėms, motyvacinėms "schemoms" ir kažkaip padedantys smegenims apmokyti "attention schemą"?
Kuriems galams mums reikalingi sapnai? Kodėl mes juose peržaidinėjame įvairius scenarijus iš mūsų realiame gyvenime matytų dalykų nuotrupų?
Arba, jeigu svarstytume apie tam tikrų subtilesnių žmonių emocijų (palyginus gyvūnų) prigimtį.
Pvz. Įsimylėjimas, meilė. Galbūt meilės emocija mus kažkiek skatina planuoti ir galvoti apie įvairius scenarijus susijusius su mylimu žmogumi. Įsimylėjus kažkokį žmogų, viskas kas su juo siejasi, patampa įdomu. Kas turbūt kažkiek evoliuciškai svarbu palikuoniams gaminti, stabilesnius santykius turėti ir palikuonius auginti.
Arba humoras. Gyvūnų elgesyje gan sunku įžiūrėti kažką panašaus. Humoras padeda nuimti įtampą ir išspiria žmones iš pernelyg kasdienio ir įprasto mąstymo. Galbūt tai savotiškas mūsų "instinktas", kurio dalinė paskirtis vengti pernelyg rigidiškų, užsistovėjusių taisyklių ir kitų dalykų mūsų santykiuose?
Pvz. kodėl visokie triksteriai, kaip Ulenšpygelis, Hodža Nasredin, Odisėjus ir pan. nuo seno taip žavi žmones? Kodėl humoras, satyra ir pan. taip tinka kritikuoti moralinį konservatyvizmą ir bet kokio kitokio plauko totalitarizmą? O ir visokie totalitarizmai dažnai nekenčia šitų dalykų ir nori juos cenzūruoti?