Painiavos apstu.
Tikiu/netikiu, žodis iš esmės dviprasmis, kažkodėl vartojamas automatiškai kaip vienareikšmis nuo senų senovės. O kai paklausi, kas turima omeny taip sakant, kažkodėl atsakoma "įvairiai" - žinau, įrodymai nieko verti, tai neįrodoma iš principo, tik čia randu prasmę, taip išauklėtas ir t.t, ir pan.
Žinoti pagrindu pabandyti įvest tvarką sunkoka, nors su tikinčiais atrodo lengviau : paklausiau vienos bendradarbės "Tiki? - Tikiu. Kodėl? - Žinau. Kokiu pagrindu žinai? - Kai kada jaučiu šalia. Kaip jauti - matai, girdi, užuodi..? - Jaučiu širdimi". Nesvarbu "kaip" žino, svarbu, kad žino, ir jei dauguma tikinčiųjų kažką panašaus galėtų pasakyt, žinoti kaip prasmės kriterijus būtų visai patenkinamas : tlkėti = žinoti. Ramia sąžine tokius žinanančius galima palikt ramybėje, su sąlyga, kad rymos savo vietoje.
O su netikėti jau problemos, nes esame pastatyti į pato poziciją - "racionalūs" įrodymai jau > 2000m kaip buvo, taip lieka beverčiais, ir bet kas "naujo" ateityje greičiausiai bus tas pats per tą patį, o pasaulyje Dievas kaip neatsivėrė, taip užsispyrusiai neatsiveria ir po šiai dienai. Tai kame reikalas? Asmeniškai pjauna sumauta "indukcija", tas nelaimingas "Gulbių ežeras" su krūva baltų ir viena juoda gulbių - nu nesiverčia liežuvis pasakyti "100 proc. žinau, kad Dievo nėra", nes tai būt principinė išimtis nuosavame pasaulevaizdyje. Teks vilkti netikinčio agnostiko (kažkoks galvočius tokius pavadino bekiaušiais ateistais) apsibūdinimą greičiausiai iki grabo lentos.
Paguodžia, kad panašių nelaimėlių ko gero yra ne vienas, o žinojimas ne toks jau prastas ir tarp netikinčiųjų - beveik 100 proc. Solidu. Nors iki J Greimo labai, labai, labai ... toli, bet chrien s nim - palikdamas tiki/netiki kaip tradicinį, prasminį žinojimo rangą šiame žodyje kilstelčiau į pirmą vietą.
Perskaičiau, ką parašęs, ir matau, kad atsidūriau praktiškai išeities taške. Ką padarysi - negi kraujais vemsi. Nusišypsok ir užmiršk - kaip sako kinai.