fizikanas wrote:Ar pavyko man aiskiau paaiskinti klausima?
Taip. Manau supratau viską, ką norėjai pasakyti.
Jeigu labai labai abstrakčiai ir teoriškai, iš principo, tavo žmonijos egzistencijos uždaviniui kaip ir galima būtų taikyti kurią nors Bajeso tikimybių
interpretaciją, remiantis tuo, ką tu papasakojai. Tačiau, tai darydamas, tu iš karto teoriškai įvedi nepaprastai rimtą ir reikšmingą prielaidą (savo šitam tikimybiniam prognostiniam priėjimui), jog tu laikai, kad tavo modelio tikimybinė erdvė teoriškai yra absoliučiai vienoda (homogeniška) ir tu (kiekvienu tam tikru konkrečiu žmonijos egzistencijos momentu) remiesi tik iki to momento egzistavusių žmonių skaičiumi (ir tik šia iš esmės vienintele žinia ir jokia iš esmės kita papildoma ar galinčia būti naudinga prognozei informacija). Vat tokį tu labai rimtą apribojimą įsivedi, jei tu teoriškai taikai savo nupasakotą metodą (Bajeso tikimybių kontekste).
Visokios mums įprastame realiame gyvenime suprantamos žmonijos pabaigą galinčios atnešti rizikos (pandemijų, kosminių kataklizmų ir pan.) tuomet teoriškai iš principo tampa, yra ir privalo būti absoliučiai beprasmės (nesvarbios), kuomet tu naudoji šitą metodą taip, kaip tu jį nupasakojai.
Šiaip, jei tu prognozuoji egzistenciją labai abstraktaus proceso (kuris generuoja tam tikrus objektus) absoliučiai daugiau nieko nežinodamas (be tų objektų) apie to proceso aplinką, tai toks tavo prognostinis priėjimas teoriškai kaip ir galėtų būti kažkiek logiškas. Nes tu į savo prognozę įtrauki informaciją, kiek jau objektų/laiko tas procesas sėkmingai prigeneravo nenutrūkęs. Kuo daugiau tam abstrakčiam procesui pavyko praegzistuoti (prigeneruoti objektų) nenutrūkusiam, tuo didesnė tikimybė (remiantis jau įvykusia egzistencijos istorija) tam procesui teoriškai praegzistuoti ir toliau (jei absoliučiai nieko daugiau nežinom su tuo procesu susijusio).
<o_kodėl_mums_nepafantazavus_blokas>
Jei tau patinka pafantazuoti, tokia Bajeso tikimybių interpretacija (atsiremiant vien į tai, ką tu minėjai žmonijos egzistencijos prognozei) galėtų galbūt būti bent kažkiek logiška visokiais fantastiškais atvejais.
Tarkim kokia nors crazy Antropinio principo, Solipsizmo ir Bostromo argumento variacija: jei visų per mūsų suvokiamos "išorinės" Visatos visą istoriją buvusių, esamų ir būsimų žmonių sąmonės yra kažkuo ir kažkodėl labai svarbios (atraminės) kažkokioje neva tikresnės už mūsiškę realybės/tikrovės plotmėje, o visa mūsų Visata (t.y. realybė, kokią mes matome aplinkui) yra kažkokiu būdu simuliuojama/generuojama kiekvienai iš tų sąmonių.
Tarkim tavo (t.y. Fizikano) sąmonei simuliuojama/generuojama "realybė", kokią tu patiri per savo gyvenimą. Mano sąmonei irgi yra simuliuojama/generuojama realybė, kokią aš patiriu. Tavo pro-pro-pro-senelio sąmonei irgi simuliuojama/generuojama realybė, kokią jis patyrė savo laiku. Tavo būsimiems pro-pro-pro-anūkiams simuliuojama/generuojama realybė, kurią jie patirs. [Neaišku, kaip yra su visų gimusių ir gan greitai mirusių kūdikių, bepročių ir pan. žmonių sąmonėmis šiame kontekste. Bet kam čia tos nereikšmingos smulkmenos ir detalės, kai nagrinėjam gražią teoriją
].
Ir tada Doomsday argumento kūrėjo sąmonė ir visos kitos, vėlesnės sąmonės (apsikrėtusios argumento kūrėjo mintimis), įskaitant tavo paties sąmonę, bando su Bajeso tikimybėmis nuprognozuoti žmonijos egzistenciją toje mums simuliuojamoje/generuojamoje mūsų Visatoje (kas gal tada bent kažkiek ir būtų į temą šiuo super fantastinio scenarijaus atveju).
Tačiau turbūt ir pats supranti, kiek neįtikėtinai fantastiški ir ant kokios kupetos slidžių prielaidų pastatyti tampa tokio tipo scenarijai?
</o_kodėl_mums_nepafantazavus_blokas>