N-18. Kiek ir kokių orgazmų per savaitę yra normalu ir gerai?

[Vilius]

O mano nuomonė tuo klausimu yra paprasta - kartais reikia atsisakyti ir gero dalyko, jei gali pasiimti geresnį. Pvz., jei galiu pasiimti stiprią valią, tai kam man hedonistinis malonumas reikalingas.

Jei per ilgai atsisakysi patenkinti savo seksualinius poreikius, tai gausi ne stiprią valią, o šlapius sapnus ir seksualinę frustraciją.

Be to, man kartais atrodo, kad žmonės, kurie perdėtai vengia gyvenimo malonumų, yra tiesiog užsislėpę mazochistai, kurie kažkuria prasme patiria malonumą atimdami iš savęs malonumus. Plius tokiu būdu jaučiasi gavę teisę puikuotis savo "holier than thou" statusu prieš aplinkinius..

[fizikanas]

O kuo futbolas (vietoje Rankauskaitės) blogesnis, Fizikane? Ir ištvermė (vikrumas, greitis) ugdoma, ir komandoje žaisti išmokstama, ir komandinio žaidimo svarba išryškėja, ir prie žaidimo taisyklių įprantama.

Jei masturbacija keisi futbolu, ar nebijai, kad paskui rubineje gali kam nors pradeti kilti... nekrikscioniskos mintys?

[fizikanas]

Kodėl taip manai?

Jei kas diena valgysi pica, po kiek dienu manai nebenoresi i ja ziureti?

Kodėl manai, kad piktnaudžiavimas pornografija gali baigtis impotencija?

Manau garsiai daznas nesigirs, bet kas yra tureje ilgesniu viengungavimo periodu gyvenime, manau pritars, kad grizti prie realaus dalyko buna tam tikru keblumu. O kad del to kalta pornografija, placiai aprasyta internete.

[Lionginas]

O kuo futbolas (vietoje Rankauskaitės) blogesnis, Fizikane? Ir ištvermė (vikrumas, greitis) ugdoma, ir komandoje žaisti išmokstama, ir komandinio žaidimo svarba išryškėja, ir prie žaidimo taisyklių įprantama.

Jei masturbacija keisi futbolu, ar nebijai, kad paskui rubineje gali kam nors pradeti kilti... nekrikscioniskos mintys?

Aš tai apskritai sakyčiau, kuo tie dalykai susiję, kad vieną keisti kitu... Čia kaip dantų higieną keisti knygų skaitymu, arba barzdos auginimą keisti puodų žiedimu. Juk kažin, ar seksas ir futbolas konkuruoja dėl tų pačių laiko, fizinių ar kitokių išteklių, na nebent futolo komandai susirinkus iškyla diskusija, ką veikti susirinkus, žaisti futbolą ar žaisti šeimą.

[Sejanus]

Juk kažin, ar seksas ir futbolas konkuruoja dėl tų pačių laiko, fizinių ar kitokių išteklių

Šiaip tai konkuruoja. Tą patį laiką gali skirti pasimatymams arba futbolui. Tuos pačius resursus gali skirti vedžiotis merginoms į kiną ar naujiems kedams/kamuoliui/nežinau ką ten dar perka futbolo fanai.

Neturėjimas laiko kitam žmogui yra gana dažna skyrybų ir santykių atsisakymo priežastis tarp žmonių, siekiančių karjeros kad ir futbole ar kur kitur. Štai tipiškas pavyzdys:

On 18 July 2008, Macdonald became engaged to football player Steve Lovell and consequently attended many Falkirk matches, as he was playing with the club at that time. The wedding was postponed so that Macdonald could focus on her music career. The couple split amicably in June 2012.

Net ir su futbolu konkrečiai šiek tiek susijęs Ir jei sakysi, kad įmanoma suderinti karjerą, hobius ir santykius, tai niekas nesiginčyja. Bet faktas lieka faktu, kad visi šie dalykai konkuruoja dėl tų pačių 24 valandų paroje, ir dalis žmonių renkasi savo karjerai ar hobiui paskirti tokią didelę laiko dalį, kad santykiams nebelieka. Kai kuriose srityse yra praktiškai priversti, jei nori pasiekti kažko žymesnio, o ne šiaip normalų pragyvenimą.

Kita vertus, futbolas žinoma neatstoja sekso, ne daugiau kaip knygų skaitymas atstotų dantų valymą. Jis tik gali pagelbėti su ta frustracija ir energijos pertekliumi, kurį kitu atveju išnaudotum partnerio/ės paieškoms ir pan. Esu girdėjęs tokią teoriją hipotezę pasvarstymą, kad dažna totalitarinė santvarka neleidžia žmonėms per dažnai barškintis be apribojimų, būtent tam, kad susirinktų tinkamas kiekis to frustrated jaunimo, ir išsilietų no pun intended vykdydami partijos ar bažnyčios nurodymus instead.

[Augustas]

jei galiu pasiimti stiprią valią, tai kam man hedonistinis malonumas reikalingas.
Kokie kontrargumentai būtų šitam argumentui?

Galima valią ugdyti ten, kur tikrai reikia, ir taip turėti viską - ir valią, ir malonumą. O tokio dalyko atsisakymas dėl valios, tai skamba keistai. Kaip atsisakti skanaus maisto vien tam, kad turėtum stiprią valią. Kokia prasmė? Kodėl neugdyti valios prasmingiau, pavyzdžiui, tvardyti emocijas už vairo? Arba išsižadėti smurto prieš vaikus? Čia bent jau matau kažkokią prasmę. O atsisakyti sekso ar skanaus maisto dėl valios, tai kažkaip labai panašu į racionalizaciją, kuri sugalvota tik norint pateisinti savo pasirinkimą.

Žinoma, Lionginai. Tačiau yra vienas "bet". Seksas nėra atskirtas nuo visos asmenybės, ir jei sugebi atsižadėti seksualinio malonumo (kuris yra vienas iš stipriausių žmogaus patiriamų malonumų), tai mokėsi atsižadėti ir emocijų už vairo, ir smurto prieš vaikus, ir dar kažin kokių žalingų dalykų, pvz., persivalgymo skaniu maistu.

[Augustas]

O mano nuomonė tuo klausimu yra paprasta - kartais reikia atsisakyti ir gero dalyko, jei gali pasiimti geresnį. Pvz., jei galiu pasiimti stiprią valią, tai kam man hedonistinis malonumas reikalingas.

Jei per ilgai atsisakysi patenkinti savo seksualinius poreikius, tai gausi ne stiprią valią, o šlapius sapnus ir seksualinę frustraciją.

Šlapi sapnai - nieko baisaus. O seksualinę frustraciją sukelia kaip tik Rankauskaitė (čia ir mano paties asmeninė patirtis kalba), nes tai visiškai sterilus dalykas.

Be to, man kartais atrodo, kad žmonės, kurie perdėtai vengia gyvenimo malonumų, yra tiesiog užsislėpę mazochistai, kurie kažkuria prasme patiria malonumą atimdami iš savęs malonumus. Plius tokiu būdu jaučiasi gavę teisę puikuotis savo "holier than thou" statusu prieš aplinkinius..

O kas sako, kad apskritai reikia vengti gyvenimo malonumų? Gyvenimo malonumai yra gerai, bet kartais reikia mokėti jų atsisakyti, kad paskui išgalėtum (=pajėgtum) imtis darbo, kuris galbūt nėra labai malonus, bet yra būtinas išlikimui. O jei malonumas pasidaro svarbesnis už išlikimą (taip būna, pvz., heroinistų atveju), tai pats supranti, kokios liūdnos to pasekmės. Ir čia yra atsakymas Lionginui apie malonumų atsisakymo prasmingumą - turi jau dabar pradėti sąmoningai riboti malonumą, kad paskui, reikalui esant, turėtum suformuotą įprotį dirbti išlikimui būtiną darbą net ir tada, kai tas būtinas darbas neteikia jokio džiaugsmo ar malonumo.

[Vilius]

O seksualinę frustraciją sukelia kaip tik Rankauskaitė (čia ir mano paties asmeninė patirtis kalba), nes tai visiškai sterilus dalykas.

Nu ne.. Seksualinę frustraciją sukelia pasitenkinimo seksu nebuvimas (dėl įvairių priežasčių).

Aišku, jei žmogaus netenkina masturbacijos teikiamas malonumas, tai jis net ir tai darydamas vis tiek gali jausti frustraciją. Bet pati masturbacija vargu ar tai gali sukelti.. Gal net priešingai - gali ją kažkiek palengvinti, bent jau kai nėra kito realaus pasirinkimo.

O kas sako, kad apskritai reikia vengti gyvenimo malonumų? Gyvenimo malonumai yra gerai, bet kartais reikia mokėti jų atsisakyti, kad paskui išgalėtum (=pajėgtum) imtis darbo, kuris galbūt nėra labai malonus, bet yra būtinas išlikimui. O jei malonumas pasidaro svarbesnis už išlikimą (taip būna, pvz., heroinistų atveju), tai pats supranti, kokios liūdnos to pasekmės. Ir čia yra atsakymas Lionginui apie malonumų atsisakymo prasmingumą - turi jau dabar pradėti sąmoningai riboti malonumą, kad paskui, reikalui esant, turėtum suformuotą įprotį dirbti išlikimui būtiną darbą net ir tada, kai tas būtinas darbas neteikia jokio džiaugsmo ar malonumo.

Galima pamanyt, kad nėra jokio vidurio kelio tarp asketizmo, ir visiškai palaido hedonizmo.. Realiai tai mes visi save kažkiek varžome - gi niekas negali sau leisti valgyti visus pamatytus tortus, ir santykiauti su visomis gražiomis moterimis (ar vyrais ir kt. - pagal skonį) gatvėje. Ir dėl to visiems žmonėms tenka išsiugdyti kažkiek valios, kad sugebėtų toms pagundoms atsispirti. Ir manau, kad visi forumo nariai sėkmingai su tuo susitvarko.

Ką aš bandau pasakyti, kad (mano nuomone) tu save varžai daugiau, nei verta. Tas papildomas valios stiprumas, kurį tariamai išsiugdai, nelabai atperka tą prarasta malonumą, kurio tu sau neleidi..


Dar pagalvojau, kad skirtingi žmonės turi labai skirtingo stiprumo lytinį potraukį. Ir tarp tų žmonių yra aseksualai - kurie beveik nejaučia jokio lytinio potraukio. Ir tai yra visiškai Ok. Tik tokiu atveju nereikėtų bandyt racionalizuoti savo potraukio neturėjimo kažkokiais išvedžiojimais apie valios ugdymą ar dorybę.
Jei pats nemėgsti tortų, tai gali jų tiesiog nevalgyti. Kam reikia bandyt iš to išspaust kažkokią anti-tortistinę filosofiją?

(Beje tavęs, Augustai, aš taip gerai nepažįstu, kad galėčiau tvirtai sakyti, jog tu tikrai papuoli į šią ar kitą kategoriją. Tai priimk šias mano mintis tiesiog kaip peną pamąstymui, o ne kaip moralizavimą).

[Augustas]

O seksualinę frustraciją sukelia kaip tik Rankauskaitė (čia ir mano paties asmeninė patirtis kalba), nes tai visiškai sterilus dalykas.

Nu ne.. Seksualinę frustraciją sukelia pasitenkinimo seksu nebuvimas (dėl įvairių priežasčių).

Aišku, jei žmogaus netenkina masturbacijos teikiamas malonumas, tai jis net ir tai darydamas vis tiek gali jausti frustraciją. Bet pati masturbacija vargu ar tai gali sukelti.. Gal net priešingai - gali ją kažkiek palengvinti, bent jau kai nėra kito realaus pasirinkimo.

Na, masturbacija šiaip jau ir yra savotiškas atsakas į frustracijas ir distresus, kurie ištinka gyvenime, t.y., toks savotiškas pabėgimas į malonumą nuo gyvenimo nemalonumų. Vieni tokiais atvejais griebiasi žvejybos, sporto ar kokio nors darbo, kiti - alkoholio, treti - apsirijimo skanumynais, ketvirti ieško sekso su moterimis, penkti ima naudotis Rankauskaitės teikiamais malonumais... Ir visa tai tam, kad kažkiek kompensuotų patiriamus gyvenimo nemalonumus.
Kitas klausimas, kiek tai padeda efektyviai išspręsti problemas, nuo kurių ir kilo tie gyvenimiški nemalonumai, kuriuos prireikia kompensuoti štai tokiais būdais. Ir čia Rankauskaitė tikrai nėra pats blogiausias pasirinkimas, nors jis yra beprasmiškas.

O kas sako, kad apskritai reikia vengti gyvenimo malonumų? Gyvenimo malonumai yra gerai, bet kartais reikia mokėti jų atsisakyti, kad paskui išgalėtum (=pajėgtum) imtis darbo, kuris galbūt nėra labai malonus, bet yra būtinas išlikimui. O jei malonumas pasidaro svarbesnis už išlikimą (taip būna, pvz., heroinistų atveju), tai pats supranti, kokios liūdnos to pasekmės. Ir čia yra atsakymas Lionginui apie malonumų atsisakymo prasmingumą - turi jau dabar pradėti sąmoningai riboti malonumą, kad paskui, reikalui esant, turėtum suformuotą įprotį dirbti išlikimui būtiną darbą net ir tada, kai tas būtinas darbas neteikia jokio džiaugsmo ar malonumo.

Galima pamanyt, kad nėra jokio vidurio kelio tarp asketizmo, ir visiškai palaido hedonizmo.. Realiai tai mes visi save kažkiek varžome - gi niekas negali sau leisti valgyti visus pamatytus tortus, ir santykiauti su visomis gražiomis moterimis (ar vyrais ir kt. - pagal skonį) gatvėje. Ir dėl to visiems žmonėms tenka išsiugdyti kažkiek valios, kad sugebėtų toms pagundoms atsispirti. Ir manau, kad visi forumo nariai sėkmingai su tuo susitvarko.

Tai yra tas vidurio kelias, tikrai yra. Tiktai klausimas čia tas, per kur tas vidurio kelias eina, ir konkrečiai, ar jis bent retkarčiais eina per Rankauskaitę, ar ne (mano nuomone, ne).
Ir tikrai puiku, kad sutariame, jog valią reikia išsiugdyti. Tik problema čia yra ta, jog valią reikia ugdyti nuolatos, nes tikrai nėra taip, kad galėsi pasakyti, jog mano valia yra išugdyta, ir galiu jos toliau nebeugdyti. T.y., jei jos nebeugdysi, valia labai greit degraduos.

Ką aš bandau pasakyti, kad (mano nuomone) tu save varžai daugiau, nei verta. Tas papildomas valios stiprumas, kurį tariamai išsiugdai, nelabai atperka tą prarasta malonumą, kurio tu sau neleidi..

Aš sau neleidžiu palyginus labai nedaug - viso labo neleidžiu sau tik svajoti apie seksą. O visa kita praeina nepastebimai.

Dar pagalvojau, kad skirtingi žmonės turi labai skirtingo stiprumo lytinį potraukį. Ir tarp tų žmonių yra aseksualai - kurie beveik nejaučia jokio lytinio potraukio. Ir tai yra visiškai Ok. Tik tokiu atveju nereikėtų bandyt racionalizuoti savo potraukio neturėjimo kažkokiais išvedžiojimais apie valios ugdymą ar dorybę.
Jei pats nemėgsti tortų, tai gali jų tiesiog nevalgyti. Kam reikia bandyt iš to išspaust kažkokią anti-tortistinę filosofiją?

Šiaip jau lytinio potraukio stiprumas priklauso ir nuo amžiaus, nuo gyvenimo būdo sveikumo, nuo patiriamo streso ir dar keleto faktorių, tarp kurių yra ir genetiniai, ir kultūriniai veiksniai.
O dėl tortų, tai čia bėda yra ta, kad aš kaip tik juos mėgstu valgyti, bet negaliu. Todėl ir sugalvoju visokias racionalizacines ir kitas gynybines strategijas, kad ir kiti nedarytų to, ko aš sau leisti negaliu.

P.S.

(Beje tavęs, Augustai, aš taip gerai nepažįstu, kad galėčiau tvirtai sakyti, jog tu tikrai papuoli į šią ar kitą kategoriją. Tai priimk šias mano mintis tiesiog kaip peną pamąstymui, o ne kaip moralizavimą).

Tu tikrai nemoralizuoji. Čia galbūt tik aš moralizuoju.

[Stormas]

Nu ne.. Seksualinę frustraciją sukelia pasitenkinimo seksu nebuvimas (dėl įvairių priežasčių).

Aišku, jei žmogaus netenkina masturbacijos teikiamas malonumas, tai jis net ir tai darydamas vis tiek gali jausti frustraciją. NBet pati masturbacija vargu ar tai gali sukelti.. Gal net priešingai - gali ją kažkiek palengvinti, bent jau kai nėra kito realaus pasirinkimo.

Na, masturbacija šiaip jau ir yra savotiškas atsakas į frustracijas ir distresus, kurie ištinka gyvenime, t.y., toks savotiškas pabėgimas į malonumą nuo gyvenimo nemalonumų. Vieni tokiais atvejais griebiasi žvejybos, sporto ar kokio nors darbo, kiti - alkoholio, treti - apsirijimo skanumynais, ketvirti ieško sekso su moterimis, penkti ima naudotis Rankauskaitės teikiamais malonumais... Ir visa tai tam, kad kažkiek kompensuotų patiriamus gyvenimo nemalonumus.

Nemanau, kad kai kurie tavo paminėti pavyzdžiai yra adekvatūs, tai telieka paklausti - kiek laiko imdamasis žvejybos, alkoholio, apsirijimo ar whatever tu galėsi atitolint/patenkint savo seksualinius poreikius ?

[Augustas]

Na, masturbacija šiaip jau ir yra savotiškas atsakas į frustracijas ir distresus, kurie ištinka gyvenime, t.y., toks savotiškas pabėgimas į malonumą nuo gyvenimo nemalonumų. Vieni tokiais atvejais griebiasi žvejybos, sporto ar kokio nors darbo, kiti - alkoholio, treti - apsirijimo skanumynais, ketvirti ieško sekso su moterimis, penkti ima naudotis Rankauskaitės teikiamais malonumais... Ir visa tai tam, kad kažkiek kompensuotų patiriamus gyvenimo nemalonumus.

Nemanau, kad kai kurie tavo paminėti pavyzdžiai yra adekvatūs, tai telieka paklausti - kiek laiko imdamasis žvejybos, alkoholio, apsirijimo ar whatever tu galėsi atitolint/patenkint savo seksualinius poreikius ?

Tame ir yra esmė, kad seksualinių poreikių patenkinimas atskiram žmogui nebūtinas. T.y., jei konkretus žmogus jų nepatenkins, nieko tam žmogui neatsitiks (žmogaus rūšiai bus blogai, sutinku). Ir seksualiniai poreikiai išnyksta savaime, dažnai užtenka tik gerai fiziškai pavargti, kad nebegalvotum apie seksą, o galvotum tik apie tai, kaip išsimiegoti.

[Šešėlis]

Gal kas žino, kas sukelia šį reiškinį iš biologinės (biocheminės) perspektyvos? Paieškos internete buvo itin... nevaisingos, dauguma šaltinių kalba apie neurologinius kompiuterinės tomografijos vaizdus be jokių suprantamų paaiškinimų.

Kiek pavyko išsiaiškinti, orgazmo metu staigiai padidėja kai kurių hormonų ir neuromediatorių (serotonino, dopamino, oksitocino ir kt. lygis). Pavyzdžiui, vartojant serotonino reabsorbcijos inhibitorius (antidepresantus) bazinis serotonino lygis yra labai aukštas, orgazmo metu neįvyksta joks serotonino lygio padidėjimas, vadinasi, išnyksta ir teigiamas pojūtis.

Tai čia tik tiek? Orgazmas tėra neuromediatorių lygio pasikeitimas?

[Augustas]

Tai čia tik tiek? Orgazmas tėra vieno neuromediatoriaus lygio pasikeitimas?

Endorfinai irgi veikia, oksitocinas (moterims) ir vazopresinas (vyrams) irgi tame dalyvauja.

Upd. Nors apie oksitociną Šėšelis jau rašė.

[Šešėlis]

Kalbant apie oksitociną – kartais tai ne tas pats neuromediatorius, kuris sukelia euforinį įsimylėjimo pojūtį?

Pasirodo, kad šito netgi galima nusipirkti vaistinėje.

[Augustas]

Kalbant apie oksitociną – kartais tai ne tas pats neuromediatorius, kuris sukelia euforinį įsimylėjimo pojūtį?

Ne, šitas sukelia prieraišumą. Euforiją sukelia kiti hormonai.

Pasirodo, kad šito netgi galima nusipirkti vaistinėje.

Tai jau tikrai. Net nustebau.

[Lionginas]

Juk kažin, ar seksas ir futbolas konkuruoja dėl tų pačių laiko, fizinių ar kitokių išteklių

Šiaip tai konkuruoja. Tą patį laiką gali skirti pasimatymams arba futbolui. Tuos pačius resursus gali skirti vedžiotis merginoms į kiną ar naujiems kedams/kamuoliui/nežinau ką ten dar perka futbolo fanai.

Tai čia jau futbolas vs santykiai, o ne futbolas vs seksas. Aš sunkiai įsivaizduoju, kad kažkas gali iš tiesų nerasti laiko seksui, o jei neranda, tai priežastys dažniausiai būna visai kitos.

[Lionginas]

Galima valią ugdyti ten, kur tikrai reikia, ir taip turėti viską - ir valią, ir malonumą. O tokio dalyko atsisakymas dėl valios, tai skamba keistai. Kaip atsisakti skanaus maisto vien tam, kad turėtum stiprią valią. Kokia prasmė? Kodėl neugdyti valios prasmingiau, pavyzdžiui, tvardyti emocijas už vairo? Arba išsižadėti smurto prieš vaikus? Čia bent jau matau kažkokią prasmę. O atsisakyti sekso ar skanaus maisto dėl valios, tai kažkaip labai panašu į racionalizaciją, kuri sugalvota tik norint pateisinti savo pasirinkimą.

Žinoma, Lionginai. Tačiau yra vienas "bet". Seksas nėra atskirtas nuo visos asmenybės, ir jei sugebi atsižadėti seksualinio malonumo (kuris yra vienas iš stipriausių žmogaus patiriamų malonumų), tai mokėsi atsižadėti ir emocijų už vairo, ir smurto prieš vaikus, ir dar kažin kokių žalingų dalykų, pvz., persivalgymo skaniu maistu.

Net jei tas pačias sekso atsisakymo metu taikomas strategijas galima taikyti atsisakant ir kitų dalykų, vis tiek išlieka klausimas, kam to reikia? Nekalbu apie atvejus, kai žmogui kažkas iš tiesų trukdo normaliai funkcionuoti, kai yra kažkokios rimtos obsesijos. Kalbu apie žmones, kurie natūraliai kažko nori kelis kartus per savaitę ir tą norą patenkina be jokios žalos sau ir kitiems. Čia gi ne kažkokie azartiniai lošimai, ne rūkymas, ne impulsyvus apsipirkimas, o tik seksas. Daugumai žmonių tai yra įprastas reikalas kaip daryti kakų. Kodėl tada nelavinti savo valios sulaikant kakų iki tam tikros valandos vakaro? Irgi lavintų žmogaus valią ir discipliną. Nemanai, kad per daug dėmesio tam seksui ir visiems su juo susijusiems dalykams, taip pat iš RKB pusės? Ar čia nėra kažkokia manija? Nes man panašu į maniją.

[Augustas]

Kalbu apie žmones, kurie natūraliai kažko nori kelis kartus per savaitę ir tą norą patenkina be jokios žalos sau ir kitiems. Čia gi ne kažkokie azartiniai lošimai, ne rūkymas, ne impulsyvus apsipirkimas, o tik seksas.

Kalbant apie vedusius žmones ir seksą tarp vedusių žmonių, taip, Tamsta, Lionginai, čia visiškai teisus.
Bet kalbant apie nevedusius žmones (o taip pat ir apie santuokinės neištikimybės atvejus), tada ne, nes žala yra daroma SAU pačiam (o santuokinės neištikimybės atvejais, žala būna dar ir tarpusavio santykiams su žmona/vyru). Kaip? Pirmiausia tai veikia per atmintį. Seksualinis malonumas įsimena labai ryškiai ir ilgam. Pvz., aš net ir dabar prisimenu ryškiai, su visomis detalėmis, kaip miegojau su viena ar kita mergina, ką konkretaus su jomis veikiau lovoje ir pan., nors tai buvo prieš 20 metų. Ir tie prisiminimai realiai trukdo susikaupti, bendraujant su kokia nors dailia kliente. Kitas dalykas yra vėlgi tie hormonai (oksitocinas su vasopresinu). Jie išsiskiria sekso metu ir suformuoja prieraišumą prie žmogaus, su kuriuo lytiškai santykiauji. Jei santykiauji su žmona, tai viskas gerai. O jei santykiauji su atsitiktiniu partneriu, su kuriuo esi tik laikinai, tai išsiskyrimas būna skausmingas, nes prisirišimas prie jo jau būna susiformavęs, ir tą prisirišimą staiga tenka nutraukti. Trečias dalykas yra tas, kad Rankauskaitės atveju įjungiama vaizduotė (ar pornografinis filmas), o realybėje žmogus dažniausiai elgiasi kitaip nei įsivaizdavai (ar matei pornografiniame filme). Todėl atsiranda atotrūkis tarp įsivaizduotų (ar filme matytų) lūkesčių ir realybės, ir tas atotrūkis veikia kaip frustratorius (t.y., veiksnys, galintis sukelti frustraciją), nes normali panelė (juolab žmona) dažniausiai visiškai nenori elgtis taip, kaip kokio nors matyto pornografinio filmo aktorė. Iš čia ir prasideda nusivylimai seksualiniu gyvenimu, kurie kartais būna tokie stiprūs, kad žmogui pasidaro koktus bet koks seksas.

Daugumai žmonių tai yra įprastas reikalas kaip daryti kakų.

Vedusiems žmonėms, be abejo, tai pasidaro įprastu reikalu.

Kodėl tada nelavinti savo valios sulaikant kakų iki tam tikros valandos vakaro? Irgi lavintų žmogaus valią ir discipliną.

Kakų sulaikyti yra negerai, nes iš esmės tai nuodingos medžiagos, kurias reikia pasišalinti kaip įmanoma greičiau, nes jos ima skverbtis per žarnos sieneles į kraują ir nuodija organizmą. Tuo tarpu susilaikant nuo sekso žmogui nieko (blogo) neatsitinka. Todėl susilaikymas nuo sekso tinka valiai ugdyti.

Nemanai, kad per daug dėmesio tam seksui ir visiems su juo susijusiems dalykams, taip pat iš RKB pusės? Ar čia nėra kažkokia manija? Nes man panašu į maniją.

Na, visų pirma RKB apie seksą kalba iš viso mažai. Užtenka tik paimti kokius nors bernardinus. lt, kad tuo įsitikintum. Taigi, sakyčiau, kad su RKB viskas tvarkoje. Kitas dalykas yra visuomenė. Ir, deja, iš tiesų visuomenės atžvilgiu Liongino pastaba teisinga. Ne tik Lionginas, bet ir aš matau tam tikrus obsesinės-kompulsinės neurozės požymius visuomenėje. Tai, pvz., rodytų vien pornografijos paplitimas mūsų visuomenėje.