vvv2 wrote:son wrote:..kitokios išvaizdos, tikėjimo ar politinės orientacijos žmonių naikinimas, suvedamas į valdžią ir galią, parodoma/leidžiama pasijusti koks smurtautojas yra stiprus.
- šis modelis tinka/veikia tik itin žemo intelekto samdomiem budeliam (žydšaudžiam)..
Ne tai, kad labai pritariu son, bet man nepanašu, kad intelektualai sudarytų ženklesnį procentą kriminalinėje faunoje. Kalėjimai pilni būtent budulių.
Dabar apie kriminalinį elgesį teoriškai:
Palikim teisnius reikalus ir apibrėžkim kriminalinį veiksmą, kaip veiksmą kuris atneša fizinę/emocinę naudą kažką nuskriaudžiant.
Kalbant apie bet kokį elgesį, tame tarpe kriminalinį, reikia atskirti du esminius dalykus: poreikį (norą) ir veiksmą.
Kodėl ne kurie individai išsiugdo kriminalinį poreikį ką nors skriausti, klausimas psichiatrams, aš neišmanau.
Tiek poreikis kriminalinei veiklai gali nevirsti veiksmu, tiek visiškai nekriminalinis poreikis gali virsti kriminaliniu veiksmu.
Prieš atliekant veiksmą, mūsų smegenys skaičiuoja tikėtiną naudą (poreikio patenkinimą) minus tikėtiną žalą. Jei prognozojama nauda nusveria žalą, veiksmas atliekamas ir atvirkščiai.
Pvz.: eini gatve ir prispiria į tualetą. Labai ryškus poreikis. Smegenys ieško veiksmų, kurie atvestų į poreikio patenkinimą. Tiesiausias veiksmas: nusimauti kelnes ir prikrauti ant šaligatvio (prieš tai dar yra prikrauti nenusimaunant kelnių, bet nenagrinėkim). Tavo smegenys suskaičiuoja veiksmo riziką ir didelę emocinę žalą (pvz. gėda prieš tikrus ar menamus aplinkinius) ir šis veiksmas nuslopinamas. Jei toks planas sąmonėje ir šmėsteli, tai labai trumpai. Smegenys renkasi sekantį prieinamą veiksmą: ieškai tualeto.
Dabar jei turi problemų su empatija: aplinkinių nuomonė tau nerūpi, arba "būtent šitų" aplinkinių nuomonė tau nerūpi (pvz. nacis žydų konclageryje) - prognozuojama emocinė žala nedidelė ir tai gali atvesti į kriminalinį veiksmą: tu pridergsi gatvėje.
Kriminaliniai buduliai, kurie tarkim, yra iš skurdesnių ir uždarų socialinių grupių, kurie neasocijuoja save su savo aukomis iš kitų grupių. T.y. jei buduliui norisi naujo automobilio, nors jis ir nėra kleptomanas, jis svarstys vagystę, nes apvagiant kažką svetimą, "emocinės žalos skaitliukas" yra smarkiai sumažintas. Tiesiog į auką bus žiūrima labiau kaip žvejys žiūri į žuvį, o ne kaip į žmogų su jausmais. Bet tam pačiam buduliui (jei jis ne psichinis ligonis) bus gėda apvogti savo draugą, brolį ar mamą.
Kalbant apie skurdesnes gyventojų grupes, reikia atkreipti dėmesį, kad čia poreikiai yra dažniau netenkinami, nei turtingesnėse. Tai atitinkamai sukuria didesnę "pagundos" nusikalti tikimybę vien dėl statistikos.
Dabar ta pati schema ne buduliams, bet su sąlyga, jog atlygis labai didelis:
Pvz. esi politikas, iš anksto nusistatęs prieš korupciją, ir gauni pasiūlymą su daaaug-daug nulių už nelegalų veiksmą. Šiuo atveju, tau nors ir smagenys prognozuoja gėda ir riziką būtu sučiuptam/pasmerktam, bet jei prognozuojamas atlygis laaaabai didelis, jis gali nusverti prognozuojamos žalos skaitliuką. Jei tas prognozuotas atlygis sėkmingai virsta realiu, mūsų neuronai, kam jie ir skirti, truputi pasimoko, ir sekantį syk bus jau daug lengviau.
Kalbant apie valdžios svertus laikančius asmenis, irgi reikia atkreipti dėmesį, kad "pagundos" tikimybė ir čia didesnė, bet ne dėl nepatenkintų poreikių, bet dėlto, kad lengvai padėti kąsniai labai dideli. Tai irgi vien statistiškai padidina tikimybę prasikalsti.
Štai kodėl nusikalstamumas ir korupcija labiausiai klesti visuomenės "viršunėlese" ir "šaknelėse", o per vidurį jo mažiausia.