sapa wrote: Na, turbūt žmogus be bandos ar minios įpročių, metodų niekaip, kas tik kur iškiša snapą iš jos, iškart gauna per galvą. Tame tiek recidyvistui, tiek altruistui turbūt ne pyragai.
Gražiausia tai, kad ir vieniems ir kitiems galvas tranko "išpažįstantys" ir
besimeldžiantys "tolerancijai" skeptikai. Nu nelogiška tai, bet faktas. Dvigubai tai nelogiška, nes viską, kas nelogiška - skeptikai yra pasišventę ignoruoti. Deja... Objektyviai žiūrint, toks fenomenas - dvigubi standartai - visiems išskyrus skeptikus - savaime suprantamas ir netoleruotinas dalykas.
sapa wrote:Nors visgi gal vienoks ar kitoks aukso vidurys ir yra.
Galima daryti prielaidą, kad yra ir gan gyvybingų situacijų kaip: kai sutampa „sau“ ir „visiems“ poreikiai, pvz. 10 dievo įsakymų lyg ir įkūnija tai, o ir šios nuostatos pergyveno krūvą valstybių.
Kažkas gali pagalvoti, kad su skeptikais įmanoma rasti bendrą kalbą, t. y. pasiekti kompromisą ten, kur dar negali būti žinių, t. y. - dalykuose, kurių dar nėra, bet kurie yra aktualūs, ir dėl kurių sukūrimo būtina susitarti. Pasirodo, perspektyva skeptikams neegzistuoja. Jie iki nukritimo gins, kad to, ko dar nėra, ir iš tiesų nėra jokia forma. Jie nesiima kūrybos tik dėl to, kad bijo suklysti, nes gyvenimo prasmę suvokia kaip absoliūtų neklystamumą. Jie aiškina vystymąsį natūralia atranka, bet patys natūraliai atmesti būti nenori. Paradoksas tas, kad jų besąlygiškas "teisumas" visiškai bergždias.
Štai kad ir temoje "Ateistų* nenuoseklumas":
RB wrote:mingis wrote:Gamtos dėsnių savybių išvardyjimas tiesiog nu-Copy/Paste-intas iš Dievo savybių - universal, absolute, omnipotent...
O gal tiesiog išgalvotam dievui priskirtos stebimos gamtos dėsnių savybės?
mingis atranda, kad tam tikras gamtos aspektas (kūrybiškumas) atrodo kaip ir visagalio, visažinio Dievo 'paveikslas', tai RB skuba tokį atitikimo atradimą sumenkinti visišku nuvertinimu mąstymo/išgalvojimo, kas beje - yra ne kas kita, o dar nepradėtos materelizuoti pačios kūrybos draudimas/naikinimas.
Kai žmogus neturi (pasi)tikėjimo savo suvokimu (arba - iš savęs neturi jokio suvokimo), niekaip negali patikėti ir kito įžvalga. Tokių "išminčių" vadovavimosi vien tik "faktais" ir "patikrintomi žiniomis" iliūzija paramstyta tuo, kad duotu momentu jie oponuoja ne tų "patikrintų žinių" autoriams, bet slepia savo nesuvokimą nuo oponento, kuris dažniausiai tiesiogiai ir naujai iškelia dar nepatvirtintą versiją visai kitu klausimu.