mberto wrote:Esu girdejes labai ydomia minti: - mazdaug - "tu ir as esame viena". Sios minties visiskai nesuprantu, bet gerai butu i tai labiau isigilinti. Su sia mintimi galiu susieti tokias mano mintis:
1. Mane kaip zmogu sudaro daugybe lasteliu, kurias as suvokiu kaip save. Tas suvokimas, gali buti klaidingas, taciau is, mano nuomone, rimto saltinio esu girdejes teigini, kad sios lasteles yra "as", beje, kad lastele taip pat turi samone. Kad dar labiau priartinti sia minti prie zmogaus galima butu uzduoti sitoki klausima: ar lastele priimtu save manimi?
2. Kiekviena zmogu ytakoja aplinkiniai veiksniai - tame tarpe ir kiti zmones. Gal but sia ytaka galima butu prilyginti "atskiro" individo ar daikto, desnio, idejos... buvima kitame.
3. Taip pat esu girdejes, kad mums sis suvokimas yra svetimas del to, kad musu kultura yra linkusi zvelgti i skirtumus, o ne panasumus.
Viskas labai supaprastėja dualizme. Vienas paprastas žingsnis – savim suvoki ne ląstelių rinkinį, ne smegenų neuronus, o tai, kas tuose neuronuose įrašyta – informaciją, algoritmą, smegenų operacinę sistemą. Ląstelės – hardas, sąmonė – softas. Ne viena atskira ląstelė turi sąmonę, o smegenų kompiuteris kaip ląstelių rinkinys. Belieka tik prisiminti, kokiu būdu ta operacinė sistema į smegenis pakliūva – ogi apmokymo būdu, pirmaisiais gyvenimo metais kartu su kalba ir moralės normų rinkiniu. O ta kalba ir moralės normos – visuomeninė sąmonė – yra visos visuomenės daugelio metų produktas. „Kiti žmonės“ ne tai kad įtakoja konkrečią asmenybę, bet asmenybė ir yra visų tų kitų žmonių – mūsų protėvių – kūrinys. Teiginys „Aš esi tu“ reiškia labai paprastą dalyką – mūsų visų sąmonės operacinė sistema yra ta pati, visi mes mąstom tais pačiais žodžiais, priimam panašius tų pačių moralės normų algoritmo padiktuotus sprendimus. Kiekvienas atskiras asmuo – tai tik skirtingos to paties kompakto instaliacijos.