Kodėl žmonės dažnai nuvertina tai, ką turi, ir trokšta, ko neturi?
Pvz. žmogus turi A ir nori B, tačiau jeigu turėtų B, atvirkščiai norėtų A.
Kaip tai galima būtų paaiškinti?
Deficito paradoksas
Manau del to, kad zmones is prigimties yra linke siekti kazkokiu tikslu. O pasiekus A, reikia naujo tikslo,- tai gali buti ir B ir C ir visoks velniasSvetimas wrote:Kodėl žmonės dažnai nuvertina tai, ką turi, ir trokšta, ko neturi?
Pvz. žmogus turi A ir nori B, tačiau jeigu turėtų B, atvirkščiai norėtų A.
Kaip tai galima būtų paaiškinti?
-
Neišmanėlis
- naujokas
- Posts: 51
- Joined: 2009-03-24 01:40
- Location: Naujasis Rokiškis
paturejes A nesupranta , kad tobulumas yra tiek minusai tiek pliusai, tada galvoja reikia gauti B, gal tas B netures minusu, paskui prasideda C, D, E, F, G, H....Svetimas wrote:Kodėl žmonės dažnai nuvertina tai, ką turi, ir trokšta, ko neturi?
Pvz. žmogus turi A ir nori B, tačiau jeigu turėtų B, atvirkščiai norėtų A.
Kaip tai galima būtų paaiškinti?
'viltis mirsta paskutine'
Evoliucija. Homo sapiens neanderthalensis turėjo sau A ir ramiai gyveno, gi atėjęs Homo sapiens turėjo B, bet neturėjo A, ko pasekoje iš pykčio davė pirmajam su kuoka per galvą, ko gi išdavoje pirmasis ėmė ir išnyko, o antrasis ištarpo.Svetimas wrote:Kodėl žmonės dažnai nuvertina tai, ką turi, ir trokšta, ko neturi?
Pvz. žmogus turi A ir nori B, tačiau jeigu turėtų B, atvirkščiai norėtų A.
Kaip tai galima būtų paaiškinti?
Aš dažnai sakau - Nėra taip blogai, kaip tau atrodo, jog yra; tiesiog nėra taip gerai, kaip manai, jog galėtų būti. Jei tai apmąstoma įjungus racionalumo režimą, tai dauguma atvejų apetito didėjimas bevalgant pažabojamas, nesujaukiant ambicijų siekti to, ko nori 
-
Voratinklių Varna
- naujokas
- Posts: 20
- Joined: 2009-06-22 23:50
Tiesiog laikui bėgant žmonėms viskas nusibosta. Jei jie neturi A, tai A atrodo nuostabus dalykas. Ką tik gavę A, žmonės juo dar džiaugiasi, bet po kurio laiko prie to pripranta ir A turėjimas jiems ima atrodyti savaime suprantamas. Tada ir norisi siekti ko nors naujo.
Kuo lengviau kas nors yra pasiekiama, tuo greičiau tai nusibosta.
Kuo lengviau kas nors yra pasiekiama, tuo greičiau tai nusibosta.
Psichologai aiškintų taip:
įsivaizduojamas pasitenkinimas, kurį žmogus planuoja gauti iš daikto visada yra didesnis nei realus pasitenkinimas gaunamas iš daikto. Veikiant šiai taisyklei - visada nori to ko neturi. Visada neįvertini to, ką turi. Turimi daiktai nėra neįvertinami, jie tiesiog priimami, kaip natūralus dalykas, lyg jie yra savaime ir dėl to džiaugtis nereikia. O žmogaus (taip pat įgimtas) noras siekti valdžios, turto, pasitenkinimo, pranašumo, veda žmogų į naujų daiktų paiešką. Tada, grįžtam prie to dėsnio, kad jų teikiamas pasitenkinimas yra visada pervertinamas... Daiktas įgyjamas, juo beveik nusiviliama, tada siekiama kito. Panašūs elgesio modeliai net ir su gyvūnais pasitaiko.
įsivaizduojamas pasitenkinimas, kurį žmogus planuoja gauti iš daikto visada yra didesnis nei realus pasitenkinimas gaunamas iš daikto. Veikiant šiai taisyklei - visada nori to ko neturi. Visada neįvertini to, ką turi. Turimi daiktai nėra neįvertinami, jie tiesiog priimami, kaip natūralus dalykas, lyg jie yra savaime ir dėl to džiaugtis nereikia. O žmogaus (taip pat įgimtas) noras siekti valdžios, turto, pasitenkinimo, pranašumo, veda žmogų į naujų daiktų paiešką. Tada, grįžtam prie to dėsnio, kad jų teikiamas pasitenkinimas yra visada pervertinamas... Daiktas įgyjamas, juo beveik nusiviliama, tada siekiama kito. Panašūs elgesio modeliai net ir su gyvūnais pasitaiko.
Hmm... Šito dalyko žinojimas kartais padėtų išvengti bereikalingo blaškymosi.D3monas wrote:Psichologai aiškintų taip:
įsivaizduojamas pasitenkinimas, kurį žmogus planuoja gauti iš daikto visada yra didesnis nei realus pasitenkinimas gaunamas iš daikto. Veikiant šiai taisyklei - visada nori to ko neturi. Visada neįvertini to, ką turi. Turimi daiktai nėra neįvertinami, jie tiesiog priimami, kaip natūralus dalykas, lyg jie yra savaime ir dėl to džiaugtis nereikia. O žmogaus (taip pat įgimtas) noras siekti valdžios, turto, pasitenkinimo, pranašumo, veda žmogų į naujų daiktų paiešką. Tada, grįžtam prie to dėsnio, kad jų teikiamas pasitenkinimas yra visada pervertinamas... Daiktas įgyjamas, juo beveik nusiviliama, tada siekiama kito. Panašūs elgesio modeliai net ir su gyvūnais pasitaiko.
Tik švietimas gali išgelbėti pasaulį.Svetimas wrote:Hmm... Šito dalyko žinojimas kartais padėtų išvengti bereikalingo blaškymosi.D3monas wrote:Psichologai aiškintų taip:
įsivaizduojamas pasitenkinimas, kurį žmogus planuoja gauti iš daikto visada yra didesnis nei realus pasitenkinimas gaunamas iš daikto. Veikiant šiai taisyklei - visada nori to ko neturi. Visada neįvertini to, ką turi. Turimi daiktai nėra neįvertinami, jie tiesiog priimami, kaip natūralus dalykas, lyg jie yra savaime ir dėl to džiaugtis nereikia. O žmogaus (taip pat įgimtas) noras siekti valdžios, turto, pasitenkinimo, pranašumo, veda žmogų į naujų daiktų paiešką. Tada, grįžtam prie to dėsnio, kad jų teikiamas pasitenkinimas yra visada pervertinamas... Daiktas įgyjamas, juo beveik nusiviliama, tada siekiama kito. Panašūs elgesio modeliai net ir su gyvūnais pasitaiko.
