Postmodernus požiūris į etines problemas ir žinojimą!

Kuklūs bandymai atsakyti į amžinus klausimus laikiname pasaulyje.
User avatar
Dekonstruktorius
naujokas
Posts: 117
Joined: 2009-12-16 14:28

2010-01-01 23:11

VYTS wrote:Ta prasme išsigalvoti?
Tiesa nėra atrandama, ji yra sukuriama. Tai ką laikome tiesa yra tik socialinis konstruktas palaikomas konsensuso būdu. Joks žmogus negali atsiriboti nuo savo perspektyvos, todėl objektyvi perspektyva yra neįmanoma - jų yra daug ir jos priklauso nuo konkretaus kalbinio žaidimo, arba asmens įsitikinimų. Tiesa yra kuriama remiantis valios siekti galios principu ir tarnauja valdžios mechanizmams, viešojo diskurso formavimui. Suvokiant šitą, mes galime patys bandyti įgauti galią - prastumti savo žinojimo modelį ir taip manipuliuoti žmonėmis. Jei to nedarysime mes, tai darys kiti. Logika paprasta. Antžmogio koncepcija pašalina bet kokią universalumo, esencializmo, ar objektyvumo pretenziją ir smogia pačios buržuazinės visuomenės struktūros branduoliui. Savęs įveikimas, arba savikūryba neturi jokio konkretaus tikslo, ar tuo labiau galutinės išvados, nes tai iš principo nomadiškas procesas, pagrįstas begaline transgresija ir egoizmu.
User avatar
Dekonstruktorius
naujokas
Posts: 117
Joined: 2009-12-16 14:28

2010-01-01 23:21

logosas wrote: d. Susitaikyti su tuo, kad mūsų suvokimas neturi "100% patikimo priėimo prie realybės". t. y. ateinanti ir smegenų apdorota informacija niekad nebus 100% patikima.
Sutinku, bet iš kur mums tiksliai žinoti, kad A teiginiai apie realybę yra labiau patikimi už B teiginius? Kodėl pvz. racionalus pažinimas yra blogesnis už empirinį? Kaip įmanoma pagrįsti, kad Aristotelio fizika yra neteisingesnė už empirines žinias apie fiziką? Jūs remsitės išankstine prielaida, kad empirizmas yra patikimiausias? Taip.

Žinokite, kad kiekvienas klausimas ir klausinėjimas savyje slepia išankstinį kažko patvirtinimą (Sudėtinis klausimas).

Derrida: "What Comes Before The Question?"
http://www.youtube.com/watch?v=Z2bPTs8fspk

O šiaip - mano filosofija labai panaši į Žano Polio Sartro:

Sartre 1 of 7
http://www.youtube.com/watch?v=VZ1PI9_e ... re=related

Sartre 2 of 7
http://www.youtube.com/watch?v=3J49ntsY ... re=related
User avatar
Vėžlys
naujokas
Posts: 7
Joined: 2010-01-02 12:28

2010-01-02 12:45

Tiesa nėra atrandama, ji yra sukuriama. Tai ką laikome tiesa yra tik socialinis konstruktas palaikomas konsensuso būdu.
Tiesa yra kuriama remiantis valios siekti galios principu ir tarnauja valdžios mechanizmams
Kaip gali patvirtinti, jog tai, ką tu čia sakai, yra tiesa? Koks taviškis tiesos kriterijus leidžia tai postuluoti? Kaip pats pagrįsi to tiesos kriterijaus teisingumą? Kaip suprantu, korespondencinę tiesos sampratą atmeti, logikos aksiomas taip pat.

Ar manai, kad, sugriovus buržuazinę visuomenę ir pakeitus ją pederastinėmis komunomis, žmogaus gyvenimas materialine prasme nepablogės?
User avatar
Dekonstruktorius
naujokas
Posts: 117
Joined: 2009-12-16 14:28

2010-01-02 13:21

Vėžlys wrote:Kaip gali patvirtinti, jog tai, ką tu čia sakai, yra tiesa?
O kodėl turėčiau, jei bet kokiu atveju kiltų begalinio regreso problema ir su tuo susijusios pasekmės: fundacionalizmas (tikėjimas niekuo nepagrįstomis aksiomomis, kaip fundamentaliais įsitikinimais, kuriais galima pagrįsti viską a.k.a. "Tai tiesa, nes tai tiesa"), koherentizmas (tikėjimas, kad prielaidos gali sutapti su išvadomis, nesukeliant loginių problemų, kaip pvz. "Politiku X negalima pasitikėti, nes tik nesąžiningi žmonės eina į valdžią. Politikas X kandidatuoja į seimą, vadinasi, jis nesąžiningas ir juo negalima pasitikėti. Taigi, į valdžią eina tik nesąžiningi žmonės.", fundherentizmas (tikėjimas, kad prielaidos gali mutualiai pagrįsti save, pvz. "Biblija yra teisinga, nes ji Dievo žodis, o Dievas niekuomet nemeluoja. Iš kur mes tai žinome? Iš biblijos!").

Šitas problemas ne aš pirmas pastebėjau:
http://plato.stanford.edu/entries/skepticism/#7
Koks taviškis tiesos kriterijus leidžia tai postuluoti?
Nietzsche's ir Foucault geneologinis metodas ir Derridos dekonstrukcija:
http://www.helium.com/items/695376-the- ... d-foucault

Tik aš tai nepavadinčiau tiesos kriterijumi, o tiksliau - sofistinio interpretavimo meno kriterijumi. “Valia siekti galios” numato požiūrį, kuriam anapus fenomenų nėra jokio valios substancialumo, arba “daiktų pačių savaime”, egzistavimo, - požiūrį, kuriam nėra jokių “faktų savaime”: “Faktų nėra, tik interpretacijos” (Nietzsche
1988: Bd. 12, 375). Interpretacijos interpretacija niekada neatveda prie pabaigos, - teigia M. Foucault, - nes nėra interpretuojamojo. Nėra jokio absoliutaus pirmapradiškumo, kurį galima būtų interpretuoti, nes viskas iš pagrindų jau yra interpretacija. Kiekvienas ženklas pats savaime yra ne dalykas, kuris save prezentuoja
interpretacijai, bet kito ženklo interpretacija” (Foucault 1990: 64).
Kaip pats pagrįsi to tiesos kriterijaus teisingumą?
Aš neturiu nieko pagrįsti, tiesiog pragmatiškai tikiu kai kuriomis aksiomomis, nes man tai atrodo naudinga, taip pasireiškia mano postanalitinis neopragmatizmas. Man žinoma, kad dekonstrukcija defacto dekonstruoja pati save ir nepalieka nieko - nihilizmą. Iš jo galima išsivaduoti patvirtinant gyvenimą.

Image
Ar manai, kad, sugriovus buržuazinę visuomenę ir pakeitus ją pederastinėmis komunomis, žmogaus gyvenimas materialine prasme nepablogės?
Aš nemanau, kad egzistuoja kažkoks galutinis tikslas, pavyzdį su pederastinėmis hipių komunomis naudoju tik kaip mano radikalios vizijos iliustraciją, kuriai nėra tinkamų žodžių, nes kiekvienas tą gali įsivaizduoti kitaip. Aš tiesiog noriu suteikti žmonėms pasitikėjimo jų galimybe kurti save ir aplinką pagal savo įgeidžius. Noriu, kad žmonės perliptų per save ir įgautų aistrą kažką keisti ir atrasti Kitą, nusigręžti nuo tapatybės ir eiti link kitybės, link gyvenimo patvirtinimo.
User avatar
Vėžlys
naujokas
Posts: 7
Joined: 2010-01-02 12:28

2010-01-02 14:58

O kodėl turėčiau, jei bet kokiu atveju kiltų begalinio regreso problema ir su tuo susijusios pasekmės: fundacionalizmas (tikėjimas niekuo nepagrįstomis aksiomomis, kaip fundamentaliais įsitikinimais, kuriais galima pagrįsti viską a.k.a. "Tai tiesa, nes tai tiesa"), koherentizmas (tikėjimas, kad prielaidos gali sutapti su išvadomis, nesukeliant loginių problemų, kaip pvz. "Politiku X negalima pasitikėti, nes tik nesąžiningi žmonės eina į valdžią. Politikas X kandidatuoja į seimą, vadinasi, jis nesąžiningas ir juo negalima pasitikėti. Taigi, į valdžią eina tik nesąžiningi žmonės.", fundherentizmas (tikėjimas, kad prielaidos gali mutualiai pagrįsti save, pvz. "Biblija yra teisinga, nes ji Dievo žodis, o Dievas niekuomet nemeluoja. Iš kur mes tai žinome? Iš biblijos!").
O kuo remdamasis teigi, kad egzistuoja fundacionalizmas, koherentizmas, fundherentizmas? Ar tik ne logikos taisyklėmis, kurios pačios savaime neįrodomos? Ar neišeina tada taip, kad visa šita rašliava tėra kliedesys? Vadinasi, jei nepriimi loginių taisyklių kaip aksiomos, kiekvienas tavo teiginys yra beprasmiškas.
Nietzsche's ir Foucault geneologinis metodas ir Derridos dekonstrukcija:
O atliekant genealoginę analizę ar norint kažką dekonstruoti ar tik nesivadovaujama logikos ar empirizmo taisyklėmis? Pats nurodei loginių taisyklių trūkumus, vadinasi, pats susiduri su regreso ad infinitum problema, taigi, griūva ir tavo minėti metodai.
Tik aš tai nepavadinčiau tiesos kriterijumi, o tiksliau - sofistinio interpretavimo meno kriterijumi.
Užsiiminėti sofistinio meno kriterijų atradinėjimu, tau padeda logikos taisyklės, kurios ir yra taviškis tiesos kriterijus.
Interpretacijos interpretacija niekada neatveda prie pabaigos, - teigia M. Foucault, - nes nėra interpretuojamojo. Nėra jokio absoliutaus pirmapradiškumo, kurį galima būtų interpretuoti, nes viskas iš pagrindų jau yra interpretacija. Kiekvienas ženklas pats savaime yra ne dalykas, kuris save prezentuoja
interpretacijai, bet kito ženklo interpretacija” (Foucault 1990: 64).
Vadinasi, šitas tavo teiginys taip pat tėra tik interpretacija, vadinasi, gali būti, jog klysti. Kitaip kalbant, jei viskas yra tik interpretacija, tai ar tiesa ir tai, jog tai irgi tik interpretacija?
Aš neturiu nieko pagrįsti, tiesiog pragmatiškai tikiu kai kuriomis aksiomomis, nes man tai atrodo naudinga, taip pasireiškia mano postanalitinis neopragmatizmas. Man žinoma, kad dekonstrukcija defacto dekonstruoja pati save ir nepalieka nieko - nihilizmą. Iš jo galima išsivaduoti patvirtinant gyvenimą.
Kaip tau žinoma, kad dekonstrukcija dekonstruoja pati save? Ar tik nepritaikai logikos taisyklių ar empirizmo? Bet vėlgi, jei jos nieko neįrodo, tai tada nieko neįrodo ir tavo pasakymas.
Kitas klausimas: o kodėl iš nihilizmo reikia išsivaduoti? Ir kodėl išsivadavimas vyksta būtent patvirtinant gyvenimą, o ne jį paneigiant, nes man atrodo, kad pats gyvenimo tvirtinimas yra toks pats beprasmiškas kaip ir neigimas. Abiem atvejais individas pasiduoda vienai ar kitai aplinkos padiktuotai savęs realizavimo galimybei. Nei antžmogis, nei paskutinis žmogus nesiskiria, jie abu yra tokie pat vergai. Iš nihilizmo nėra jokio išsivadavimo.
Aš nemanau, kad egzistuoja kažkoks galutinis tikslas, pavyzdį su pederastinėmis hipių komunomis naudoju tik kaip mano radikalios vizijos iliustraciją, kuriai nėra tinkamų žodžių, nes kiekvienas tą gali įsivaizduoti kitaip. Aš tiesiog noriu suteikti žmonėms pasitikėjimo jų galimybe kurti save ir aplinką pagal savo įgeidžius. Noriu, kad žmonės perliptų per save ir įgautų aistrą kažką keisti ir atrasti Kitą, nusigręžti nuo tapatybės ir eiti link kitybės, link gyvenimo patvirtinimo.
Na, aš tuo tarpu noriu, kad visi žmonės gyventų taikoje, materialinėje gerovėje ir patirtų kuo mažiau kančios, o tada kiekvienas iš jų galėtų realizuoti aukščiausią Maslow piramidės pakopą tol, kol tai neriboja kitų žmonių laisvės. Kitaip kalbant aš už kontrakto visuomenę, žmogaus teises, demokratiją ir transhumanizmą. O kadangi transhumanizmo pažanga priklauso nuo pozityviojo gamtos mokslo pažangos, tai tenka atmesti ir Feyerabendo „anything goes“, nes mokslinis metodas veikia praktiškai, o astrologija, deja, ne. Tam tikra prasme paskutinis žmogus, tokiu atveju, ir sudaro geriausias sąlygas atsirasti antžmogiui, t.y. leidžia individui visiškai save aktualizuoti.

O kaip tu pats įsivaizduoji perlipimą per save ir ėjimą link kitybės? Kaip suprantu, jokių rėmų nepripažįsti? Bet buržuazinės visuomenės sugriovimas reikštų, jog sugrįžtama į prigimtinę būklę, o ten jau žinai, kad homo homini lupus est, kitaip kalbant stipresniojo teisė ir joks antžmogis ten neatsiras, nes norint būti antžmogiu, reikia žinoti daug alternatyvų bei turėti resursų, o prigimtinėje būklėje tai vargiai įmanoma.


Ergo: dekonstrukcija, kaip pagalbinis dalykas yra visai naudingas, kai, tarkime, yra dekonstruojami galios diskursai viešojoje erdvėje, bet nereikia jos suabsoliutinti, nes ji a) labai subjektyvi b) tuomet beprasmis tampa kiekvienas teiginys. O logiką ir korespondencinę tiesos sampratą reikia priimti kaip dogmą, nes jos akivaizdžios.
User avatar
Dekonstruktorius
naujokas
Posts: 117
Joined: 2009-12-16 14:28

2010-01-02 17:31

Vėžlys wrote:Vadinasi, jei nepriimi loginių taisyklių kaip aksiomos, kiekvienas tavo teiginys yra beprasmiškas.
Logikos taisyklės man nėra būtinos, man jos reikalingos tik tiek kiek yra naudingos siekiant kažkokių tikslų. Nesu koks verifikacionistas, kad manyčiau, jog viskas kas netelpa į logikos ir empirikos rėmus yra beprasmiška, nes tokiu atveju jau pats verifikacionizmas yra beprasmiškas.
Pats nurodei loginių taisyklių trūkumus, vadinasi, pats susiduri su regreso ad infinitum problema, taigi, griūva ir tavo minėti metodai.
Man tai nėra problema kaip ir jums, nes regreso ad infinitum problema praryja viską. Jeigu nuosekliai vadovaučiausi dekonstrukcija (redukciniu metodu), tai nebeliktų jos pačios. Man tai tik sofistinis žaidimas, kaip ir visa filosofija. Aš neieškau tiesos, kaip statiško idealo, aš ją sukuriu ir man nerūpi jos racionalumas, ar iracionalumas.
Užsiiminėti sofistinio meno kriterijų atradinėjimu, tau padeda logikos taisyklės, kurios ir yra taviškis tiesos kriterijus.
Tiesą sakant, faktas, kad naudoju logiką pačios logikos dekonstrukcijai tik įrodo, kad savotiškai perpratau šį metodą.
Vadinasi, šitas tavo teiginys taip pat tėra tik interpretacija, vadinasi, gali būti, jog klysti. Kitaip kalbant, jei viskas yra tik interpretacija, tai ar tiesa ir tai, jog tai irgi tik interpretacija?
Aš esu fallibilistas ir visada manau, kad galiu klysti, bet tai nereiškia, kad kažkuo netikiu. Aš turiu valią kurti tiesą ir pačiam apibrėžti savo egzistenciją.
Bet vėlgi, jei jos nieko neįrodo, tai tada nieko neįrodo ir tavo pasakymas.
O kodėl tai turėtų tau kažką konkretaus įrodyti? Mes į viską žvelgiame iš skirtingų perspektyvų.
Kitas klausimas: o kodėl iš nihilizmo reikia išsivaduoti?
Aš nihilizmą laikau asketišku idealu, kaip ir paskutinio žmogaus stagnaciją. Tai man nepriimtina ir simbolizuoja sustojimą ir dekadansą.
Ir kodėl išsivadavimas vyksta būtent patvirtinant gyvenimą, o ne jį paneigiant, nes man atrodo, kad pats gyvenimo tvirtinimas yra toks pats beprasmiškas kaip ir neigimas.
Galima rinktis, čia jau mūsų pačių reikalas, yra galimybė nuspręsti patiems.

tenka atmesti ir Feyerabendo „anything goes“, nes mokslinis metodas veikia praktiškai, o astrologija, deja, ne.
Tik jei tiki empirizmu - mokslinio metodo pagrindu.
Tam tikra prasme paskutinis žmogus, tokiu atveju, ir sudaro geriausias sąlygas atsirasti antžmogiui, t.y. leidžia individui visiškai save aktualizuoti.
Paskutinio žmogaus įsigalėjimas visiškai užkertą kelią antžmogiui, nes po žmogaus nieko nebebus. Bus pasiektas demoso vidutinybių dekadansas, stagnacija ir galutinis užmigimas laimės ir malonumo sapne, kuriame nebėra jokių galimybių pasireikšti individo iracionaliojam pradui, kuris veržiasi kaip žvėris per kitų galvas ir nepaiso nei teritorinio valstybės socialinio kontrakto, nei Aukštesnio Gėrio.

Kai kas jau iliustravo kaip realybėje turėtų atrodyti šita utilitarizmo fantazija, Džeremio Bentamo Panoptikono totalitarizmas po laisvės, teisingumo ir tolerancijos kauke:
Unlike other races, the Tau empire is vastly secular. Instead of centering society around gods, the Tau society is centred around the concept of "the Greater Good"; a unifying philosophy similar to utilitarianism, where individual Tau sacrifice personal gain in favour of benefiting the Tau race as a whole. It is from this philosophy that the Tau's all-purpose motto, "For the Greater Good!", is derived. The castes, although different in role and organisation, work together for the benefit of all Tau: the Earth caste provide and produce, the Water caste communicate and distribute, the Air caste connect the worlds of the Tau Empire, and the Fire caste protect. The external image of the Tau is that they are altruistic and idealistic, believing in the unification of all "for the Greater Good".

The Greater Good also encompasses other races, and any races the Tau come into contact with are invited to integrate themselves into Tau society and place themselves under the guidance of the Ethereals. The races and groups that choose to incorporate themselves earn the benefits of mutual protection, trade, and access to the technology of the Tau.

Although accepting of other races, the Tau believe that their own way is superior to any other, and harbour extreme confidence in their manifest destiny to unite the stars. They are more likely to peaceably integrate races that show similar qualities to those promoted by the Greater Good. At the same time, the Tau are imperialists. Those that will not join the Tau Empire or Embrace the Tau'va (the greater good), are forced to do so via economic, political, or military means. The Tau believe the Tau'va is for the good of all, even those who do not recognize it.

Several of the novels published by the Black Library division of Games Workshop have provided more information and detail about the Tau psyche. The novel Kill Team (Thorpe, 2001) reveals that their number of digits has led them to use a base-8 number system and that their food is similar to that of humans, although varying in taste and colour. The protagonist of the novel, Kage, notices their intricate artwork, which is so subtle that it almost goes unnoticed by humans. Their architecture is also described as masterpieces in their own right, but no one tried to outdo another in splendor, in perfect harmony. The Tau characters in the novel also contrast with the brutish, militant humans with their calm, patient and quiet personalities. More important yet, as the protagonists of the book discovers, the Tau society and ideology is far more fragile than it appears at a first glance, with Tau officials going to great lengths to keep up the illusion of stability.
Image
O kaip tu pats įsivaizduoji perlipimą per save ir ėjimą link kitybės? Kaip suprantu, jokių rėmų nepripažįsti? Bet buržuazinės visuomenės sugriovimas reikštų, jog sugrįžtama į prigimtinę būklę, o ten jau žinai, kad homo homini lupus est, kitaip kalbant stipresniojo teisė ir joks antžmogis ten neatsiras, nes norint būti antžmogiu, reikia žinoti daug alternatyvų bei turėti resursų, o prigimtinėje būklėje tai vargiai įmanoma.
Jo jo jo, Thomas Hobbes "visų karas prieš visus" labai įtikinama hipotezė, ypač kai žinome, jog valstybės valdžia ir yra tie patys žmonės a.k.a. labai egoistiški ir baisūs gyvuliai. Antžmogis yra didvyris, kuris peržengia ribas rodydamas pavyzdį savo drąsa, ištverme ir didžiais poelgiais, kurie niekada neatneša amžinosios taikos, ar panašių kvailysčių, kurios skandina visą vitališkumą. Taip - "Listen—I say that justice is nothing other than the advantage of the stronger.” (Thrasymachus). Nėra jokios prigimtinės būklės, viskas yra tik socialinė konstrukcija, nėra jokios represuotos žmogiškosios prigimties, nes žmogus yra tai ką jis daro, jis apibrėžia save veiksmais, o ne kažkokios išankstinės Platoniškos idėjos apibrėžia jį.
Ergo: dekonstrukcija, kaip pagalbinis dalykas yra visai naudingas, kai, tarkime, yra dekonstruojami galios diskursai viešojoje erdvėje, bet nereikia jos suabsoliutinti
Visiškai su tavimi sutinku, bet nemanau, kad šitas procesas turi kažkokį konkretų tikslą, ar panaudojimo būdą, nes juo galima daryti ką nori. Paneigiant kažką mes įrodome kažką, dekonstrukcija savotiškai yra Kito rekonstrukcija ir gyvenimo patvirtinimas.
O logiką ir korespondencinę tiesos sampratą reikia priimti kaip dogmą, nes jos akivaizdžios.
Dievas irgi akivaizdus, apsižiūrėk aplinkui, branguti, pajausk Jėzų :lol: :P
Alchi
pradedantis
Posts: 249
Joined: 2010-01-01 18:48

2010-01-02 19:08

:) :) :)

Sorry už offtopic, bet nesusilaikau... savo požiūrį dalinai pagrindei armijos iš Warhammer 40k aprašymu... :? nice...

Aš gal nepratęs prie tokių dalykų, ar ką, bet labai man keistai atrodo kai savo filosofavimus pagrindi, kad ir kaip labai gerai, bet vis tiek tik išgalvotu stalo žaidimu.
Kita vertus, gal taip nori pagrįsti savo teiginį, kad tiesą pats išgalvoji ir kad tai tau tėra tik žaidimas, kuriuo galima išsityčioti iš perdėm susireikšminusių žmogelių :P

Arba trumpai tariant, visa tai yra tiktai įmantrus ir išpustytas būdas pasakyti - "You all suck", non? :happy:

Kiek mažai sugebėjau suprasti, tai su Dekonstruktoriaus nuomone sutinku. Pvz: kad logika yra tiktai naudinga, o ne žūtbut reikalinga neginčijama tiesa.
7x
senbuvis
Posts: 1822
Joined: 2004-07-16 21:43

2010-01-02 19:50

Aš tik nelabai suprantu, jei jau "anything goes", tai goes ir teisinis pozityvizmas ar utilitarizmas. Tad kam tada Bitininkas aušina burną ir kodėl mes turėtumėm dėl to kvaršinti sau galvą?
User avatar
Vėžlys
naujokas
Posts: 7
Joined: 2010-01-02 12:28

2010-01-02 20:58

Pirma, apie praktinius dalykus, po to apie „teoriją“.
Tik jei tiki empirizmu - mokslinio metodo pagrindu.
Na, dar tikiu medicinos, inžinerijos, informatikos pasiekimais. Manau, tiki ir tu. Čia grynai pragmatinis dalykas: tiesiog pozityvus mokslas atneša daugiau naudos. Ar prieštarauji?
Paskutinio žmogaus įsigalėjimas visiškai užkertą kelią antžmogiui, nes po žmogaus nieko nebebus. Bus pasiektas demoso vidutinybių dekadansas, stagnacija ir galutinis užmigimas laimės ir malonumo sapne, kuriame nebėra jokių galimybių pasireikšti individo iracionaliojam pradui, kuris veržiasi kaip žvėris per kitų galvas ir nepaiso nei teritorinio valstybės socialinio kontrakto, nei Aukštesnio Gėrio.
Na, jei tu palaikai permanentinį terorą, karą ir t.t., tai tada esti, kaip sakai. Išties fabrikų mašinos nekuria hamletiškų dramų. Bet, kita vertus, būtent tavo nekenčiama buržuazinė visuomenė ir sukūrė galimybę kiekvienam realizuoti savo gyvenimo utopiją tiek, kiek ji nesikerta su kitų žmonių utopijomis. O pati visuomenė yra maždaug normaliai pasiskirsčiusi: 20 proc. yra padugnės, 60 proc. vidutinybės, besimėgaujančios lėkštais malonumais, 20 proc. yra kūrybinė jėga (menas, mokslas, verslas, politika, filosofija). Tas penktadalis ir realizuoja tą antžmogišką pradą. Tačiau, jei tu sugriautum buržuazinę visuomenę, tai būtų dar blogiau: save visiškai aktualizuoti galėtų ne penktadalis, o koks tūkstantadalis visuomenės, taigi tu potencialiai užkirstum kelią gausybei antžmogių.
Kai kas jau iliustravo kaip realybėje turėtų atrodyti šita utilitarizmo fantazija, Džeremio Bentamo Panoptikono totalitarizmas po laisvės, teisingumo ir tolerancijos kauke:
Šaunu, kad demonstruoji savo fantastinės literatūros apsiskaitymą, bet, manau, tu turėtum žinoti, kad aukštesnis gėris, ypač toks, kokį pavaizdavai šiame Tau rasės aprašyme, labiau būdingas klasikinei politinei teorijai, o modernioji politinė mintis tuo tarpu mąsto priešingai: nėra summum bonum ar finis ultimus; todėl reikia leisti kiekvienam individui visiškai save aktualizuoti (būtent taip aš suprantu antžmogį). Vienintelė išlyga: ši aktualizacija neturi sumažinti kitų individų laisvės. Tuo tarpu tu kažkaip visur matai arba juoda, arba balta: suprask, jei neleisi visiems rujoti, tai tada gresia kolektyvinis sugyvulėjimas bandoje. Aš manau, kad šiuos du dalykus galima suderinti: t.y. žmonijos gerovė sudaro sąlygas savęs aktualizavimui. Nietzsche juk gyveno XIX a., tada dar dauguma buvo neraštinga, tai natūralu, kad tokia beraščių demokratija jam kėlė pasibaisėjimą, šiandien gal jis mus įvertintų kiek kitaip.
Jo jo jo, Thomas Hobbes "visų karas prieš visus" labai įtikinama hipotezė, ypač kai žinome, jog valstybės valdžia ir yra tie patys žmonės a.k.a. labai egoistiški ir baisūs gyvuliai.
Na, paprasčiausiai žmonių santykius palaiko tam tikros formalios ir neformalios institucijos, simbolių sistemos ir pan.; šitos institucijos ir riboja mūsų veiksmų alternatyvas bei minimizuoja neapibrėžtumą (t.y. leidžia nuspėti, kaip maždaug bus elgiamasi). Taigi, mūsų veikla remiasi tam tikrų žinojimu, t.y. tam tikromis tipizacijomis. O valstybė yra viena pagrindinių institucijų, kurios garantuoja tam tikrų institucijų ir stereotipų egzistavimą. Kadangi tu siūlai valstybę panaikinti, tai kartu su ja sunaikinsi ir ištisą institucijų bei tipizacijų rinkinį: kitaip tariant paliksi žmones ant ledo. Tokiu atveju, siekdami minimizuoti neapibrėžtumą (kadangi žlugs visa socialinė, sveikatos apsaugos, viešosios tvarkos apsaugos sistema) individai sieks maksimaliai apsirūpinti išgyvenimą laiduojančiomis priemonėmis. Natūralu to sieks daugelis, kils nepasitikėjimas, o nepasitikėjimą geriausiai likviduoti pašalinant konkurentą kaip potencialią grėsmę. Taigi kyla visų karas prieš visus, kurio rezultatas: kelių stipriausių grupuočių pergalė uzurpuojant visus resursus ir naujos genties ar valstybės sukūrimas. Taigi, trukt už vadžių, vėl iš pradžių.
Antžmogis yra didvyris, kuris peržengia ribas rodydamas pavyzdį savo drąsa, ištverme ir didžiais poelgiais, kurie niekada neatneša amžinosios taikos, ar panašių kvailysčių, kurios skandina visą vitališkumą.
Niekas ir nesako, kad kada nors bus visiška taika, bet ar tai reiškia, kad taika savaime netampa siektina vertybe? O taviškis antžmogis po tokių šnekų man kvepia naujais kraujo upeliais. Ačiū, bet nereikia. Beje, tu per daug išpūti aristokratinį gyvenimą: dauguma senųjų aristokratų buvo ne ką mažiau tuštesni pramogautojai ar intrigantai už šių dienų tūlą miesčionį. O rodyti drąsą, ištvermę ir didžius poelgius gali ir dabar, tam nereikia griauti buržuazinės visuomenės, priešingai, ji tokius individus net palaiko.
Man tai nėra problema kaip ir jums, nes regreso ad infinitum problema praryja viską. Jeigu nuosekliai vadovaučiausi dekonstrukcija (redukciniu metodu), tai nebeliktų jos pačios. Man tai tik sofistinis žaidimas, kaip ir visa filosofija. Aš neieškau tiesos, kaip statiško idealo, aš ją sukuriu ir man nerūpi jos racionalumas, ar iracionalumas.
Dievas irgi akivaizdus, apsižiūrėk aplinkui, branguti, pajausk Jėzų
Sprendžiamas klausimas yra paprastas: kiek prielaidų galime priimti? Tarkime loginė aksioma:
p→q
p /q

Tas pats ir su matematika: 2+2=4. Man tokios aksiomos yra akivaizdžios, na, tu čia įžvelgi galios diskursus. Tas pats ir su korespondencine tiesos samprata: teiginys yra teisingas, jei atitinka empirinę dalykų padėtį. Tarkime, čia dekonstrukcija ir genealogija praverčia, kai nagrinėjame, kaip susiformuoja tokie žodžiai kaip homofobas, kokias jie sukelia konotacijas ir pan., bet, kita vertus, teiginys „prieš mane stovi X“ yra akivaizdus.

Tokie akivaizdūs dalykai kaip loginės aksiomos ar empirizmas nebepriklauso nuo galios diskurso ar regreso ad infinitum, dar Descartesas pastebėjo, kad vienas iš įrodymų, jog pasaulis egzistuoja galėtų būti tas, kad savo vaizdinių negalime kaitalioti kaip panorėję. Taigi, šiuo atveju, gamta veikia individą, o ne jis sukuria naują tikrovę. Tu nekuri jų šitų dalykų, jie tau duoti.

Todėl aš siūlau suderinti loginį pozityvizmą ir dekonstrukciją. Empirizmo ir logikos neįmanoma įrodyti jų pačių sąlygomis, bet, kita vertus, jie yra akivaizdūs. Visa kita nėra akivaizdu. O jei nepriimi logikos, tai tavo kalba patampa tik kažkokių garsų rinkiniu (nes be logikos tu net negalėtum įvardyti, kad yra kažkokia dekonstrukcija, net nesuvoktum tokio dalyko). Be to, mokslinis metodas, naudodamasis šiomis prielaidomis, VEIKIA (neneigsi, kad gali išgydyti apendicitą, naudotis internetu, nuskristi į kosmosą ir pan.), tuo tarpu alchemija ir astrologija neveikia. Sutapimas? Galbūt. Vis dėlto viską pasvėrus geriau pasirinkti tai, kas bent jau „jausmiškai“ (akivaizdumas) ir „praktiškai“ (moksliniai atradimai) pasitvirtina, o ne kurti tiesą bet kaip.
Ponas Dievas
naujokas
Posts: 6
Joined: 2010-01-04 11:51

2010-01-09 12:50

Ką reiškia - "patvirtinti gyvenimą"? Kiek suprantu - "tai, kad egzistuoju yra akivaizdu". Tada mes praktiškai niekuo nesiskiriam nuo giliausių religinių fanatikų, nes jiems, tai, kad dievas egzistuoja, yra dar akivaizdžiau, negu mums tai, kad mes egzistuojam patys. Tai, kad dievas egzistuoja yra pirmutinė ir viską paaiškinanti giliausiai tikinčio žmogaus aksioma. Giliausiai tikintis yra tas, kuris tiki ("myli") Dievą be jokios pirmesnės aksiomos ar paaiškinimo. Galbūt tada pasaulį paaiškinti galima dar mažesniu aksiomų kiekiu nei mokslas ir metafizika gali. Galiausiai iš šitos aksiomos apskroitai nebūtina ar išvis nereikia daryti jokių prielaiodų (išvedžiojimų), kas tai daro dar pranašesne aksioma. Kitaip sakant bibliją galima išmesti į šiukšlių dėžę ir toliau tikėti ("mylėti") dievą. Bet aš renkuosai nihilizmą (nors man jis ir nepatinka), nes tai aksiomų (dogmų) nereikalauja.
senis
senbuvis
Posts: 1434
Joined: 2005-11-27 02:44
Location: Vilnius

2010-02-03 17:34

Ponas Dievas wrote: Tai, kad dievas egzistuoja yra pirmutinė ir viską paaiškinanti giliausiai tikinčio žmogaus aksioma.
Galbūt tada pasaulį paaiškinti galima dar mažesniu aksiomų kiekiu nei mokslas ir metafizika gali.
Viskas yra kaip tik priesingai. Dievo egzistavimo principas nieko nepaaiskina, jis tik leidzia tikinciajam ignoruoti viska kas neatitinka jo pasauleziurai. Ir tiek. Gi zinai standartini tikinciuju atsakyma i bet koki 'nepatogu' klausima ? - dievo keliai nezinomi :-) Ir ka tas paaiskina ? Nieko.
Jei nori galima ir konkreciau - kaip pavyzdziui tikejimu dievu paaiskinti ta fakta, kad visatoje is cheminiu elementu daugiausiai pasitaiko vandenilio ? (gi didziojo sprogimo teorija ta gali lengvai padaryti).
Tas pats liecia bet kokia kita elementaria moksline tiesa.
Post Reply