Apie nematomas karves (už realizmo ir anti-realizmo ribų)

[7x]

Nežinau, ką sudėtingumas gali turėti bendro su vertybėmis, ar kodėl sudėtingumas turėtų suponuoti vertybę, bet ne, nemanau, kad sąmonė yra sudėtingiausia. Pvz. juodosios skylės man atrodo kur kas sudėtingesnės.

Nežinau ar jos tikrai sudėtingesnės, bet juodosios skylės tikrai kur kas labiau AWESOME už sąmonę. Kaip žinia nuo seno, kuo dalykas labiau AWESOME, tuo jis aukščiau kyla vertybių skalėje. Pavyzdžiui geras merginos užpakalis yra labai awesome su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis. Vinių kalimas visai ne awesome, todėl vinių kalimas savo ruožtu nesuponavo visatos sąrangos. Sudėtingumas - tai vaikų žaidimai, ponas mingi.

[Svetimas]

Empirizmas nėra grindžiamas empirizmu. Empirizmas grindžiamas teorinių idėjų ir empirinių fenomenų palyginimu.

Empirizmas grindžiamas tikėjimu, kad jis veikia.

Kitaip sakant, konkrečios idėjos (pvz. kad paleidęs pieštuką aš matysiu, kaip jis nukrenta ant grindų) ir vėliau empiriškai patirto fenomeno (paleidus pieštuką) palyginimas su ta idėja yra tikėjimas?

[mingis]

Pasimečiau, dėl ko mes čia iš tikrųjų ginčijamės. Juodosios skylės ir man labai patinka. Garbės žodis. Labiau „awesome“ už sąmonę? Kažin... Na, gal kaip koks garvežys (kaip toks Voras sakė), ne daugiau.

Edit:
Jeigu pasaulis pažinus, tada žmogus gali išsiaiškinti, kas yra ta juodoji skylė (jeigu dar neišsiaiškino). Reiškia, juodoji skylė „telpa“ į sąmonę, sąmonė yra už ją „didesnė“.

[indukcijos problemos kosmologijoje] turėtų reikšti, kad būtis nuolatos keičiasi ir/ar prisideda vis naujų dalykų, dėl to neįmanoma visko išmokti. Tarkime jeigu sugebėtum dabar viską išmokti, tai kita akimirką jau būtų kažkas naujo atsiradę

Tada reiškia, kad pasaulis nepažinus, kad mokslas bejėgis – atrodo, va, va, jau išsiaiškinai, o gamtos dėsnis pyst ir pasikeitė. O gal tik nauji dėsniai atsiranda, senieji lieka tokie kokie buvo?

Kitaip sakant, konkrečios idėjos (pvz. kad paleidęs pieštuką aš matysiu, kaip jis nukrenta ant grindų) ir vėliau empiriškai patirto fenomeno (paleidus pieštuką) palyginimas su ta idėja yra tikėjimas?

Ne, čia yra pats empirinis eksperimentinis teorijų tikrinimo principas. Tikėjimas yra toks, kad 1000 kartų patikrinus, jis galimai nukris ir 1001-ąjį kartą, kad iš to tikėtinai išplaukia teorijos teisingumas. Na, kad eksperimentinis metodas veikia. Todėl, kad tai nėra įrodymas.

[Dekonstruktorius]

Kas tas yr? Gal turi kokią nuorodą?

Indukcijos problema kosmologijoje reiškia, kad mes negalime spręsti apie Visatą ir jos dėsnius stebint tik dalį pačios Visatos ir nežinant kokio dydžio ji yra. Mes negalime stebėti visos Visatos, todėl galime spręsti tik apie mažą jos dalį, kurią sugebame stebėti savo pojūčiais. Visa kita būtų klaidingas apibendrinimas, kuris nebūtinai sutaptų su tuo kas iš tikrųjų egzistuoja, nes mes negalime žinoti kokie yra visos Visatos dėsniai, negalime jos visos stebėti ir tuo labiau nežinome ar viską kas yra stebime čia kur esame. Būtent todėl nėra jokio pagrindo fantazuoti apie Visatos pradžią, pradinę priežastį ir kitas nesąmones, kurios yra už bet kokio pažinimo ribų, o ypač empirinio. Tai, kad šaukštas krenta ant žemės kai jį paleidi nereiškia, kad jis ir toliau tą darys. Netgi paleidus jį 1000 kartų, negalėsime būti tikri tuo, kad jis nukris ir 1001 kartą. Tą visada dar reikia pademonstruoti. Indukcija yra begalinis klaidingas apibendrinimas, kai iš dalies sprendžiama apie visumą.

Sutinku, tik man artimesnis deistinis modelis.

Man neatrodo būtina, kad viskas turėtų savo pradinę priežastį. Aš tikiu Nietzsche's amžinojo sugrįžimo kosmologija, kuri sako, kad viskas kas yra kartojasi, bei iš niekur neprasideda ir niekur nesibaigia. Materija keičiasi, yra reliatyvi, jos suvokimas visada priklauso nuo subjekto pojūčių ir minčių visumos. Neįmanoma pasitraukti už savo suvokimo ribų ir viską pamatyti iš neutralios pozicijos, kurioje viską matytum būtent taip kaip yra. Esame pasmerkti matyti tik atrodymą, o ne daiktą koks jis yra ir gal net ne patį daiktą, o tik jausti pojūčius, kurie mums duoda suprasti, kad kažkoks daiktas turėtų būti. Neįmanoma išeiti už diskurso ribų ir viską aiškinti už kalbos ribų, kalba iškraipo netgi jau tą pačią subjektyvią informaciją, kurią turime iki tol, kol nepradedame bandyti jos apklijuoti žodžiais, kurie negali tiesiogiai atitikti realybės dėl savo polinkio nurodyti tik į save. Kalba dažniausiai nurodo tik į save, už kalbos ribų nieko nėra kas sutaptu su diskursu. Diskursas išsikreipia kai negalime žinoti ką kažkas kitas, negu mes turi omenyje kai kažką sako, ar rodo, nes į jo galvą neįmanoma įlįsti ir pamatyti ką konkrečiai jis norėjo pasakyti. Naudodami kalbą žmonės vengia suteikti jai reikšmę realybėje ir netgi kai stengiasi tą padaryti, jie nesugeba suprasti vienas kito (žr. Beetle in a Box). Diskursas neturi nieko už savęs kas jį užbaigtų, ar pradėtų, jis nurodo į save ir sukelia lingvistinio ženklo žaismą. Žmonės yra valdomi būtent per kalbą ir žinojimo kūrimą.

Tu ir vėl grimzti į abstrakcijas ir grubiai klijuoji etiketes.

Pats pradėjai su savo prakticizmu ir pragmatizmu, kuris nurodo į save dėl to, kad pats iš anksto paremtas nepagrįsta prielaida, kad empirizmas yra teisingas tiesios ieškojimo būdas. Šitas būdas įrodinėti empirizmo patikimumą yra kvailas, nes atsiremia į tokius argumentus kaip "čia viena ranka, čia kita ranka - išorinis pasaulis egzistuoja", arba "o, matai, juk lėktuvai tai skraido, be mokslo pasiekimų jų nebūtų". Aš kritikuoju būtent tokį ciklišką mąstymą, tikriausiai tu šios pozicijos neatstovauji.

Empirizmas nėra grindžiamas empirizmu. Empirizmas grindžiamas teorinių idėjų ir empirinių fenomenų palyginimu.

Teorinės idėjos jau pačios savaime gali būti tikros, arba netikros, kaip ir empiriniai fenomenai, kurie yra tik atrodymas. Nežinau kaip įmanoma atrasti tiesioginį ryšį tarp idėjos ir fenomeno, bei po to pradėti teigti, kad fenomenas yra kažkodėl tikrumo rodiklis. Galima puikiausiai užsiimti atvirkštiniu procesu, kai tikriname ar mūsų stebimi fenomenai atitinka idėjas ir jiems neatitikus mūsų idėjų skelbti, kad fenomenai yra netikri, nes neturi pagrindo idėjose. Visada galima pasirinkti kuo labiau tikėti: fenomenalizmu, ar idealizmu? Aš pasirenku fenomenalizmą dėl estetinių priežasčių, kiti pasirenka racionalizmą ir idealizmą kaip tikrovės matą, bet man ir toliau atrodo, kad nėra jokio eksternalaus pagrindo tikėti, kad šitą mąstymo sistemą galima kažkuo pagrįsti. Čia galioja begalinio regreso argumentas, kuris parodo, kad pagal logiką nėra transcendentalinio signifikato, kuris galėtų būti laikomas geresniu už kitas prielaidas. Mes visada ir vėl galime reikalauti pagrindimo iki begalybės. Sustojimas ties kažkokia prielaida reiškia dogmatizmą, visa kita cikliškumą, arba begalybės problemą, kuri parodo, jog niekas negali būti išbaigtai racionaliai pagrįsta. Nėra jokio pagrindo kažkuo tikėti, arba netikėti. Galima tikėti ir netikėti kuo tik norime, logika čia bejėgė. Mes esame pasmerkti kažkuo tikėti be jokio pagrindimo, klausimas tik kas mums labiau patinka. Čia estetinis, o ne racionalus klausimas, todėl ir yra už logikos ribų. Vakarų filosofijoje paplitęs logocentrizmas nuo senų senovės ieško transcendentalinio signifikato - visko pamatinės prasmės ir tikslo, centro iš kurio viskas būtų išvedama. Toks mąstymas naikina kūrybinę skirtybės galią, kuri parodo suvokimo reliatyvumą.

Štai ką aš vadinu problema (cituoju save):

Problemą nusakau sekančiomis patyrimo ir samprotavimo fazėmis:

1. Jeigu tokie pozityvistai/klasikiniai pragmatistai kaip Sejanus (arba 7x) žiūri į lauką ir mato ten karvę, o aš ne, tai kaip mums empiriniu būdu nustatyti ar karvė egzistuoja? Remtis daugumos patirtimi, arba pasakojimais? Fenomenalistinis patyrimas yra subjektyvus (neįmanoma atsiriboti nuo savo perspektyvos ir išlipti už diskurso ribų). Tai ką mes matome iš tikrųjų yra tik sensibilia, t.y. tik fenomenologiškai prote atsirandantys fenomenai. Tokiu lygiu Realybė iš didžiosios raidės yra konstruojama konsensuso būdu, arba netgi prievarta. Iš esmės ji yra tik socialinė konstrukcija ir nieko daugiau, tik dominuojantis diskursas, episteminis Režimas.

2. Toliau seka stebimo fenomeno aprašymas ir moralinių asociacijų suteikimas kalbos pagalba (pvz. "geras stalas", "normalus vyras" ). Šitie žodžiai ir su jais einančios emocinės ir moralinės asociacijos yra subjektyvios (skirtingiems žmonėms žodžiai turi skirtingas asociacijas), dėl to dažnai kyla Deivido Hiūmo apibūdinta is-ought problema, kada iš faktų bandoma išvesti vertybes, arba jie laikomi vienu ir tuo pačiu dalyku. Kai mes fenomeną apdedame žodžiais, nebeįmanoma suprasti ar dar kalbame apie tą patį dalyką.

3. Čia prasideda semantika. Lingvistinis ženklo signifikantas (žodis) yra siejamas su jo signifikatu (prasme), bei turėtų nurodyti į empirinį referentą, pvz. karvę. Problema tame, kad suprasti kokia yra karvės esmė yra grynas laiko gaišimas, nes tu esmių galima prigalvoti kiek tik nori. Bandymas pasiekti Platono idėjų Pasaulį (kuris jam buvo pats tikriausias) yra sena klaida, daroma Vakarų filosofijoje - visa mūsų mąstysena remiasi į binarines opozicijas gėris/blogis, laisvė/nelaisvė ir kiekvienas ženklas pastoviai nurodo į kitą ženklą. Binarinėje opozicijoje pvz. Gėris turi mistinį pranašumą prieš priešingybę Blogis. Todėl Platonas ir tikėjo Dievu a.k.a. Tobula Gėrio Idėja, nors jos neįmanoma suvokti be priešingybės - Tobulos Blogio Idėjos.

Iš mano paaiškinimo akivaizdu, kad žinojimas niekada negali būti objektyvus, jis visada priklauso nuo subjekto, konsensuso, primesto prievarta žinojimo. Tai ką mes vadiname žinojimu yra paprasčiausias episteminis Režimas, kuris gali keistis priklausomai nuo istorinio periodo. Žinojimas visada kertasi su galia ir taip sudaro galią-žinojimą. Diskursas iškreipia bet kokius pojūčius ir idėjas iki neatpažįstamų nesąmonių lygio, kuriose vyrauja tik valia siekti galios. Tai kas geneologiškai stovi už visko.

Pasaulį suprantame per ženklo išsiskaldymą:

1. Idėjų/formų pasaulis (signifikatai)
2. Tariami ir užrašomo žodžiai, gramatologijos pasaulis (signifikantai)
3. Empiriniai fenomenai stebimi pojūčiais. Fenomenalistinis pasaulis.
4. Hyperrealybė - visi bandymai atrasti ryšį tarp ankščiau išvardintų pasaulių, simuliuojant realybę per fenomenalizmo, arba racionalizmo privilegijavimą binarinėje opozicijoje, paliekant kalbą už žinojimo ribų ir nuvertinant ją kaip tik įrankį kitiems būdams mąstyti, bet negalint pabėgti nuo jos.

Binarinėje opozicijoje būtis/nebūtis yra privilegijuojama būtis, nors mes negalime suvokti kas yra yra be to kas nėra. Nėra nėra, todėl iš kur mes suvokiame kas yra yra? Iš to kas nėra, bet jei nėra nėra, tai kaip suprasti kas yra yra, jei yra apibrėžiama per savo priešingybę? Čia mums reikalingas kažkoks išorinis būdas pagrįsti mūsų metafizikai. Aš įrodau, kad nėra kuo tai pagrįsti, nes yra daug būdų spręsti apie realybę ir kalbėti apie ją. Nei vienas negali būti teisingesnis už kitą, jei kalba veikia, tai ji gali būti naudojama kam tik nori įvardinti, ar parodyti. Tas pats ir idėjų/pojūčių binarinėje opozicijoje.

[mingis]

mes negalime spręsti apie Visatą ir jos dėsnius stebint tik dalį pačios Visatos ir nežinant kokio dydžio ji yra.

Galim spręsti apie tą stebimą dalį. Visa visata nebūtinai bus tokia, kaip dalis, bet ir nebus visiškai kitokia. Poaibis negali būti priešingas viršaibiui, bent jau tas poaibis visumoje bet kokiu atveju vis tiek bus. Nebent tik beviltiškai nesisektų surasti išbaigtą modelį, aprašantį tą matomąją dalį, kuriam būtinai reikėtų kažko, ko stebėti negalim.

Indukcija yra begalinis klaidingas apibendrinimas, kai iš dalies sprendžiama apie visumą.

Ne „klaidingas“, o „nebūtinai teisingas“, o čia jau daug optimistiškiau. Visas gamtos mokslas remiasi logine indukcija ir nesuka dėl to sau galvos. Ir puikiausiai funkcionuoja.

nėra jokio pagrindo fantazuoti apie Visatos pradžią, pradinę priežastį ir kitas nesąmones, kurios yra už bet kokio pažinimo ribų, o ypač empirinio.

Tiesiog uždaras „pasaulis savyje“ turi kilpų, minėtų „begging the question“ problemų – jame neišeina galvoti apie tokius dalykus, kaip egzistencijos egzistavimas arba logikos logiškumas. Įvedus metafizinį ir metaloginį lygmenis, viskas supaprastėja – atsiveria galimybės svarstyti, kokia yra mūsų pasaulio logika ir kokia ji nėra, koks pasaulio modelis tinkamas gyvybei ir sąmonei, o koks netinkamas. Logika tampa meta-logiška, o egzistencija pradeda meta-egzistuoti.

Esame pasmerkti matyti tik atrodymą, o ne daiktą koks jis yra ir gal net ne patį daiktą, o tik jausti pojūčius, kurie mums duoda suprasti, kad kažkoks daiktas turėtų būti.

Visiškai sutinku. Bet tai, ką jaučiame jau yra šis tas – informacija, iš kurios pasikartojimo galime daryti apibendrinimus, hipotezes apie jos galimą objektyvumą ar dėsningumą. Jokio skirtumo, kas ta „pirminė materija“, iš kurios ateina ta informacija – gal kvarkai su bozonais, gal Matricos bitai, o gal Didžiojo Išprotėjusio Aš neuronai (solipsizmo atveju). Daiktų esmė (jeigu tik ji yra) nuo to juk nesikeičia.

"čia viena ranka, čia kita ranka - išorinis pasaulis egzistuoja", arba "o, matai, juk lėktuvai tai skraido, be mokslo pasiekimų jų nebūtų".

Vis tiek nepagaunu, kuo blogi argumentai? Anot Dekarto, kad egzistuoju „aš“, žinom besąlygiškai. Tada viskas, kas ne-aš (rankos-kojos) – išorė. Koks skirtumas, kas ten iš tikrųjų fiziškai, pati išorinė informacija taigi mūsų smegenis pasiekia, ją galim bandyti apdoroti – rūšiuoti ir sisteminti. Ar ji tvarkinga – kitas klausimas.
O su lėktuvu kas blogai? Garvežys tai jau lyg ir tiko?

negalime žinoti ką kažkas kitas, negu mes turi omenyje kai kažką sako, ar rodo, nes į jo galvą neįmanoma įlįsti ir pamatyti ką konkrečiai jis norėjo pasakyti

Nesusidūriau su tokia problema. Kad to „kito“ fiziniai receptoriai gal būt veikia kitaip, kad vietoj raudonos jis gal mato mėlyną arba klausos neturi – pilnai gali būti. Bet kad kitaip logika veiktų, kad kalbos semantika skirtųsi? Taigi softas tokiu pačiu apmokymo būdu iš to paties kompakto suinstaliuotas. Na gerai, smegenų gigahercai skiriasi, gal vienas reaguoja greičiau, kitas lėčiau, trečias iš vis gal nereaguoja. Bet reakcijos pobūdis, algoritmas taigi visų vienodas.
Aišku, įrodyt to neįmanoma, bet tikėt – pilnai.

[Dekonstruktorius]

Visi atsisako tikėti tuo kas jiems nepatogu. Aš atsisakau tikėti tuo kas man atrodo nepatogu ir nenaudinga.

Away, then, with every concern that is not altogether my concern! You think at least the "good cause" must be my concern? What's good, what's bad? Why, I myself am my concern, and I am neither good nor bad. Neither has meaning for me. The divine is God's concern; the human, man's. My concern is neither the divine nor the human, not the true, good, just, free, etc., but solely what is mine [das Meinige] , and it is not a general one, but is - unique [einzig], as I am unique.

Nothing is more to me than myself!



I am owner of my might, and I am so when I know myself as unique. In the unique one the owner himself returns into his creative nothing, of which he is born. Every higher essence above me, be it God, be it man, weakens the feeling of my uniqueness, and pales only before the sun of this consciousness. If I concern myself for myself, the unique one, then my concern rests on its transitory, mortal creator, who consumes himself, and I may say:

All things are nothing to me.

Max Stirner
The Ego and Its Own

Hėgelio filosofijos baigtis...

[mingis]

mes negalime spręsti apie Visatą ir jos dėsnius stebint tik dalį pačios Visatos ir nežinant kokio dydžio ji yra.

Taigi pilna pavyzdžių, kaip pagal visatos dalį susidarytas vaizdas prasiplėtė, bet tik tiek, iš esmės ankstesnio vaizdo nesunaikindamas: Niutono mechanika -> Reliatyvumo teorija, Niutono mechanika -> kvantinė mechanika, Euklido geometrija -> erdvėlaikis su 3d projekcijos kreivumu, dvejetainė logika -> fuzzy logika.

negalime žinoti ką kažkas kitas, negu mes turi omenyje kai kažką sako, ar rodo, nes į jo galvą neįmanoma įlįsti ir pamatyti ką konkrečiai jis norėjo pasakyti

Pamelavau, su nesusikalbėjimu irgi susiduriu kiekvienam žingsnyje.

Pvz., tavo tekstus sunkiai gliaudau, nes 2/3 žodžių man nežinomi. Bet čia aišku – dėl to, kad kalbos nesutampa, softas skirtingas.

Kodėl nesutariam dėl nematomų metafizinių dalykų? Kodėl vienam Dievas iki skausmo aiškus ir juntamas vos ne fiziškai, kitas jam indiferentiškas? Negi kalbos kaip aparato netobulumas? O gal čia irgi kokia nors kitokia „klausa“? Bet gal ne, tikriausiai čia vėl kalbų skirtumai, skirtingi diegimai skirtingom pradinėm parinktim, custom instaliacija. Kiekvienas verdam juk šiek tiek individualiose sultyse. Pvz., aš Aristotelį prisiminiau ir man jis nušvito, kai pramokau programuoti C++. Taigi tiksliai taip – formos/klasės vs objektai, viskas susiveda. Sunku apie Aristotelį kalbėt su žmogum, kuris nepatyrė objektinio programavimo kaifo. O Dievą aš iš naujo atradau po Matricos. Taigi pasaulis iš tikrųjų ne kas kitas, o kompiuteris. Ir jeigu jau yra Windows, tai ir dėl Microsoft jokių problemų nebekyla.

Na o dėl matomų fizinių dalykų ir kalbos atitikimo kažkokių problemų vis dar nematau. Aš sakau: „Karvė“ – jis atsako: „Na taip, karvė“. Ir kai tai pasikartoja su tūkstančiu skirtingo dydžio ir spalvų karvių, vietos abejonei kaip ir nebelieka.
Ak, tiesa, tema juk apie nematomas karves.

[Akela]

O Dievą aš iš naujo atradau po Matricos. Taigi pasaulis iš tikrųjų ne kas kitas, o kompiuteris. Ir jeigu jau yra Windows, tai ir dėl Microsoft jokių problemų nebekyla.

Jo, o paskui danguj išvysim užrašą "Game over" ir atsivers teleportai į sekantį levelį (praleis tik robotus)
"Matricoj" radai, ką ten sukišo autoriai (įtariu, jau skaitei ). Šiaip tai nieko nauja, tik įvyniota į modernesnį popierėlį. Kaip reklamos kūrėjai sužaidžia potencialių reklamuojamos prekės vartotojų psichologiniais kompleksais, taip režisieriai sužaidė religiniais jausmais.

[mingis]

Jo, o paskui danguj išvysim užrašą "Game over" ir atsivers teleportai į sekantį levelį

O ką, ne taip? „juk taip ir bus / taip ir bus / paskutinį sykį“ ( (c) Parulskis)

O jeigu rimtai – išvardink nors vieną skirtumą tarp gamtos dėsnių ir kompiuterio utilitų.
Aišku, jeigu tiki gamtos dėsnių egzistavimu. Kaip mokslininkas turėtum tikėti.
Esmė ne ta, kad pasaulis kažkokiu stebuklingu būdu panašus į kompiuterį, o atvirkščiai – kompiuteris sukurtas, kopijuojant pasaulio logiką.
Aišku, žiūrint pro antropomorfiškus akinius, bet vis tiek.

O žmogaus smegenys – ne kompiuteris? Kas tada?

"Matricoj" radai, ką ten sukišo autoriai (įtariu, jau skaitei ).

Ne, neskaičiau. Tikriausiai ir neperskaitysiu. Beletristika, per daug raidžių. Aišku ir neskaičius.

Ir nesu joks religingas. Esu „filosofingas“. Mėgėjiškai, aišku.

[Akela]

[O jeigu rimtai – išvardink nors vieną skirtumą tarp gamtos dėsnių ir kompiuterio utilitų.
Aišku, jeigu tiki gamtos dėsnių egzistavimu. Kaip mokslininkas turėtum tikėti.
Esmė ne ta, kad pasaulis kažkokiu stebuklingu būdu panašus į kompiuterį, o atvirkščiai – kompiuteris sukurtas, kopijuojant pasaulio logiką.
Aišku, žiūrint pro antropomorfiškus akinius, bet vis tiek.

O žmogaus smegenys – ne kompiuteris? Kas tada?

Ok, sakykim „kompiuteris sukurtas kopijuojant pasaulio logiką“
Tada, kadangi pasaulyje aka visatoje mes esame akimirką egzistuojantis pelėsis ant trečios planetos nuo geltonosios nykštukės vienos iš n galaktikų pakrašty, kopijuojant pasaulio logiką mūsų kompiuteriai turėtų būti užsiėmę savo reikalais ir skirt mums gal kokią mikrosekundę savo darbo laiko ir beveik nulį resursų
(Plius - toks kompiuteris bet kada galėtų for fun iškilint vartotoją (analogiškai peraugusiems asteroidam/kaimynėm-supernovom...)

[mingis]

Tada, kadangi pasaulyje aka visatoje mes esame akimirką egzistuojantis pelėsis ant trečios planetos nuo geltonosios nykštukės vienos iš n galaktikų pakrašty

Va, čia ir vėl tas vienas momentas iš to, būtent apie ką aš ir sklaidausi. Toks požiūris etikos požiūriu amoralus. Su Sovijum jau susikirtom.
Jeigu tau reiktų pasirinkt, ką gelbėt, ar juodąją skylę, ar kokį nusmurgusį mažą mažą žmogeliuką, tu pasirinktum skylę.

[Akela]

Tada, kadangi pasaulyje aka visatoje mes esame akimirką egzistuojantis pelėsis ant trečios planetos nuo geltonosios nykštukės vienos iš n galaktikų pakrašty

Va, čia ir vėl tas vienas momentas iš to, būtent apie ką aš ir sklaidausi. Toks požiūris etikos požiūriu amoralus. Su Sovijum jau susikirtom.
Jeigu tau reiktų pasirinkt, ką gelbėt, ar juodąją skylę, ar kokį nusmurgusį mažą mažą žmogeliuką, tu pasirinktum skylę.

Jo, man irgi tai nepatinka - galaktikos centre turėtų būti mūsų planeta (ji turėtų būti Saulės sistemos centre, o mūsų Saulės sistema - galaktikos centre, o mūsų galaktika - Visatos centre ir amen!), o ne kažkokia baisulinė juodoji skylė Ką mes kaimiečiai kokie, kad kažkur periferijoj trinamės?

P.S. Žalieji žmogeliukai - pagonys, o pilkieji - velnio išperos! (Kai NASA atsigaus, reix skelbt kryžiaus žygį )

[mingis]

Sovijaus apie žuvis labiau vykęs

Už „Matricą“ šiaip jau beveik geresnis „The Thirteenth Floor“, ten dvi matricos-matrioškos viena kitoje. Antro laipsnio išdūrimas. Ir religiniais simboliais neperkrauta, nors man jie Matricoje ir netrukdė – nesu artimai su evangelijom susipažinęs. Aš jų paprasčiausiai nepastebėjau. Na, išskyrus Trinitės vardą. O „follow the rabbit“ man aiškiai suveikė.

[Svetimas]

Tikėjimas yra toks, kad 1000 kartų patikrinus, jis galimai nukris ir 1001-ąjį kartą, kad iš to tikėtinai išplaukia teorijos teisingumas. Na, kad eksperimentinis metodas veikia. Todėl, kad tai nėra įrodymas.

Ne, tai ne empirizmo, o indukcijos problema. Empirizmas neteigia, kad daiktas nukris ir 1001-ąjį kartą. Jis teigia, kad prie tų pačių sąlygų ir nesant jokios papildomos ir naudingos informacijos apie eksperimentą, pieštukas 1001-ąjį kartą nukris su tikimybe >=1000/1001.

Pats pradėjai su savo prakticizmu ir pragmatizmu, kuris nurodo į save dėl to, kad pats iš anksto paremtas nepagrįsta prielaida, kad empirizmas yra teisingas tiesios ieškojimo būdas.

Aha. O bandymas palyginti, ar kamuolys praleda pro skylę, remiasi absoliučiai nepagrįstu palyginimu, ar kamuolys pralenda pro skylę? Ar tu supranti, kad tu painioji tautologiją su cikline prieštara?

Teorinės idėjos jau pačios savaime gali būti tikros, arba netikros, kaip ir empiriniai fenomenai, kurie yra tik atrodymas. Nežinau kaip įmanoma atrasti tiesioginį ryšį tarp idėjos ir fenomeno, bei po to pradėti teigti, kad fenomenas yra kažkodėl tikrumo rodiklis. Galima puikiausiai užsiimti atvirkštiniu procesu, kai tikriname ar mūsų stebimi fenomenai atitinka idėjas ir jiems neatitikus mūsų idėjų skelbti, kad fenomenai yra netikri, nes neturi pagrindo idėjose. Visada galima pasirinkti kuo labiau tikėti: fenomenalizmu, ar idealizmu?

Nežinau, kaip yra su tavimi, bet aš esu įkalintas ir gyvenu "Matricoje" (empirinių fenomenų apsupty). Tol, kol aš joje įkalintas, man yra visiškai nesvarbu tikri tie fenomenai ar kieno nors sapnas. Man daug svarbesnis prisitaikymas prie tų fenomenų arba mano gebėjimas juos valdyti. O belekokių idėjų apie apvalius ir plaukuotus trikampius ar pan. aš ir taip savo vaizduotėje galiu prisigalvoti gyvą galybę.

P.S. jau sakiau, kad gali nebesivarginti ir apie kalbos filosofijos problemas nebesikartoti. Tavo įdomų ekskursą aš perskaičiau ir savo išvadas jau pasidariau.

[Dekonstruktorius]

Aha. O bandymas palyginti, ar kamuolys pralenda pro skylę, remiasi absoliučiai nepagrįstu palyginimu, ar kamuolys pralenda pro skylę? Ar tu supranti, kad tu painioji tautologiją su cikline prieštara?

Yra toks įsitikinimas, kuris sako, kad tai kas pažįstama empiriniu būdu yra tiesa ir realybė. Toks požiūris vadinamas fenomenalizmu, arba empirizmu. Tai, kad mes savo idėją palyginame su empirinėmis žiniomis mums nieko nepasako nei apie idėjos, nei apie empirinių stebėjimų teisingumą atspindint realybę. Mes negalime žinoti kurią puse labiau tikėti, nes tai bet kokiu atveju būtų subjektyvu. Netgi jeigu atsiribojame nuo kalbų apie tiesą, tai tautologija vistiek nėra niekuo naudinga. Šiandien bus lietus, arba jos nebus. Taip, "labai naudinga". Tautologijos mums nieko nepasako apie objektyvią tiesą, kuri būtų už diskurso ribų, už logikos ribų. Mano nuomone tokio dalyko tiesiog nėra, o netgi jeigu yra, tai mes negalime to žinoti.

Nežinau, kaip yra su tavimi, bet aš esu įkalintas ir gyvenu "Matricoje" (empirinių fenomenų apsupty).

Na, pagal ponus Renė Dekartą ir Platoną mes dar esame įkalinti ir savo uždarame racionalizme, nuo kurio prasideda mūsų protavimas. Įsivaizduoti, kad nieko už pojūčių neegzistuoja, tai savotiškas solipsizmas, kaip ir įsivaizdavimas, kad nieko už idėjų neegzistuoja iš tikrųjų. Man atrodo, kad bet kokiu atveju šitie mąstymo būdai susikerta ir iškraipo vienas kitą. Aš esu subjektyvistinis fenomenalistas, kuris tiki savo pojūčiais ir skeptiškai reaguoja į kitų pasakojimus apie savo pojūčius. Čia turi reikšmės ir mano lingvistinis anti-realizmas, bei skepticizmas.

O belekokių idėjų apie apvalius ir plaukuotus trikampius ar pan. aš ir taip savo vaizduotėje galiu prisigalvoti gyvą galybę.

Nesugalvodamas idėjų tu negali derinti pasaulio prie jų, kuris nebūtinai yra toks kokio norėtum. Būtent per idealizmą pasaulio tikrovė ir yra keičiama. Įvyksta sintezė tarp racionalizmo ir empirizmo.

P.S. jau sakiau, kad gali nebesivarginti ir apie kalbos filosofijos problemas nebesikartoti. Tavo įdomų ekskursą aš perskaičiau ir savo išvadas jau pasidariau.

Klausdamas kokias problemas matau pozityvizme tu sąmoningai ignoruoji faktą, kad aš pateikiu kritiką būtent toje srityje. Jei tau tai atrodo nesvarbu, tai prisimink kuo mes čia dabar naudojamės. Aš tarkime jau pastebėjau, kad mes skirtingai suprantame netgi tai ką vadiname empirizmu. Tu iki šiol pilnai ignoruoji argumentus, kuriuos pateikiau įrodinėdamas, kad bet koks žinojimas yra galios konstruktas. Jie labai žemiški. Prisimink, kad praktiškai visas loginis pozityvizmas užsiiminėjo būtent kalbos derinimu su logika ir empirizmu. Jie buvo kalbos filosofai.

[mingis]

Ne, tai ne empirizmo, o indukcijos problema.

Kodėl problema? Tiesiog taip yra. Jeigu tos „problemos“ nebūtų, būtų nuobodu – visos teorijos būtų galutinės ir neskundžiamos.

[Dekonstruktorius]

Šiaip Svetimas yra teisus, kad tai nėra empirizmo kaip tokio problema, bet būtent indukcijos problema. Svetimas tik neteisus bandydamas įrodinėti, kad empirizmas nėra savotiška tikėjimo forma aksiomatinėmis prielaidomis, kurių išvengti tiesiog neįmanoma. Jis tokiu atveju turėtų atsisakyti logikos, arba nebekalbėti apie tiesą iš patogumo. Tikriausiai čia labiausiai veikia baimė pripažinti, kad bet koks žinojimas kaip aš parodžiau yra galios forma primetama jėga, arba priimama bendru susitarimu. Taip pat čia tikriausiai pasireiškia baimė dėl to, kad viskas ką sakome visada yra paremta niekuo nepagrįstomis prielaidomis ir iš esmės yra dogmatizmas, jeigu pradėsime judinti pamatus.

O tada baisiausia tikriausiai tai, kad logika negali nieko pasakyti apie tai kokia prielaida yra teisinga, o kokia - ne, nes visa tai jau už logikos ribų. Jeigu empirizmą suvoksime kaip tą pačią prielaidų apie realybę visumą, tai mums nebeliks jokio pagrindo tikėti būtent juo, o ne kažkuo kitu. Taip pat kalbos problemos mums neleidžia suprasti koks kalbėjimo būdas apie realybę yra geriausias, jei visa kalba puikiausiai gali nurodinėti į kažką realybėje.

[mingis]

Taip pat čia tikriausiai pasireiškia baimė dėl to, kad viskas ką sakome visada yra paremta niekuo nepagrįstomis prielaidomis ir iš esmės yra dogmatizmas, jeigu pradėsime judinti pamatus.

Ir vėl tikėjimo baimė. Dogmatizmas būtų tada, jeigu atsisakytume savo įsitikinimus keisti. Indukcija kol kas mus tenkina, tai ja ir naudojamės. Kai išaugsim, ieškosim ko nors kito.

kalbos problemos mums neleidžia suprasti koks kalbėjimo būdas apie realybę yra geriausias

Bet lygint skirtingus būdus, kuris geresnis – tai gal galim? O geriausio būdo geriau nesurasti iš viso, nes po to jau nebebus ką veikti.