Dėl Dievo meilės, man jau nusibodo kartoti tą patį per tą patį. Pirmiausia tai prašyčiau grįžti prie mano pradinio klausimo apie nematomas karves ir lingvistinio anti-realizmo. Imk ir dar kartą įsigilink kokią problemą matau su didžiąja kasdieninės kalbos dalimi, kurioje vyrauja žodžiai neturintys empirinių referentų, kaip "Tiesa", "Meilė", "Gėris", "Laba diena", "Dieve", "Vajėzau" (nepainioti su empiriniu referentu Vajėzumi, kurį gali palaižyti ir laižai, taip sakant...). Didžioji dalis mūsų kalbos remiasi pati į save, jos kontekstas visada turi dar kitą kontekstą ir taip iki begalybės. Taip išeina, kad lingvistikoje ryšis tarp ženklo signifikanto (ištarto, parašyto žodžio) ir signifikato (idėjos į kurią nurodo žodis) yra neapibrėžtas ir nestabilus, bei gali skirtis priklausomai nuo subjekto. Loginio pozityvizmo atstovas Vitgenšteinas pastebėjo, kad jo bandymas šią problemą išspręsti "įveikiant" metafiziką empirizmu buvo pasmerktas, nes kalba dažniausiai niekada neveikia kaip pasaulio atspindys, bet būtent nurodo pati į save, arba veikia kaip niekam nenaudinga tautologija. Kiekvienas tekstas visada nurodo per savo žodžių apibrėžimus vis į naują tekstą, kuriame turime ieškoti paslėptos prasmės, arba centro. Būtent lingvistinis skepticizmas ir atmeta bet kokios neliečiamos pradinės prielaidos egzistavimą, nes visada įmanoma abejoti ir ja, pateikti naują ir nebežinoti kurią pasirinkti kaip teisingą dėl regreso argumento. Kuria prielaida tikėti yra grynai subjektyvus sprendimas ir niekada negali remtis į išbaigtą racionalumą ir pagrįstumą, nes tokio dalyko tiesiog nėra.Svetimas wrote:Tačiau. Tu man paaiškink vieną labai paprastą ir kartu esminį dalyką: kodėl empirizmo pagrindimas praktika, tau atrodo problema? Ar tu žinai kokį patikimesnį idėjų ir jas atitinkančių fenomenų patikrinimo būdą nei praktiniai metodai? Jei žinai, tai pasakyk jį man, prašau. O jei nežinai, tai kokios tuomet pretenzijos?
Empirizmas yra taip vadinamos praktikos sudedamojo dalis, nes idėjos apie kažką yra tikrinamos eksperimentiniu būdu, pasinaudojant mūsų empiriniais pojūčiais. Tai ir yra praktinis patikrinimas. Aš propaguoju griežtą empirizmą ir logiką mokslo filosofijoje, bet mano nuomone būtų labai kvaila neatsižvelgti į kalbos filosofijos problemas, kurios tiesiogiai kertasi tiek su mokslo filosofija, tiek su etika-morale. Diskursas yra iš esmės neatsiejamas nuo emocinių, moralinių asociacijų, kurias sukelia žodžiai. Kadaise man ponaitė Akela aiškino, kad lytiniais santykiais užsiiminėti tos pačios lyties atstovai negali, nes jie yra tos pačios lyties atstovai, o lytiniai santykiai pagal apibrėžimą reiškia santykius tarp lyčių, o ne tarp lyties. Taip pat ji aiškino, kad lytiniai organai yra natūraliai skirti tik santykiams su priešingos lyties atstovais ir, kad tariamai tokia jų esminė ir tikroji paskirtis, visa kita - surogatas. Akela profesionaliai kaip tikra sofistė manipuliuodama tokiais žodžiais, kaip "surogatas", "tikroji prigimtinė paskirtis", "tikri lytiniai santykiai" sugebėjo sukurti savotiškai moralinį argumentą prieš kažką atvirai to neparodydama. Tas pats buvo ir tarkime diskusijos apie incestą atveju, kai ji užsiiminėjo žaidimais bandydama ieškoti lietuviškų atitikmenų incestui, bei taip įžeidinėdama ir menkindama žmones vien kalbos pagalba, kuri yra tariamai neutrali. Galėčiau netgi teigti, kad tai kažkaip įtartinai panašu į natūralistinę etiką ir natūralistinių klaidų serijas, kurios paslėptos po vėlgi - žaidimu žodžiais. Man kažkas gayline.lt yra aiškinęs, kad biseksualumas nėra lytinė orientacija, nes žodis orientacija gali nurodyti tik į vieną geografinę pusę - logiškai neįmanoma judėti vienu metu tiek į šiaurę, tiek į pietus be prieštaravimo sau pačiam. Taip bežaidžiant apibrėžimais mes galime prišikti žmonėms kaip reikiant. Čia tik kaip pradinis pavyzdys, su kuriuo susidūriau asmeniškai. Esu ir daugiau nesąmonių matęs.
Čia šiaip jau logikos taisyklė, kad prielaida negali sutapti su išvada (Begging the question). Toks mąstymas nesuformuoja jokio racionalaus argumento. Tiesą sakant, senovės skeptikai įrodė, kad visi bandymai pagrįsti kažkokį teiginį atsiremia į jį patį, gali tęstis iki begalybės, arba nėra niekuo pagrindžiami ir priimami kaip aksioma. Aš esu anti-foundationalism gerbėjas ir manau, kad jokia pradinė prielaida negali būti demonstratyviai geresnė už kitą. Transcendentalinio signifikato paieškos yra pasmerktos, didieji pasakojimai apie realybę yra šūdo verti.Įdomu tai, kad išdidžiai pasivadinai Dekonstruktoriumi, tačiau pats vaikiškai naiviai paslydai ant "mąstymo etiketėmis" ir kalbinių dalykų:
1. Nusigriebei taisyklę T, kad "metodas negali remtis juo pačiu" (kuri, beje, atsirado apibendrinus teorinių metodų taikymo praktiką) ir nesigilindamas nei į šios taisyklės kontekstą, galiojimo ribas ir pan., priėmei ją kaip dogmą, kas tau, kaip dekonstruktoriui, garbės, sakyčiau, nedaro.
Aš jau eilinį kartą kartoju - aš niekur nematau jokios esminės problemos. Žmones negali atriboti racionalizmo nuo empirizmo ir apie savo pojūčius nemąstyti juos suvokiant. Čia gaunasi vidinis prieštaravimas tokiu atveju. Man sensualizmas ir fenomenalizmas yra pagrindis žinojimo šaltinis, kuris man atrodo labiau patikimas, nei tikėjimas tuo, kad viskas aplinkui yra tik platoniškų idėjų/formų šešėliai. Man atrodo, kad apie realybę galima kalbėti begale būdų, nes nėra vieno teisingiausio būdo kalbėti apie ją. Loginiai pozityvistai vykdė didvyrišką darbą bandant išvalyti kalbą nuo nesąmonių, bet kaip parodė Vitgenšteinas - mūsų diskursas yra labai painus ir didžioji dauguma filosofinių problemų kyla tiesiog iš skirtingų kalbos žaidimų susikirtimo (pvz. debatai tarp deterministų ir laisvos valios šalininkų). Žr. Beetle in a Box. Būtent todėl man atrodo, kad tokios binarinės opozicijos kaip būtis/nebūtis, yra/nėra, objektas/subjektas, egoizmas/altruizmas neturi jau tiek daug prasmės jei pažiūrėsime kaip tai naudojama ir į ką tai nurodo, o tiksliau į ką nenurodo realybėje. Tikriausiai į nieką? Taip, va čia jau prasideda mano anti-esencializmas.Taigi, dar kartą klausiu: kur tu matai problemą empirizme?
Man didžiausia problema su empirizmu yra ta, kad aš negaliu įžvelgti priežasties kodėl turėčiau pasitikėti kitų pojūčiais, o ne apsistoti labiau ties savo pojūčiais ir mintimis. Man atrodo, kad labai naudinga iki kažkokio lygio būti skeptišku kalbos atžvilgiu ir atmesti viską kas tau atrodo nenaudinga. Neturiu omenyje atvejo kai į mane važiuoja autobusas, aš stoviu vietoje. Tai žymiai sudėtingiau. Aš nepasitikiu dominuojančiu žinojimu ir metanaratyvais apie kosmologiją (didieji sprogimai ir Dievo egzistavimas akivaizdžiai turėtų susidurti su pagrįstumo ir svarbiausia - indukcijos problema). Mūsų įsivaizdavimas apie realybę yra labai nulemtas daugiavartotojiškos visuomenės simuliacijos, kuri ir yra taip vadinama hyperrealybė, pasireiškianti kaip commodity fetishism.
T. KAVALIAUSKAS. IMITUOTOS PREKĖS REIKŠMĖ RINKOJE
Man irgi atrodo, kad tai ką mes matome yra tik sensibilia, o ne pats daiktas koks jis yra iš tikrųjų čia prieš mus. Čia pradeda kirstis racionalizmas ir empirizmas (kitaip neįmanoma) ir gaunasi kalbos žaidimų aibė, bei bandymai prastumti savo požiūrį į nematoma karvę kaip patį teisingiausią. Reikia gilintis į kalbos filosofiją.Imitacija nuo Platono laikų tradiciškai vertinama prasčiau nei originalas. Olos alegorijoje Platonas nuvertina dirbtinus daiktus, o daiktų atvaizdų regėjimą prilygina gyvenimui šešėlių pasauliui. Žmogus gyvendamas oloje, regėdamas tik atvaizdus šešėliuose, nepažįsta tikrojo, protu suvokiamo idėjų pasaulio. Oloje nepažįstama tikroji būtis ir tikroji gėrio idėja. Baudrillardo žodžiais tariant, šešėlių pasaulio žmogus pažįsta tik simuliakrus.
Tokiame mąstymo kontekste imituota prekė tampa nevisavertė originalaus produkto akivaizdoje, juolab, kad Platonui net originalas tėra idėjos kopija. Todėl imituotas produktas rinkoje Platonui būtų idėjos dviguba imitacija, o Baudrillardui simuliakrinis produktas simuliuotoje hipertikrovėje.