Mano didvyris (jeigu kalbame apie vėlyvąjį L.W.), filosofinis "stabas", homoseksualistas Liudvikas Vitgenšteinas. (1889 – 1951)
Žinau, kad žadėjau, jog nebekelsiu čia diskusijų, bet neturiu ką veikti ir man įdomi jūsų nuomonė dėl šios problemos.
Problemą nusakau sekančiomis patyrimo ir samprotavimo fazėmis:
1. Jeigu tokie pozityvistai/klasikiniai pragmatistai kaip Sejanus (arba 7x) žiūri į lauką ir mato ten karvę, o aš ne, tai kaip mums empiriniu būdu nustatyti ar karvė egzistuoja? Remtis daugumos patirtimi, arba pasakojimais? Fenomenalistinis patyrimas yra subjektyvus (neįmanoma atsiriboti nuo savo perspektyvos ir išlipti už diskurso ribų). Tai ką mes matome iš tikrųjų yra tik sensibilia, t.y. tik fenomenologiškai prote atsirandantys fenomenai. Tokiu lygiu Realybė iš didžiosios raidės yra konstruojama konsensuso būdu, arba netgi prievarta. Iš esmės ji yra tik socialinė konstrukcija ir nieko daugiau, tik dominuojantis diskursas, episteminis Režimas.
2. Toliau seka stebimo fenomeno aprašymas ir moralinių asociacijų suteikimas kalbos pagalba (pvz. "geras stalas", "normalus vyras" ). Šitie žodžiai ir su jais einančios emocinės ir moralinės asociacijos yra subjektyvios (skirtingiems žmonėms žodžiai turi skirtingas asociacijas), dėl to dažnai kyla Deivido Hiūmo apibūdinta is-ought problema, kada iš faktų bandoma išvesti vertybes, arba jie laikomi vienu ir tuo pačiu dalyku. Kai mes fenomeną apdedame žodžiais, nebeįmanoma suprasti ar dar kalbame apie tą patį dalyką.
3. Čia prasideda semiotika. Lingvistinis ženklo signifikantas (žodis) yra siejamas su jo signifikatu (prasme), bei turėtų nurodyti į empirinį referentą, pvz. karvę. Problema tame, kad suprasti kokia yra karvės esmė yra grynas laiko gaišimas, nes tu esmių galima prigalvoti kiek tik nori. Bandymas pasiekti Platono idėjų Pasaulį (kuris jam buvo pats tikriausias) yra sena klaida, daroma Vakarų filosofijoje - visa mūsų mąstysena remiasi į binarines opozicijas gėris/blogis, laisvė/nelaisvė ir kiekvienas ženklas pastoviai nurodo į kitą ženklą. Binarinėje opozicijoje pvz. Gėris turi mistinį pranašumą prieš priešingybę Blogis. Todėl Platonas ir tikėjo Dievu a.k.a. Tobula Gėrio Idėja, nors jos neįmanoma suvokti be priešingybės - Tobulos Blogio Idėjos.
Šita kritika ateina iš tos pačios postmodernizmo filosofijos. Vėlyvasis Vitgenšteinas ("kalbos kaip tikrovės paveikslo" sampratos atsisakymas ir "kalbos žaidimų" daugiaprasmiškumo kategorijos įvedimas), Richard Rorty (binarinių opozicijų analytic/synthetic, empirical/dogmatic, fact/value dekonstrukcija), Derrida (transcendentalinio signifikato - aukščiausios neliečiamos Prasmės/išankstinės prielados dekonstrukcija), Lyotard (didžiųjų pasakojimų apie realybę atmetimas pakeičiant metanaratyvą (Auščiausiajį pasakojimą) mikro-naratyvais), Nietzsche-Foucault (humanistinio subjekto dekonstrukcija ir istorinė modernizmo kritika, parodant kaip tariamai neutralus žinojimas pavergia žmones ir tarnauja valdžiai), Baudrillard (hyperrealybės sampratos iškėlimas, tikrovės simuliacijos išvada).
Aš čia viską bandau paaiškinti kuo paprasčiau, nes tikiu, kad Aristotelio ir Sokrato propaguotas racionalus diskursas gali duoti daugiau naudos, negu postmoderni poetinė žodžių mišrainė. Būtent todėl bandau savo dekonstrukciją pateikti neopragmatisto Richard Rorty stiliuje.
Jums tikriausiai įdomu kur čia problema? Problema tame, kad pvz. žodis "Dievas" turi prasmę, nes mes jį mokame naudoti. Žodžio prasmė yra jo panaudojimas. Mane šiek tiek liūdina tai, kad "Dievas" iš pažiūros gali reikšti bet ką, viską ką tik nori, nes nėra absoliučiai nieko kas apjungtų grupę minčių į kurias nurodytų bendras žodžio "Dievas" panaudojimas (Family resemblance). Tokie žodžiai kaip "Tiesa", "Laisvė", "Lygybė", "Dievas", "Gerovė" dažniausiai neturi jokios reikšmės ir yra visiškai beprasmiai, nes neturi jokio empirinio referento, neišreiškia jokios informatyvaus teiginio prasmės. Belieka du variantai - bandyti atsikratyti metafizikos ir išvis nekalbėti apie šiuos dalykus, arba kalbėti, bet nežiūrėti į tai taip rimtai.
Nėra nieko bendro kas jungtų viską ką vadiname "žaidimu", čia kaip pavyzdys, nėra nieko esmingo, yra tik "šeimyniniai panašumai", kurie atrandami intuityviai, remiantis į tradiciją, į kultūrą, į esamą kontekstą (kuris keičiasi) ir tt. Todėl susiduriame su faktu, kad egzistuoja daug būdų kalbėti apie realybę ir nei vienas iš jų nėra Tikras tikrovės atspindys, yra tik skirtingi "kalbos žaidimai", kuriems susikertant atsiranda baisūs žmonių ginčai ir pačios filosofinės problemos, kurių lyg ir neturėtų būti.
Aš ir toliau norėčiau pasitikėti mokslu (nors kaip parodė Thomas Kuhn - jis nėra stabilus ir keičiasi priklausomai nuo paradigmos, kuria tikima), bet turiu porą pastabų:
1. Jeigu prasmingas, arba mokslinis teiginys turi būti falsikabilus, testabilus, arba verifikabilus (empiriškai), tai reikia pripažinti, kad šitas mokslo, arba prasmingumo kriterijus pats kaip teiginys nėra falsikabilus, testabilus, arba verifikabilus ir to pasekoje beprasmis, arba nemoksliškas ("6.54 My propositions are elucidatory in this way: he who understands me finally recognizes them as
senseless, when he has climbed out through them, on them, over them. (He must so to speak throw away
the ladder, after he has climbed up on it.)
7 What we cannot speak about we must pass over in silence." - Liudvikas Vitgenšteinas, Tractatus Logico-Philosophicus)
2. Indukcijos problema, kai pvz. ištyrus dalį Visatos, mes sprendžiame apie visą Visatą, arba prognozuojame jos dėsnius pagal praeities įvykius, nors negalime patikrinti universalių teiginių apie kažką empiriškai ir nežinome ar praeities įvykiai būtinai atitiks ateities įvykius (užtikrintumo priežastingumu trūkumas).
3. Iš pirmo punkto kylantis totalus nesugebėjimas atskirti mokslą nuo pseudo-mokslo (pagal nurodytą kriterijų pvz. istorija nebetenka beveik jokios prasmės, ar moksliškumo) sukelia galą bandymams tiksliai išspręsti demarkacijos problemą mokslo filosofijoje (Paul Feyerabend), todėl sprendimas būtų - "anything goes"... arba išvis nieko.
4. Iš loginės perspektyvos, bandymai pagrįsti empirizmą pačiu empirizmu: "empirizmas yra teisingas, nes veikia, juk gali palaižyti, pamatyti ir pajausti pirštais jo laimėjimus ir naudą" suponuoja ciklišką mąstymą ir begging the question loginę klaidą.
Po viso to ką čia parašiau, man atrodo, kad mums liko gal tik Karlo Popperio indukcijos problemos išsprendimas, nes pasirodo juk galima paneigti universalius apibendrinančius teiginius surandant kontrpavyzdį. Dėl viso kito ir tos pačios metodikos pagrįstumo nieko gero ir užtikrinto nematyti.
Regreso argumentas naudojamas prieš bet kokių įsitikinimų pagrįstumą (senovės skeptikai):
Ties kuria prielaida sustosime, arba kurią prielaidą pasirinksime tikėti, tai tik mūsų subjektyvus sprendimas, o ne koks Dieviškas racionalumo pasireiškimas, todėl nusivyliau racionalizmu ir nematau jokio pagrindo rimtu veidu žiūrėti į kai kuriuos baisiai arogantiškus ateistus, mokslininkus, ar kunigus. Jie man visi atrodo tais pačiais naiviojo realizmo atstovais. Loginiai pozityvistai bandė sutvarkyti kalbą, padaryti ją empirišką ir logišką, bet vėlyvasis Vitgenšteinas ir kai kurie kiti postpozityvistai suvokė, kad didžioji dalis mūsų naudojamos kasdienės kalbos yra neišvengiamai transcendentali (etika, metafizika, estetika...). Būtent todėl dalis pozityvistų (pvz. Richard Rorty) suprato, kad jų pačių žodynas ("Tiesa", "Prasmė"...) neturi empirinių referentų ir taip pat yra metafizikos dalis. Metafizika galima abejoti, ją galima modifikuoti, bet nuo jos pabėgti naudojant kalbą yra neįmanoma. Būtent to siekė pozityvistai, jiems nepavyko.Assuming that knowledge is justified true belief. Then:
1. Suppose that P is some piece of knowledge. Then P is a justified true belief.
2. The only thing that can justify P is another statement – let's call it P1; so P1 justifies P.
3. But if P1 is to be a satisfactory justification for P, then we must know that P1.
4. But for P1 to be known, it must also be a justified true belief.
5. That justification will be another statement - let's call it P2; so P2 justifies P1.
6. But if P2 is to be a satisfactory justification for P1, then we must know that P2
7. But for P2 to count as knowledge, it must itself be a justified true belief.
8. That justification will in turn be another statement - let's call it P3; so P3 justifies P2.
9. and so on, ad infinitum.
Kodėl kelti tokius klausimus:
Kam tas užtikrintumas gyvenimu? Galima puikiausiai gyventi ir džiaugtis gyvenimu ir be užtikrintumo, bei su pastovia abejone. Galima nusispjauti į šitas problemas ir tiesiog, na... praktikuoti gyvenimą, tikriausiai. Tai tiek. Mano intencija yra geranoriška, aš noriu įtikinti jūs, kad nebūtina lindėti savo mažam pasaulėvaizdyje ir spjaudytis ant kitų žmonių įsitikinimų, tarsi jie būtų silpnapročiai. Bandykime įsigilinti į Kitą, į jo jausmus ir kalbą, bandykime pamilti kitus žmones ir bendraukime su jais jų naudojama kalba, o ne žaiskime obskurantizmo žaidimus, kuriuos vadiname diskusijomis. Tai tiek.
P.S. Aš nesu racionalistinis solipsistas, nustokite mane klaidingai suprasti. Aš esu radikalus empiristas (kaip Deividas Hiūmas), bet aš labiau pabrėžiu individualią patirtį, subjekto fenomenologinių pojūčių visumą (Makso Stirnerio ir egzistencialistų tradicijoje) ir nesu toks naivus kaip dauguma žmonių, kurie mano, kad mokslas yra stabilus, neutralus ir nesusijęs su valia siekti galios (Nietzsche-Foucault).
Pabaigai dėl smagumo:
Wittgenstein: Philosophical discussion in Cambridge - Part 1
http://www.youtube.com/watch?v=r0cN_bpLrxk
Wittgenstein: Philosophical discussion in Cambridge - Part 2
http://www.youtube.com/watch?v=PIhl9rVg6mM
Wittgenstein: Philosophical discussion in Cambridge - Part 3
http://www.youtube.com/watch?v=ILlvG78ZldQ
Šmaikštu.
Plius (labai rekomenduoju visiems besidomintiems skepticizmu) - ilga paskaita - pokalbis:
John Passmore on Hume: Section 1The leading philosopher of the Scottish Enlightenment, David Hume, is the subject of this program. In it, expert John Passmore of the National Australian University discusses causality as the cornerstone of Hume's philosophy. Also discussed are three of Hume's basic philosophical views:anything that is not a fact, is illusion; judgments on fact mist be based on concrete experience; and all knowledge is imperfect. Hume also denies the idea of a continuous identical self, refutes deism, and views reason as a slave to passion.
http://www.youtube.com/watch?v=M6v3ZYt08fY
John Passmore on Hume: Section 2
http://www.youtube.com/watch?v=bpmBufGBW1Q
John Passmore on Hume: Section 3
http://www.youtube.com/watch?v=VXS-HcBsHQ8
John Passmore on Hume: Section 4
http://www.youtube.com/watch?v=PYkMQultX9Y
John Passmore on Hume: Section 5
http://www.youtube.com/watch?v=KmeC85cS_3s
Genijus Deividas Hiūmas, tikras genijus ir apšvietos žvaigždė.