Apie nematomas karves (už realizmo ir anti-realizmo ribų)

Kuklūs bandymai atsakyti į amžinus klausimus laikiname pasaulyje.
User avatar
Dekonstruktorius
naujokas
Posts: 117
Joined: 2009-12-16 14:28

2010-02-04 01:57

Image

Mano didvyris (jeigu kalbame apie vėlyvąjį L.W.), filosofinis "stabas", homoseksualistas Liudvikas Vitgenšteinas. (1889 – 1951)

Žinau, kad žadėjau, jog nebekelsiu čia diskusijų, bet neturiu ką veikti ir man įdomi jūsų nuomonė dėl šios problemos.

Problemą nusakau sekančiomis patyrimo ir samprotavimo fazėmis:

1. Jeigu tokie pozityvistai/klasikiniai pragmatistai kaip Sejanus (arba 7x) žiūri į lauką ir mato ten karvę, o aš ne, tai kaip mums empiriniu būdu nustatyti ar karvė egzistuoja? Remtis daugumos patirtimi, arba pasakojimais? Fenomenalistinis patyrimas yra subjektyvus (neįmanoma atsiriboti nuo savo perspektyvos ir išlipti už diskurso ribų). Tai ką mes matome iš tikrųjų yra tik sensibilia, t.y. tik fenomenologiškai prote atsirandantys fenomenai. Tokiu lygiu Realybė iš didžiosios raidės yra konstruojama konsensuso būdu, arba netgi prievarta. Iš esmės ji yra tik socialinė konstrukcija ir nieko daugiau, tik dominuojantis diskursas, episteminis Režimas.

2. Toliau seka stebimo fenomeno aprašymas ir moralinių asociacijų suteikimas kalbos pagalba (pvz. "geras stalas", "normalus vyras" ). Šitie žodžiai ir su jais einančios emocinės ir moralinės asociacijos yra subjektyvios (skirtingiems žmonėms žodžiai turi skirtingas asociacijas), dėl to dažnai kyla Deivido Hiūmo apibūdinta is-ought problema, kada iš faktų bandoma išvesti vertybes, arba jie laikomi vienu ir tuo pačiu dalyku. Kai mes fenomeną apdedame žodžiais, nebeįmanoma suprasti ar dar kalbame apie tą patį dalyką.

3. Čia prasideda semiotika. Lingvistinis ženklo signifikantas (žodis) yra siejamas su jo signifikatu (prasme), bei turėtų nurodyti į empirinį referentą, pvz. karvę. Problema tame, kad suprasti kokia yra karvės esmė yra grynas laiko gaišimas, nes tu esmių galima prigalvoti kiek tik nori. Bandymas pasiekti Platono idėjų Pasaulį (kuris jam buvo pats tikriausias) yra sena klaida, daroma Vakarų filosofijoje - visa mūsų mąstysena remiasi į binarines opozicijas gėris/blogis, laisvė/nelaisvė ir kiekvienas ženklas pastoviai nurodo į kitą ženklą. Binarinėje opozicijoje pvz. Gėris turi mistinį pranašumą prieš priešingybę Blogis. Todėl Platonas ir tikėjo Dievu a.k.a. Tobula Gėrio Idėja, nors jos neįmanoma suvokti be priešingybės - Tobulos Blogio Idėjos.


Šita kritika ateina iš tos pačios postmodernizmo filosofijos. Vėlyvasis Vitgenšteinas ("kalbos kaip tikrovės paveikslo" sampratos atsisakymas ir "kalbos žaidimų" daugiaprasmiškumo kategorijos įvedimas), Richard Rorty (binarinių opozicijų analytic/synthetic, empirical/dogmatic, fact/value dekonstrukcija), Derrida (transcendentalinio signifikato - aukščiausios neliečiamos Prasmės/išankstinės prielados dekonstrukcija), Lyotard (didžiųjų pasakojimų apie realybę atmetimas pakeičiant metanaratyvą (Auščiausiajį pasakojimą) mikro-naratyvais), Nietzsche-Foucault (humanistinio subjekto dekonstrukcija ir istorinė modernizmo kritika, parodant kaip tariamai neutralus žinojimas pavergia žmones ir tarnauja valdžiai), Baudrillard (hyperrealybės sampratos iškėlimas, tikrovės simuliacijos išvada).

Aš čia viską bandau paaiškinti kuo paprasčiau, nes tikiu, kad Aristotelio ir Sokrato propaguotas racionalus diskursas gali duoti daugiau naudos, negu postmoderni poetinė žodžių mišrainė. Būtent todėl bandau savo dekonstrukciją pateikti neopragmatisto Richard Rorty stiliuje.

Jums tikriausiai įdomu kur čia problema? Problema tame, kad pvz. žodis "Dievas" turi prasmę, nes mes jį mokame naudoti. Žodžio prasmė yra jo panaudojimas. Mane šiek tiek liūdina tai, kad "Dievas" iš pažiūros gali reikšti bet ką, viską ką tik nori, nes nėra absoliučiai nieko kas apjungtų grupę minčių į kurias nurodytų bendras žodžio "Dievas" panaudojimas (Family resemblance). Tokie žodžiai kaip "Tiesa", "Laisvė", "Lygybė", "Dievas", "Gerovė" dažniausiai neturi jokios reikšmės ir yra visiškai beprasmiai, nes neturi jokio empirinio referento, neišreiškia jokios informatyvaus teiginio prasmės. Belieka du variantai - bandyti atsikratyti metafizikos ir išvis nekalbėti apie šiuos dalykus, arba kalbėti, bet nežiūrėti į tai taip rimtai.

Nėra nieko bendro kas jungtų viską ką vadiname "žaidimu", čia kaip pavyzdys, nėra nieko esmingo, yra tik "šeimyniniai panašumai", kurie atrandami intuityviai, remiantis į tradiciją, į kultūrą, į esamą kontekstą (kuris keičiasi) ir tt. Todėl susiduriame su faktu, kad egzistuoja daug būdų kalbėti apie realybę ir nei vienas iš jų nėra Tikras tikrovės atspindys, yra tik skirtingi "kalbos žaidimai", kuriems susikertant atsiranda baisūs žmonių ginčai ir pačios filosofinės problemos, kurių lyg ir neturėtų būti.

Aš ir toliau norėčiau pasitikėti mokslu (nors kaip parodė Thomas Kuhn - jis nėra stabilus ir keičiasi priklausomai nuo paradigmos, kuria tikima), bet turiu porą pastabų:

1. Jeigu prasmingas, arba mokslinis teiginys turi būti falsikabilus, testabilus, arba verifikabilus (empiriškai), tai reikia pripažinti, kad šitas mokslo, arba prasmingumo kriterijus pats kaip teiginys nėra falsikabilus, testabilus, arba verifikabilus ir to pasekoje beprasmis, arba nemoksliškas ("6.54 My propositions are elucidatory in this way: he who understands me finally recognizes them as
senseless, when he has climbed out through them, on them, over them. (He must so to speak throw away
the ladder, after he has climbed up on it.)
7 What we cannot speak about we must pass over in silence.
" - Liudvikas Vitgenšteinas, Tractatus Logico-Philosophicus)
2. Indukcijos problema, kai pvz. ištyrus dalį Visatos, mes sprendžiame apie visą Visatą, arba prognozuojame jos dėsnius pagal praeities įvykius, nors negalime patikrinti universalių teiginių apie kažką empiriškai ir nežinome ar praeities įvykiai būtinai atitiks ateities įvykius (užtikrintumo priežastingumu trūkumas).
3. Iš pirmo punkto kylantis totalus nesugebėjimas atskirti mokslą nuo pseudo-mokslo (pagal nurodytą kriterijų pvz. istorija nebetenka beveik jokios prasmės, ar moksliškumo) sukelia galą bandymams tiksliai išspręsti demarkacijos problemą mokslo filosofijoje (Paul Feyerabend), todėl sprendimas būtų - "anything goes"... arba išvis nieko.
4. Iš loginės perspektyvos, bandymai pagrįsti empirizmą pačiu empirizmu: "empirizmas yra teisingas, nes veikia, juk gali palaižyti, pamatyti ir pajausti pirštais jo laimėjimus ir naudą" suponuoja ciklišką mąstymą ir begging the question loginę klaidą.

Po viso to ką čia parašiau, man atrodo, kad mums liko gal tik Karlo Popperio indukcijos problemos išsprendimas, nes pasirodo juk galima paneigti universalius apibendrinančius teiginius surandant kontrpavyzdį. Dėl viso kito ir tos pačios metodikos pagrįstumo nieko gero ir užtikrinto nematyti.

Regreso argumentas naudojamas prieš bet kokių įsitikinimų pagrįstumą (senovės skeptikai):
Assuming that knowledge is justified true belief. Then:

1. Suppose that P is some piece of knowledge. Then P is a justified true belief.
2. The only thing that can justify P is another statement – let's call it P1; so P1 justifies P.
3. But if P1 is to be a satisfactory justification for P, then we must know that P1.
4. But for P1 to be known, it must also be a justified true belief.
5. That justification will be another statement - let's call it P2; so P2 justifies P1.
6. But if P2 is to be a satisfactory justification for P1, then we must know that P2
7. But for P2 to count as knowledge, it must itself be a justified true belief.
8. That justification will in turn be another statement - let's call it P3; so P3 justifies P2.
9. and so on, ad infinitum.
Ties kuria prielaida sustosime, arba kurią prielaidą pasirinksime tikėti, tai tik mūsų subjektyvus sprendimas, o ne koks Dieviškas racionalumo pasireiškimas, todėl nusivyliau racionalizmu ir nematau jokio pagrindo rimtu veidu žiūrėti į kai kuriuos baisiai arogantiškus ateistus, mokslininkus, ar kunigus. Jie man visi atrodo tais pačiais naiviojo realizmo atstovais. Loginiai pozityvistai bandė sutvarkyti kalbą, padaryti ją empirišką ir logišką, bet vėlyvasis Vitgenšteinas ir kai kurie kiti postpozityvistai suvokė, kad didžioji dalis mūsų naudojamos kasdienės kalbos yra neišvengiamai transcendentali (etika, metafizika, estetika...). Būtent todėl dalis pozityvistų (pvz. Richard Rorty) suprato, kad jų pačių žodynas ("Tiesa", "Prasmė"...) neturi empirinių referentų ir taip pat yra metafizikos dalis. Metafizika galima abejoti, ją galima modifikuoti, bet nuo jos pabėgti naudojant kalbą yra neįmanoma. Būtent to siekė pozityvistai, jiems nepavyko.

Kodėl kelti tokius klausimus:

Kam tas užtikrintumas gyvenimu? Galima puikiausiai gyventi ir džiaugtis gyvenimu ir be užtikrintumo, bei su pastovia abejone. Galima nusispjauti į šitas problemas ir tiesiog, na... praktikuoti gyvenimą, tikriausiai. Tai tiek. Mano intencija yra geranoriška, aš noriu įtikinti jūs, kad nebūtina lindėti savo mažam pasaulėvaizdyje ir spjaudytis ant kitų žmonių įsitikinimų, tarsi jie būtų silpnapročiai. Bandykime įsigilinti į Kitą, į jo jausmus ir kalbą, bandykime pamilti kitus žmones ir bendraukime su jais jų naudojama kalba, o ne žaiskime obskurantizmo žaidimus, kuriuos vadiname diskusijomis. Tai tiek.

P.S. Aš nesu racionalistinis solipsistas, nustokite mane klaidingai suprasti. Aš esu radikalus empiristas (kaip Deividas Hiūmas), bet aš labiau pabrėžiu individualią patirtį, subjekto fenomenologinių pojūčių visumą (Makso Stirnerio ir egzistencialistų tradicijoje) ir nesu toks naivus kaip dauguma žmonių, kurie mano, kad mokslas yra stabilus, neutralus ir nesusijęs su valia siekti galios (Nietzsche-Foucault).

Pabaigai dėl smagumo:

Wittgenstein: Philosophical discussion in Cambridge - Part 1
http://www.youtube.com/watch?v=r0cN_bpLrxk

Wittgenstein: Philosophical discussion in Cambridge - Part 2
http://www.youtube.com/watch?v=PIhl9rVg6mM

Wittgenstein: Philosophical discussion in Cambridge - Part 3
http://www.youtube.com/watch?v=ILlvG78ZldQ

Šmaikštu.

Plius (labai rekomenduoju visiems besidomintiems skepticizmu) - ilga paskaita - pokalbis:
The leading philosopher of the Scottish Enlightenment, David Hume, is the subject of this program. In it, expert John Passmore of the National Australian University discusses causality as the cornerstone of Hume's philosophy. Also discussed are three of Hume's basic philosophical views:anything that is not a fact, is illusion; judgments on fact mist be based on concrete experience; and all knowledge is imperfect. Hume also denies the idea of a continuous identical self, refutes deism, and views reason as a slave to passion.
John Passmore on Hume: Section 1
http://www.youtube.com/watch?v=M6v3ZYt08fY

John Passmore on Hume: Section 2
http://www.youtube.com/watch?v=bpmBufGBW1Q

John Passmore on Hume: Section 3
http://www.youtube.com/watch?v=VXS-HcBsHQ8

John Passmore on Hume: Section 4
http://www.youtube.com/watch?v=PYkMQultX9Y

John Passmore on Hume: Section 5
http://www.youtube.com/watch?v=KmeC85cS_3s

Genijus Deividas Hiūmas, tikras genijus ir apšvietos žvaigždė.
Alchi
pradedantis
Posts: 249
Joined: 2010-01-01 18:48

2010-02-04 11:16

Gal čia ne į temą, bet pagalvojau, kad šitas straipsnis labai įdomus:

Pabandykite atspėti, kuri figūra yra kiki kuri bouba

Straipsnis ir fenomenas nieko neįrodo, tiesiog verčia susimąstyti. Bent jau mane.
User avatar
MaikUniversum
senbuvis
Posts: 1207
Joined: 2008-09-27 21:58
Location: Vilnius

2010-02-04 12:59

Dekonstruktoriau,
nesu toks naivus kaip dauguma žmonių, kurie mano, kad mokslas yra stabilus, neutralus ir nesusijęs su valia siekti galios
nežinau, kaip kiti šiame forume, bet aš tarkim ir nemanau, kad mokslas yra stabilus ar neutralus. Mokslas yra konstrukcija, su kuria lengvai galima patekti į spąstus ir prieiti prie scientizmo (anksčiau galvojau, kas čia blogo, bet mano kolega XOmniverse paaiškino šiek tiek ir užvedė ant kelio, o ir tavo paties kritika parodė tam tikras "skyles").

Vienaip ar kitaip, aš myliu mokslą ir viską, ką iš jo galima išpešti, bet stengiuosi netapti scientistu, nors pastebiu tokią tendenciją beskaitydamas mokslinius blogus. Mokslas tampa religija (ir tuo pačiu, žinoma, blogiu) tuomet, kai mokslinis "objektyvizmas" užgožia individualizmą.

Na, mano dvi kapeikos, taip sakant.
7x
senbuvis
Posts: 1822
Joined: 2004-07-16 21:43

2010-02-04 17:18

Dekonstruktorius wrote:Aš nesu racionalistinis solipsistas, nustokite mane klaidingai suprasti. Aš esu radikalus empiristas (kaip Deividas Hiūmas), bet aš labiau pabrėžiu individualią patirtį, subjekto fenomenologinių pojūčių visumą
Ir, once again, kuo subjekto individualūs pojūčiai yra pranašesni už mokslo metodus bandant, pavyzdžiui, pagydyti vėžį? Ar pradėsi dainuoti, jog empirizmas nepagrindžiamas empirizmu, todėl nėra reikalo bandyti kažko gydyti?
User avatar
Dekonstruktorius
naujokas
Posts: 117
Joined: 2009-12-16 14:28

2010-02-05 01:17

7x wrote:Ir, once again, kuo subjekto individualūs pojūčiai yra pranašesni už mokslo metodus bandant, pavyzdžiui, pagydyti vėžį? Ar pradėsi dainuoti, jog empirizmas nepagrindžiamas empirizmu, todėl nėra reikalo bandyti kažko gydyti?
Mokslas, arba kolektyvistinis pozityvizmas (kaip aš jį vadinu) yra reikalingas tokiems dalykams kaip pvz. medicina, nes pats vienas, nepasitikint kitais tu nesugebėtum išvengti tų nemalonių dalykų, kaip skausmas, mirtis... Pvz. skeptikas Sextus Empiricus medicinoje priklausė Empiric school, bet po to atsirado reakcija tiek į dogmatinę, tiek į empirinę mokyklą - metodinė mokykla, kuri buvo artimiausia skeptikų požiūriui. Empirizmas negali būti nei įrodytas, nei pademonstruotas kaip teisingas, bet tai nereiškia, kad turime atsisakyti jo siekiant kažkokių tikslų. Mes galime abejoti tuo ar mūsų jutimai tikri, bet jie juk jaučiami.

Tas pats ir su tikėjimu Dievu, juo puikiausiai galima tikėti net nežinant tai ką įsivaizduoji egzistuojant, kadangi riba tarp to ką jaučiame jutimais ir to kas generuojama smegenimis yra tiesiog nematoma, mes to negalime pamatyti ir suprasti. Aš siūlau žymiai paprasčiau žiūrėti į kasdienę kalbą ir nepykti ant žmonių, kurie remiasi ne tavo pasakomis tokiose srityse kaip estetika, moralė ir metafizika. Galima su jais konkuruoti, bet įsivaizduoti, kad esi tikrojo tikėjimo atstovas, na... tai tikrai nėra jau taip protinga mano nuomone. Reikia žiūrėti į viską free-play būdu, nebūtina viskame vadovautis empirizmu ir atmesti viską kas negali būti verifikuota kaip nesąmonę. Mes neišvengiamai deriname racionalizmą su empirizmu, dogmatizmą su abejone.

MaikUniversum iš esmės išdėstė tai ką noriu pasakyti. Empirizmo absoliutinimas ir racionalaus protavimo ribotumo neįžvelgimas suteikia užtikrintumo iliuziją, kuri pavojinga egzistencialistinei savikūrybai ir pasitikėjimui savo jėga sukurti iš savęs kažką naujo, tai varžo laisvę ir individualizmą, sutapatina mus su minia... Esu įsitikinęs, kad pvz. psichiatrijos mokslas yra beveik vien tik natūralistinių klaidų serijos stebint realybę ir piktnaudžiavimas kalba, bei indukcija norint kažką padaryti blogu, o kažką geru. Mane šitas klausimas sudomino kai pradėjau ginti pedofiliją ir pan. Supratau, kad realybės simuliacija verčia mus daryti tai ko priešingu atveju nedarytume. Siūlau paimti šią kūrybos galią į savo rankas ir paversti mokslą menu.

Frydrichas Nyčė, Štai taip Zaratustra kalbėjo:
Apie savęs iveikimą

"Tiesos siekimas",- jūs išminčiai, juk taip jūs pavadinot tai, kas varo jus į priekį, aistras kas jūsų kursto.
Siekimas mąstymu suvokti visa, kas egzistuoja: štai taip a š vadinu tą valią jusu!
Jūs visą esamybę norit pirmiausia mąstoma p a v e r s t i: nes geranoriškai jūs abejojat,ar ją įmanoma mąstyti.
Bet ji jums pasiduot, paklusti turi! Valia taip jūsų geidžia. Jinai daili ir lygi turi tapti ir dvasiai paklusni pasidaryti, kaip josios veidrodis ir atvaizdas atsispindėjęs.
O šis siekimas jūsų, išmintingiausieji išminčiai, tai ne kas kita, kaip valdžios troškimas; net ir tuomet, kai apie gėrį jūs ir blogį, ir apie vertinimus bei vertes jūs samprotaujat.
Sukurt jūs norit dar pasaulį, ant kelių prieš kurį klūpėt galėtumėte: viltis tatai didžiausia jūsų ir svaigulys didžiausias.
O tie visi neišmintingi, vadinamoji liaudis,- į upę jie panašūs, kuria laivelis plaukia: tame laively iškilmingos, gražiom save susupę skraistem, ramiai sau vertes sedi.
7x
senbuvis
Posts: 1822
Joined: 2004-07-16 21:43

2010-02-05 01:40

Mhm mhm mokslas arba "kolektyvistinis pozityvizmas" (aš pats, beje, postmodernizmą vadinu apsismaukiusuoju trolinizmu, it's awesome) tokiuose dalykuose kaip, pvz, medicina reikalingas. O štai stebėti karvių su juo negalima. Bet jei pavyzdžiui karvė perdūria ragu, tuomet vėl galima, mat jau įsijungia medicina. Jėga. Taip pat stenkis rašyti trumpesnius postus, nes aš užmigau kažkur ties antros pastraipos viduriu.
ir nepykti ant žmonių, kurie remiasi ne tavo pasakomis tokiose srityse kaip estetika, moralė ir metafizika.
Matėm kaip nepykai žliumbdamas gayline.lt apie tai, jog blogieji skeptikai neįvertino tavo genijaus.
User avatar
Dekonstruktorius
naujokas
Posts: 117
Joined: 2009-12-16 14:28

2010-02-05 01:44

Tu nori, kad pasakyčiau tau ką daryti su šitomis žiniomis, bet problema tame, kad tu pats gali susigalvoti kada, kur ir kuo tikėti. Aš tą ir siūlau, net nebandau tau pasiūlyti Kanto kategorinį imperatyvą, kuris turėtų būti naudojamas universaliai, nepriklausomai nuo konteksto...
Matėm kaip nepykai žliumbdamas gayline.lt apie tai, jog blogieji skeptikai neįvertino tavo genijaus.
Sejanus skleidė apie mane melą, todėl ir atsakiau. Jei nori galiu vėl pradėti tyčiotis iš jūsų ir surasti būdus kaip parodyti jūsų beviltišką iracionalumą kiekviename žingsnyje, bet aš jau tingiu tiesiog

iš to man nėra jokios naudos, viskas ką aš parašiau yra akivaizdu ir aišku
7x
senbuvis
Posts: 1822
Joined: 2004-07-16 21:43

2010-02-05 01:54

Dekonstruktorius wrote:Tu nori, kad pasakyčiau tau ką daryti su šitomis žiniomis, bet problema tame, kad tu pats gali susigalvoti kada, kur ir kuo tikėti.
Aš tik noriu, kad paaiškintum, kodėl stebėti karvę remiantis moksliniais metodais yra nu nu nu, o moksliniais metodais gydyti karvės ragu padarytą žaizdą yra ou-key.
Dekonstruktorius wrote:Jei nori galiu vėl pradėti tyčiotis iš jūsų ir surasti būdus kaip parodyti jūsų beviltišką iracionalumą kiekviename žingsnyje, bet aš jau tingiu tiesiog
http://en.wikipedia.org/wiki/Delusion
Taip pat gali pažiūrėt šitą filmą: http://www.imdb.com/title/tt0805564/ . Taip visiškai ir galutinai suprasi mano mintį.

P.s. Pala, o tai kai Sejanus skleidžia melą, tuomet galima verkšlenti ir trypčioti kojomis? Tačiau kuo remiesi sakydamas, jog Sejanus skleidė melą? Nori pasakyti, kad tu žinai TIESĄ ir gali pirštu į ja besti? Kur dingo perspektyvizmas? Kur dingo "kiekvienas gali susigalvoti kada, kur ir kuo tikėti"? Melavo!! Cha cha cha.
User avatar
Dekonstruktorius
naujokas
Posts: 117
Joined: 2009-12-16 14:28

2010-02-05 02:04

Aš turiu savo nuomonę, tu turi savo. Tai ir yra perspektyvizmas. Atsiriboti nuo savęs ir pamatyti dievišką objektyvumą - va čia tai pasakos. :happy:

Aš žinau, kad tai ką tu dabar darai yra dekonstrukcija,, nes neįmanoma kalbėti sau neprieštaraujant, arba nesiremiant aksiomomis/ciklišku mąstymu. Aš tiesiog nematau reikalo atsakinėti į klausimus, kurie man skamba kaip 'pagrįsk kodėl tau juoda spalva patinka"..... eik tu nx
7x
senbuvis
Posts: 1822
Joined: 2004-07-16 21:43

2010-02-05 02:14

Dekonstruktorius wrote:Aš žinau, kad tai ką tu dabar darai yra dekonstrukcija,, nes neįmanoma kalbėti sau neprieštaraujant, arba nesiremiant aksiomomis/ciklišku mąstymu. Aš tiesiog nematau reikalo atsakinėti į klausimus, kurie man skamba kaip 'pagrįsk kodėl tau juoda spalva patinka"..... eik tu nx
Nelabai suprantu, kodėl tu, užuot bandęs formuoti rišlius sakinius, neprirašai vo tokio teksto: adafasfa afasf afasgao joiu adhvhq a9-ū9y9ūyszcvadj 9ji jajc-9vuad uaj-9ac j-9ad 9 9ajc -ksc edfwd wb sgax 44srtacv sa afsad vav sc hdfvb x cx bx v ndhjsffgasv c vcne hw b vnxva d saf dsagh fdb c sadwd gh dfhg hdf vbcxvadf as dfsd gdf bdf bfr t sd fvzxcvxcbvsf ad ca scvxcbv dfsg s dfasc sxv fgw fdf h g h dv sadfasdsgfd b fsdgfsghsf gva dcfa sfsd gdf vbad fad gsfd va da s rfsd gfd gad cvszd vsd fd asfsd hgf hj gu gj gq dsdsadvsfhb df hs rftga fsad h sfh sa fas das gs fba dg fhg ju gjn dgnb dgh sdf as. http://www.safafafafd.com asfadfgara fsd sdh sfsaas as sdgs sabx x sbsc avcadvb.
Juk viską galima dekonstruoti. Tai kam varginiesi konstruodamas sakinius? Uuu žiūrėkit kaip gražiai prirašė Vėlyvasis W: asdfas fvads fasfd as fasdfasdas asf asd asd as sad sadsadsadas as fasf asdasd as da asd asdasd asd as. Jis tikras genijus. Patinka Sizifo mitas ar kaip?
Turiu kelis neblogus kontraargumentus tavo visiems tekstams:
1. Lebrefurg Amor bum bastik whooosh.
2. X gon give it to ya, skipitiskipitiskyy.
Jei pavyks į juos atsakyti galiu parūpinti kitų.
User avatar
Dekonstruktorius
naujokas
Posts: 117
Joined: 2009-12-16 14:28

2010-02-05 02:15

:thumbsup: :thumbsup: :lol: :D
Apostatas
senbuvis
Posts: 3056
Joined: 2005-03-07 17:43

2010-02-05 08:42

Dekonstruktorius wrote:Mano intencija yra geranoriška, aš noriu įtikinti jūs<>
Dekonstruktorius wrote:<>eik tu nx
User avatar
Svetimas
senbuvis
Posts: 4692
Joined: 2004-05-25 19:04
Location: Vilnius

2010-02-05 14:23

Nesuprantu, Dekonstruktoriau, kodėl tu taip sureikšmini ir suabsoliutini filosofijoje gerai žinomus dalykus. Beje, "problema", kurią tu čia bandai parodyti, iš esmės aktuali "minkštosiose", sunkiau verifikuojamose srityse ir labiau liečia socialinius mokslus (istoriją, politiką, sociologiją, psichologiją ir pan.), perdėtą ir pernelyg į abstrakcijas nukreiptą loginį formalizmą filosofijoje ir pan. Siūlau tau atkreipti dėmesį į tai, kokiose srityse specializavosi tavo mylimieji filosofai: Wittgenstein, Richard Rorty, Derrida, Lyotard, Nietzsche, Foucault, Baudrillard ir pan.

Tuo tarpu, gamtos (biologija, fizika, chemija ir pan.), technologinių ir taikomųjų mokslų kontekste, tavo "problema" ir jos sureikšminimas atrodo gana kvailai ir juokingai. Taigi, patariu tau jausti skirtumą tarp socialinių tiesų ir gamtamokslinių tiesų.

Dabar dėl tavo punktų:
Dekonstruktorius wrote:1. Jeigu prasmingas, arba mokslinis teiginys turi būti falsikabilus, testabilus, arba verifikabilus (empiriškai), tai reikia pripažinti, kad šitas mokslo, arba prasmingumo kriterijus pats kaip teiginys nėra falsikabilus, testabilus, arba verifikabilus ir to pasekoje beprasmis, arba nemoksliškas.
Ar gali man paaiškinti, kurioje vietoje samprata, jog galimybė empiriškai patikrinti teorines idėjas apie stebimus fenomenus padeda išfiltruoti fenomenams neadekvačias idėjas, nėra "falsikabili, testabili, arba verifikabili"? Ir kodėl šia samprata negalima remtis? Kokioje padėtyje dabar būtų mokslas, jei nesiremtų šiuo kriterijumi? Ir šiandien tikėtume, kad sunkesni kūnai krinta ant žemės proporcingai greičiau už lengvus, o pelės atsiranda iš senų skudurų?
Dekonstruktorius wrote:2. Indukcijos problema, kai pvz. ištyrus dalį Visatos, mes sprendžiame apie visą Visatą, arba prognozuojame jos dėsnius pagal praeities įvykius, nors negalime patikrinti universalių teiginių apie kažką empiriškai ir nežinome ar praeities įvykiai būtinai atitiks ateities įvykius (užtikrintumo priežastingumu trūkumas).
Kaip ir minėjai, šioje vietoje turime Karlo Popperio indukcijos problemos sprendimą.
Dekonstruktorius wrote:3. Iš pirmo punkto kylantis totalus nesugebėjimas atskirti mokslą nuo pseudo-mokslo (pagal nurodytą kriterijų pvz. istorija nebetenka beveik jokios prasmės, ar moksliškumo) sukelia galą bandymams tiksliai išspręsti demarkacijos problemą mokslo filosofijoje (Paul Feyerabend), todėl sprendimas būtų - "anything goes"... arba išvis nieko.
Ar taip jau svarbu, ką pavadinsi/nepavadinsi mokslu? Gal daug svarbiau, kuo vienas ar kitas dalykas remiasi ir kokius metodus naudoja? Tarkime istoriją nustojame vadinti mokslu, nes ji neva nenaudoja mokslinio metodo ir nėra mokslas griežtąja prasme. Ar dėl to ji staiga taptų kažkuo prastesnė savo esme? Ar bandymai pagrįsti istorines hipotezes staiga nustotų savo vertės?
Ar tai, kad astrologiją mes staiga imsime ir pavadinsime mokslu reikš, kad man jau verta sau pirkti asmeninį horoskopą?
Dekonstruktorius wrote:4. Iš loginės perspektyvos, bandymai pagrįsti empirizmą pačiu empirizmu: "empirizmas yra teisingas, nes veikia, juk gali palaižyti, pamatyti ir pajausti pirštais jo laimėjimus ir naudą" suponuoja ciklišką mąstymą ir begging the question loginę klaidą.
Empirizmas tikrina kaip kažkokia idėja atitinka stebimą fenomeną. Kodėl atsirado ir yra naudojamas empirinis metodas? Nes buvo pastebėta, kad mūsų protuose sugeneruotos idėjos apie stebimus fenomenus, dažnai neatitinka tų fenomenų. Jeigu mums svarbus šis atitikimas, mes išsinagrinėjam fenomeną ir palyginam jį su savo idėja apie jį. O tokį palyginimą mes galime padaryti tik praktiškai. Jeigu idėja atlaikė mūsų palyginimą, mes tą idėją pažymime kaip pakankamai gerą ir ją naudojam tol, kol nesurandam jai geresnės.
Taigi, empirizmas savo esme nėra vien tik teorinis metodas, nes praktiškai tikrina idėjos atitikimą fenomenui.

Dabar dėl logikos. Logika yra teorinis metodas. Yra įvairių logikų (teorinių metodų), kurių taisykles žmonės išvedė empiriškai. Žmonės pastebėjo, kad logikos pagalba iš vienų teiginių galima išvesti naujus teiginius ir tai yra mums naudinga. Pvz. iš empiriškai pagrįstos prielaidos, kad žmonės yra mirtingi, gali padaryti išvadą, kad jeigu Petras yra žmogus, tai jis irgi mirtingas. Jeigu pasiklauji pradine prielaida, tai tu nemesi didelio ir sunkaus akmens Petrui ant galvos, jeigu nenori, kad jis mirtų. Aišku, tu gali nepasikliauti šia savo išvadą ir empiriškai 100% ją patikrinti. Bet tu juk nenori, kad Petras mirtų? Taigi, teoriniai metodai mums praverčia panašiais atvejais.

Reikalavimas, kad teorinis metodas nebūtų pagrįstas juo pačiu, atsirado todėl, kad teorinis teiginių išvedimas neužtikrina jų atitikimo fenomenams. Teorinio metodo veiksmingumą pagrindžia praktika.
O dabar sugrįžkim prie empirizmo. Tai, kad empirizmas pagrįstas praktiškai nėra joks jo trūkumas, o kaip tik privalumas. Tai reiškia, kad kažkokia atskira teorinė empirizmo, kaip metodo, taisyklė yra pagrįsta praktiškai, o ne ja pačia.
User avatar
Dekonstruktorius
naujokas
Posts: 117
Joined: 2009-12-16 14:28

2010-02-24 00:17

Man atrodo, kad jūsų pagrindimas praktika iš esmės yra empirizmo pervadinimas praktika ir jo pagrindimas tuo pačiu empirizmu iš naujo. Čia juk akivaizdus žodžių sukeitimas. Praktika visada remsis empirizmu. Kaip tai ką matau galiu paremti tuo pačiu dalyku? Jūs užsiimate beprasmiškais išvedžiojimais. Visos mano nurodytos problemos egzistuoja ir nėra jokio pagrindo galvoti, kad empirizmas kažkokiu būdu pranašesnis už racionalizmą, ar atvirkščiai. Jie veikia kartu ir papildo vienas kitą, kaip pvz. Popperio filosofijoje. Problema tame, kad pats sušiktas Popperis iš savo epistemologijos išvedinėjo politinę liberalizmo teoriją. Mokslas > liberalizmas ir tolerancija. Man atrodo, kad žinojimas bet kokiu atveju kertasi su galia ir neįmanoma pasakyti nieko objektyvaus.

Už diskurso niekas neegzistuoja. Kalba turi moralines ir emocines asociacijas, todėl jau pats žinojimas apie kažką implikuoja kažkokius moralinius sprendimus. Pavyzdys gali būti gėjų geno paieškos. Klausimas visada išlieka ties tuo ar verta pasitikėti kitų kalba ir ar verta pasitikėti kitų pojūčiais visais atvejais. Man baimę kelia ne pats empirizmas, kurį naudoju ir myliu, bet kalbos filosofijos iškeltos problemos dėl manipuliacijos diskursu galios tikslais. Nematau galimybės išlipti už diskurso ribų ir viską matyti objektyviai. Viskas yra priklausoma nuo subjekto ir konkretaus kalbos žaidimo, todėl teigti, kad pvz. Dievas yra netinkamas žodis apibūdinti kažkam, ar naudoti kažkam yra kvailystė. Kalba nėra pasaulio veidrodis. Kalba praktiškai visada yra metafiziška ir transcendentali, bei remiasi nepagrįstomis prielaidomis. Tekstas valgo pats save, jis kertasi su savimi ir paneigia pats save. Centras decentruojamas ir dekonstruojamas. Išankstinės prielaidos paverčiamos pajuokos objektu, nebeįmanoma žinoti ties kokia prielaida reikia sustoti. Niekur nėra tikro žinojimo.

Beje, Vitgenšteinas buvo vienas radikaliausių pozityvistų, kuriam visa moralė, dauguma socialinių mokslų kaip istorija ir religija buvo beprasmė nesąmonė. Taip, jis buvo kalbos filosofas ir bandė atrasti loginę pasaulio ir kalbos atitikimo struktūrą, bet suvokė, kad tai neįmanoma ir netgi kenksminga to siekti. Man atrodo, kad jums sunku įsikirsti į tai, kad aš labiausiai pabrėžiu kalbos reliatyvumą ir subjekto pojūčių reliatyvumo problemą kitų subjektų atžvilgiu. Čia matau asmeninį pavojų savo kailiui, nes žinojimas kaip minėjau visada yra neatsiejamas nuo galios. Jūs labai supaprastinat mokslą, mokslas dar niekada nebuvo vien tik Popperio metodas ir viskas. Jis visada turi įtaką galiai, nes žinojimas turi tiesioginį ryšį su manipuliacija kalba. Tai svarbiau, negu jums atrodo ir čia mažai kuo dėti socialiniai mokslai kaip tokie. Tai visumos problema.

Mane tai sudomino kai supratau, kad Akela kadaise tyčia manipuliavo lytiškumu, incesto naujadarais ir tt. Mane domina būtent kalbos veikimas ir jos moralinis poveikis. Žinojimas perduodamas per kalbą.

Beje, pavyzdys su istorija iš esmės parodo, kad nėra pagrindo nesižavėti kokia astrologija, nes abu mokslai taip sakant nesivadovauja empirizmu iš esmės ir daro visokiausias kvailas išvadas. Čia siūlau žiūrėti Deivido Hiūmo suformuluotą priežastingumo problemą, kai priežastingumas negali būti stebimas. Jei po dienos eina naktis, tai nebūtinai diena sukelia naktį. Iš šito problemos pabėgti neįmanoma. Jei saulė spinduliuoja ir tirpsta ledas, tai nereiškia, kad ledas tirpsta dėl saulės spindulių. Mes niekada negalime būti tikri, nes priežastingumas yra už mokslo ribų. Galima tik sakyti, kad po A įvyko B. Kur tarpinis dalykas?
User avatar
Svetimas
senbuvis
Posts: 4692
Joined: 2004-05-25 19:04
Location: Vilnius

2010-02-27 15:19

Dekonstruktorius wrote:Man atrodo, kad jūsų pagrindimas praktika iš esmės yra empirizmo pervadinimas praktika ir jo pagrindimas tuo pačiu empirizmu iš naujo. Čia juk akivaizdus žodžių sukeitimas. Praktika visada remsis empirizmu. Kaip tai ką matau galiu paremti tuo pačiu dalyku? Jūs užsiimate beprasmiškais išvedžiojimais. Visos mano nurodytos problemos egzistuoja ir nėra jokio pagrindo galvoti, kad empirizmas kažkokiu būdu pranašesnis už racionalizmą, ar atvirkščiai.
Daugelis čia esančių puikiai supranta, kodėl įvairių teorinių metodų negalima grįsti jais pačiais (circular reasoning ir pan. problemos). Todėl teoriniai metodai grindžiami praktika ir/arba kitais teoriniais metodais, gerai pasiteisinusiais praktikoje. Pvz. Jonas susigalvojo teorinį metodą, kad bet kurio dalyko teisingumą galima "patikrinti" standartinio lošimo kauliuko pagalba (jeigu iškris lyginis skaičius, tai tas dalykas bus teisingas, o jei nelyginis - tai neteisingas). Turbūt nereikia aiškinti, kodėl šio naujojo Jono metodo negalima tikrinti juo pačiu (t.y. laikyti šį metodą teisingu, jei metodo "patikrinime" akių skaičius iškris lyginis, ir jį atmesti - jei nelyginis)?

Tačiau. Tu man paaiškink vieną labai paprastą ir kartu esminį dalyką: kodėl empirizmo pagrindimas praktika, tau atrodo problema? Ar tu žinai kokį patikimesnį idėjų ir jas atitinkančių fenomenų patikrinimo būdą nei praktiniai metodai? Jei žinai, tai pasakyk jį man, prašau. O jei nežinai, tai kokios tuomet pretenzijos?

Įdomu tai, kad išdidžiai pasivadinai Dekonstruktoriumi, tačiau pats vaikiškai naiviai paslydai ant "mąstymo etiketėmis" ir kalbinių dalykų:
1. Nusigriebei taisyklę T, kad "metodas negali remtis juo pačiu" (kuri, beje, atsirado apibendrinus teorinių metodų taikymo praktiką) ir nesigilindamas nei į šios taisyklės kontekstą, galiojimo ribas ir pan., priėmei ją kaip dogmą, kas tau, kaip dekonstruktoriui, garbės, sakyčiau, nedaro.
2. Paėmei labai grubiai apibendrintą teiginį, kad "empirizmas remiasi empirizmu", taip supainiodamas jame esančius prasminius lygius (pvz. daugeliui žinomas paradoksas "Šis teiginys yra klaidingas" atsiranda dėl skirtingų prasminių lygių tapatinimo) ir kitus svarbius dalykus bei tam teiginiui pritaikei auksčiau minėtą taisyklę T, ignoruodamas jos kontekstą ir taikymo ribas (teorinius metodus). Kas dekonstruktoriui irgi yra gan nesolidu.

Gėda - pelėda, "dekonstruktoriau". :thumbsdown:

Taigi, dar kartą klausiu: kur tu matai problemą empirizme?
User avatar
Dekonstruktorius
naujokas
Posts: 117
Joined: 2009-12-16 14:28

2010-02-28 00:10

Svetimas wrote:Tačiau. Tu man paaiškink vieną labai paprastą ir kartu esminį dalyką: kodėl empirizmo pagrindimas praktika, tau atrodo problema? Ar tu žinai kokį patikimesnį idėjų ir jas atitinkančių fenomenų patikrinimo būdą nei praktiniai metodai? Jei žinai, tai pasakyk jį man, prašau. O jei nežinai, tai kokios tuomet pretenzijos?
Dėl Dievo meilės, man jau nusibodo kartoti tą patį per tą patį. Pirmiausia tai prašyčiau grįžti prie mano pradinio klausimo apie nematomas karves ir lingvistinio anti-realizmo. Imk ir dar kartą įsigilink kokią problemą matau su didžiąja kasdieninės kalbos dalimi, kurioje vyrauja žodžiai neturintys empirinių referentų, kaip "Tiesa", "Meilė", "Gėris", "Laba diena", "Dieve", "Vajėzau" (nepainioti su empiriniu referentu Vajėzumi, kurį gali palaižyti ir laižai, taip sakant...). Didžioji dalis mūsų kalbos remiasi pati į save, jos kontekstas visada turi dar kitą kontekstą ir taip iki begalybės. Taip išeina, kad lingvistikoje ryšis tarp ženklo signifikanto (ištarto, parašyto žodžio) ir signifikato (idėjos į kurią nurodo žodis) yra neapibrėžtas ir nestabilus, bei gali skirtis priklausomai nuo subjekto. Loginio pozityvizmo atstovas Vitgenšteinas pastebėjo, kad jo bandymas šią problemą išspręsti "įveikiant" metafiziką empirizmu buvo pasmerktas, nes kalba dažniausiai niekada neveikia kaip pasaulio atspindys, bet būtent nurodo pati į save, arba veikia kaip niekam nenaudinga tautologija. Kiekvienas tekstas visada nurodo per savo žodžių apibrėžimus vis į naują tekstą, kuriame turime ieškoti paslėptos prasmės, arba centro. Būtent lingvistinis skepticizmas ir atmeta bet kokios neliečiamos pradinės prielaidos egzistavimą, nes visada įmanoma abejoti ir ja, pateikti naują ir nebežinoti kurią pasirinkti kaip teisingą dėl regreso argumento. Kuria prielaida tikėti yra grynai subjektyvus sprendimas ir niekada negali remtis į išbaigtą racionalumą ir pagrįstumą, nes tokio dalyko tiesiog nėra.

Empirizmas yra taip vadinamos praktikos sudedamojo dalis, nes idėjos apie kažką yra tikrinamos eksperimentiniu būdu, pasinaudojant mūsų empiriniais pojūčiais. Tai ir yra praktinis patikrinimas. Aš propaguoju griežtą empirizmą ir logiką mokslo filosofijoje, bet mano nuomone būtų labai kvaila neatsižvelgti į kalbos filosofijos problemas, kurios tiesiogiai kertasi tiek su mokslo filosofija, tiek su etika-morale. Diskursas yra iš esmės neatsiejamas nuo emocinių, moralinių asociacijų, kurias sukelia žodžiai. Kadaise man ponaitė Akela aiškino, kad lytiniais santykiais užsiiminėti tos pačios lyties atstovai negali, nes jie yra tos pačios lyties atstovai, o lytiniai santykiai pagal apibrėžimą reiškia santykius tarp lyčių, o ne tarp lyties. Taip pat ji aiškino, kad lytiniai organai yra natūraliai skirti tik santykiams su priešingos lyties atstovais ir, kad tariamai tokia jų esminė ir tikroji paskirtis, visa kita - surogatas. Akela profesionaliai kaip tikra sofistė manipuliuodama tokiais žodžiais, kaip "surogatas", "tikroji prigimtinė paskirtis", "tikri lytiniai santykiai" sugebėjo sukurti savotiškai moralinį argumentą prieš kažką atvirai to neparodydama. Tas pats buvo ir tarkime diskusijos apie incestą atveju, kai ji užsiiminėjo žaidimais bandydama ieškoti lietuviškų atitikmenų incestui, bei taip įžeidinėdama ir menkindama žmones vien kalbos pagalba, kuri yra tariamai neutrali. Galėčiau netgi teigti, kad tai kažkaip įtartinai panašu į natūralistinę etiką ir natūralistinių klaidų serijas, kurios paslėptos po vėlgi - žaidimu žodžiais. Man kažkas gayline.lt yra aiškinęs, kad biseksualumas nėra lytinė orientacija, nes žodis orientacija gali nurodyti tik į vieną geografinę pusę - logiškai neįmanoma judėti vienu metu tiek į šiaurę, tiek į pietus be prieštaravimo sau pačiam. Taip bežaidžiant apibrėžimais mes galime prišikti žmonėms kaip reikiant. Čia tik kaip pradinis pavyzdys, su kuriuo susidūriau asmeniškai. Esu ir daugiau nesąmonių matęs.
Įdomu tai, kad išdidžiai pasivadinai Dekonstruktoriumi, tačiau pats vaikiškai naiviai paslydai ant "mąstymo etiketėmis" ir kalbinių dalykų:
1. Nusigriebei taisyklę T, kad "metodas negali remtis juo pačiu" (kuri, beje, atsirado apibendrinus teorinių metodų taikymo praktiką) ir nesigilindamas nei į šios taisyklės kontekstą, galiojimo ribas ir pan., priėmei ją kaip dogmą, kas tau, kaip dekonstruktoriui, garbės, sakyčiau, nedaro.
Čia šiaip jau logikos taisyklė, kad prielaida negali sutapti su išvada (Begging the question). Toks mąstymas nesuformuoja jokio racionalaus argumento. Tiesą sakant, senovės skeptikai įrodė, kad visi bandymai pagrįsti kažkokį teiginį atsiremia į jį patį, gali tęstis iki begalybės, arba nėra niekuo pagrindžiami ir priimami kaip aksioma. Aš esu anti-foundationalism gerbėjas ir manau, kad jokia pradinė prielaida negali būti demonstratyviai geresnė už kitą. Transcendentalinio signifikato paieškos yra pasmerktos, didieji pasakojimai apie realybę yra šūdo verti.
Taigi, dar kartą klausiu: kur tu matai problemą empirizme?
Aš jau eilinį kartą kartoju - aš niekur nematau jokios esminės problemos. Žmones negali atriboti racionalizmo nuo empirizmo ir apie savo pojūčius nemąstyti juos suvokiant. Čia gaunasi vidinis prieštaravimas tokiu atveju. Man sensualizmas ir fenomenalizmas yra pagrindis žinojimo šaltinis, kuris man atrodo labiau patikimas, nei tikėjimas tuo, kad viskas aplinkui yra tik platoniškų idėjų/formų šešėliai. Man atrodo, kad apie realybę galima kalbėti begale būdų, nes nėra vieno teisingiausio būdo kalbėti apie ją. Loginiai pozityvistai vykdė didvyrišką darbą bandant išvalyti kalbą nuo nesąmonių, bet kaip parodė Vitgenšteinas - mūsų diskursas yra labai painus ir didžioji dauguma filosofinių problemų kyla tiesiog iš skirtingų kalbos žaidimų susikirtimo (pvz. debatai tarp deterministų ir laisvos valios šalininkų). Žr. Beetle in a Box. Būtent todėl man atrodo, kad tokios binarinės opozicijos kaip būtis/nebūtis, yra/nėra, objektas/subjektas, egoizmas/altruizmas neturi jau tiek daug prasmės jei pažiūrėsime kaip tai naudojama ir į ką tai nurodo, o tiksliau į ką nenurodo realybėje. Tikriausiai į nieką? Taip, va čia jau prasideda mano anti-esencializmas.

Man didžiausia problema su empirizmu yra ta, kad aš negaliu įžvelgti priežasties kodėl turėčiau pasitikėti kitų pojūčiais, o ne apsistoti labiau ties savo pojūčiais ir mintimis. Man atrodo, kad labai naudinga iki kažkokio lygio būti skeptišku kalbos atžvilgiu ir atmesti viską kas tau atrodo nenaudinga. Neturiu omenyje atvejo kai į mane važiuoja autobusas, aš stoviu vietoje. Tai žymiai sudėtingiau. Aš nepasitikiu dominuojančiu žinojimu ir metanaratyvais apie kosmologiją (didieji sprogimai ir Dievo egzistavimas akivaizdžiai turėtų susidurti su pagrįstumo ir svarbiausia - indukcijos problema). Mūsų įsivaizdavimas apie realybę yra labai nulemtas daugiavartotojiškos visuomenės simuliacijos, kuri ir yra taip vadinama hyperrealybė, pasireiškianti kaip commodity fetishism.

T. KAVALIAUSKAS. IMITUOTOS PREKĖS REIKŠMĖ RINKOJE
Imitacija nuo Platono laikų tradiciškai vertinama prasčiau nei originalas. Olos alegorijoje Platonas nuvertina dirbtinus daiktus, o daiktų atvaizdų regėjimą prilygina gyvenimui šešėlių pasauliui. Žmogus gyvendamas oloje, regėdamas tik atvaizdus šešėliuose, nepažįsta tikrojo, protu suvokiamo idėjų pasaulio. Oloje nepažįstama tikroji būtis ir tikroji gėrio idėja. Baudrillardo žodžiais tariant, šešėlių pasaulio žmogus pažįsta tik simuliakrus.
Tokiame mąstymo kontekste imituota prekė tampa nevisavertė originalaus produkto akivaizdoje, juolab, kad Platonui net originalas tėra idėjos kopija. Todėl imituotas produktas rinkoje Platonui būtų idėjos dviguba imitacija, o Baudrillardui simuliakrinis produktas simuliuotoje hipertikrovėje.
Man irgi atrodo, kad tai ką mes matome yra tik sensibilia, o ne pats daiktas koks jis yra iš tikrųjų čia prieš mus. Čia pradeda kirstis racionalizmas ir empirizmas (kitaip neįmanoma) ir gaunasi kalbos žaidimų aibė, bei bandymai prastumti savo požiūrį į nematoma karvę kaip patį teisingiausią. Reikia gilintis į kalbos filosofiją.
Apokalipsis
naujokas
Posts: 122
Joined: 2009-12-16 14:26

2010-02-28 16:50

Aš norėjau rašyti knygą, kurioje būtų apsvarstomos problemos dėl empirikos ir komunikacijos susikirtimo (Pvz. kaip žmonės nesusišneka kalbėdami netgi apie tą patį objektą). Bet nemanau, kad būtų gera knyga, nes rašytojas prastas. Tai nenoriu blogų knygų dauginti. :D
User avatar
Dekonstruktorius
naujokas
Posts: 117
Joined: 2009-12-16 14:28

2010-02-28 19:11

Mano didžiausia gyvenimo svajonė yra parašyti kokį skeptišką traktatą apie logiką ir empirizmą, bei kalbos filosofijos problemas, bet man atrodo, kad yra pakankamai gerų knygų jau dabar. Man dar reikėtų mažiausiai 10 metų studijų kol galėčiau sau leisti tokią garbę.
Post Reply