mingis wrote:Na, nesu Platono šalininkas, man artimesnis Aristotelis – pojūčių ir juos atitinkančių idėjų vienybė. Dualizmas, kaip ir sakei – niekas-viskas, materija-forma, kūnas-siela, Velnias-Dievas, Chaosas-Absoliutas, Inis-Janis.
Mano pozicija tikriausiai labai panaši į tavo, nes esu smarkiai paveiktas Aristotelio supratimo apie visokią harmoniją. Šitą požiūrį, kaip ir dorybių etika vėliau savotiškai pritaikė ir
Nietzsche, tik jis labiau pabrėžė, kad tarkime viskas geneologiškai atsiranda iš valios siekti galios, šiek tiek kitaip suprato moralę ir jos pokyčius, bei buvo subjektyvistas. Galima netgi teigti, kad
Nietzsche yra savotiškas Aristotelio atsigimimas modernybėje, gelbėjant nuo demokratijos ir quasi-krikščionybės pūvančią civilizaciją.
Friedrich Nietzsche
ANTIKRISTAS
Prakeiksmas krikščionybei
Iš tiesų yra skirtumas, kuriam tikslui meluojama: palaikyti arba griauti. Galima įžiūrėti visišką lygybę tarp krikščionio ir anarchisto: jų tikslas, jų instinktas nukreiptas tik griauti. Šio teiginio įrodymą galima išskaityti istorijoje: ten jis pateiktas su šiurpiu aiškumu. Mes ką tik susipažinome su religine įstatymų leidyba, kurios tikslas „įamžinti“ didžiąją visuomenės organizaciją – svarbiausią sąlygą gyvenimui klestėti; padaryti galą tokiai organizacijai, nes joje klesti gyvenimas, tapo krikščionybės pašaukimu. Po ilgų eksperimentavimo ir dvejojimo laikų protas turėjo sukrauti vaisius, kad panaudotų juos vėliau, o surinktas derlius buvo toks didelis, toks turtingas, toks tobulas, koks tik galėjo būti: čia, priešingai, derlius buvo užnuodytas pernakt…Tai, kas buvo aere perennius60 – imperium Romanum, puikiausia organizacijos forma sunkiomis aplinkybėmis, kokia tik lig šiol buvo sukurta, palyginti su kuria visa, kas buvo anksčiau ir vėliau, yra tik amatininkystė, niekalas, diletantizmas; iš viso to anie šventieji anarchistai susikurpė „pamaldumą“ „pasauliui“, t.y. imperium Romanum, sugriauti, kol neliko akmens ant akmens, kol įsiviešpatavo patys vokiečiai ir kita šutvė… Krikščionis ir anarchistas: abudu décadents, abudu sugebantys veikti tik ardydami, nuodydami, marindami, siurbdami kraują, abudu pritvinkę mirtinos neapykantos viskam, kas iškilu, kas didinga, kas patvaru, kas gyvenimui žada ateitį… Krikščionybė buvo imperium Romanum vampyras; pernakt ji sunaikino milžinišką romėnų darbą – paruošti dirvą naujai kultūrai, kuriai reikia laiko. – Nejaugi dar neaišku? Mums žinoma imperium Romanum, kurią mes geriausiai pažįstame iš Romos provincijų istorijos, šitas įstabiausias aukštojo stiliaus meno kūrinys, buvo tik pradžia, jos statyba buvo numatyta tūkstantmečiams liudyti apie save – iki šiol niekas taip niekada nestatė, net nesvajojo šitaip sub specie aeterni statyti! – Šita organizacija buvo pakankamai tvirta, kad ištvertų netikusius imperatorius: individų atsitiktinumas negali turėti reikšmės panašiuose dalykuose – tai pirmasis visos didingos architektūros principas. Bet ji nesugebėjo atsispirti pražūtingiausiai ištvirkimo atmainai – krikščioniui…Šis slaptas kirminas, naktį, migloj ir dviprasmybėj įsliūkinęs į kiekvieną individą ir iš kiekvieno individo išsiurbęs rimtą požiūrį į tiesą, apskritai realybės instinktą, ši baili, feministiška ir meilutėlė gauja žingsnis po žingsnio nutolinusi „sielas“ nuo šio milžiniško statinio, nutolino visas vertingas, vyriškai kilnias natūras, kurios Romos reikalą laikė savo reikalu, savo rimtumu, savo pasididžiavimu. Šventeivų pasalūniškumas, slapti susibūrimai, tokios niūrios sąvokos, kaip pragaras, nekaltojo aukojimas, union mystica61 geriant kraują, o svarbiausia pamažu sukurstyta keršto, čandalos keršto ugnis, – štai kas įsiviešpatavo Romoje, ta pati religijos atmaina, kokiai vos užgimus dar Epikūras paskelbė karą. Skaityk Lukrecijų, kad suprastum, su kuo kovojo Epikūras, ne su pagonybe, o su „krikščionybe“, turiu omenyje sielų sugedimą per kaltės, bausmės ir nemirtingumo sąvokas. – Jis kovojo su požemio kultais, su visa paslėpta krikščionybe; jau tada neigti nemirtingumą buvo tikras išvadavimas. – Ir Epikūras laimėjo, kiekvienas garbingas protas Romos imperijoje buvo epikūrininkas: ir tada pasirodė Paulius… Paulius, čandalos neapykantos Romai, „pasauliui“ įsikūnijimas ir genijus ; žydas, amžinasis žydas par excellence… Jis nuspėjo, kad mažu sektantišku krikščionių sąjūdžiu judaizmo nuošalyje galima įžiebti „pasaulinį gaisrą“, kad „Dievo ant kryžiaus“ simboliu galima sutelkti visas apačias, visus slaptus maištingus gaivalus, visą anarchistinių imperijos intrigų paveldą į vieną milžinišką baisią jėgą. „Išganymas ateina iš žydų“. – Krikščionybė, kaip formulė visokiems požemio kultams, pavyzdžiui, Oziriui, didžiajai motinai, Mitrai62 pranokti ir sutelkti: šioje įžvalgoje ir glūdi Paulius genialumas. Čia jo instinktas buvo toks užtikrintas, kad negailestingai prievartaudamas tiesą jis įdėjo į „Išganytojo“ lūpas savo prasimanytus vaizdinius, kuriais kerėjo čandalų religijos; Paulius iš jo darė kažką tokio, kas buvo suprantama ir Mitros žyniui… Tai buvo jo akimirka pakeliui į Damaską: jis suprato, kad „pasauliui“ nuvertinti būtinas tikėjimas nemirtingumu, kad sąvoka „pragaras“ leidžia viešpatauti Romoje, kad „anapilis“ numarina gyvenimą… Nihilistas ir krikščionis (Nihilist und Christ): žodžiai rimuojasi, ir ne vien tik rimuojasi…
Meną aš suprantu labai panašiai kaip ir mokslą – bandymą abstrakčiom formom paaiškint realybės dėsnius. Vaizduojamasis menas – ta pati poezija, tik vietoj žodžių naudojant daiktus ir vaizdus. Jeigu kūrinys deklaruoja kokį nors pasaulio dėsningumą, jeigu sukelia kokius nors dėsningus pojūčius stebėtojui – tada tai menas.
Ponaitis man kažkuo primena
Ayn Rand ir jos objektyvizmo filosofiją, kurioje menas yra menas tik tada jei reprezentuoja pasaulį (romantinis realizmas), ar kažkokią konkrečią kūrėjo mintį. Tuo tarpu postmodernizmas mene skelbia autoriaus mirtį ir nebūtį. Kiekvienas meno kūrinio stebėtojas gali pamatyti kažką kitokio, autoriaus intencija yra nubloškiama į šalį ir kiekvienas meno gerbėjas pats tampa menininku vien interpretuodamas kūrinį.
Juk stebėtojo pojūčiai, kaip jau ir minėjau, nėra kažkokie subjektyvūs, o susiformavo objektyviai evoliuciniu būdu.
Čia aš nelabai suprantu ką turite omenyje. Gal kažkas ir susiformavo objektyviai, bei pojūčiai visada yra subjektyvūs, nes yra jaučiami subjekto. Skirtingi žmones skirtingai supranta.
O čia tai man visai priimtinas tavo minėtas naudingumo kriterijus. Jeigu politinė sistema duoda geresnį rezultatą evoliucinio išlikimo prasme, tai ji yra ir teisingesnė. Tik, aišku, reikalingas tikėjimas, kad pats išlikimas yra vertybė. Ateis koks satanistas ir pasakys, kad kuo greičiau susinaikinsim, tuo geriau.
O tikėjimas – visai joks nebaisus žodis, o pats pagrindinis žinių šaltinis. Pirmiausiai tikim, kad logika veikia, o paskui jau įrodinėjam.
Man nelabai rūpi tas nuolatinis apeliavimas į evoliuciją. Utilitarizmas man visai priimtinas, bet tik kaip subjektyvus, nes esu egoizmo ir individualizmo atstovas, garbinantis pats save ir savo asmeninį interesą, bei vertybes. Tu man skambi kaip kažkokia keista socialinio darvinizmo ir utilitarizmo kombinacija. Kaip žinoma, nauda/žala yra reliatyvu ir priklausoma nuo subjekto, ar kultūrinės, socialinės terpės. Būtent dėl totalaus reliatyvumo, utilitarizmas iš esmės nieko ir nereiškia, bei nepažeidžia Deivido Hiūmo
is-ought problemos. Na, nebent tada kai bandoma aiškinti, kad iš fakto, kad norime malonumo galima išvesti išvadą, kad mums jo reikia siekti.
O kodėl neprigimtinė? Taigi dėsningai evoliuciškai susiformavus. O kad netobula – tai aš ir siūlau ieškoti tobulesnės negramatinės kalbos.
Vėl su ta evoliucija
Nuo kada gramatika ir žodžių prasmės suvokimas yra prigimtinis, o ne socialinė konstrukcija? Jūs mane gazdinate, tuoj patapsiu pozityvistu. Kažkaip nepastebėjau, kad vaikai mokėtų kalbėti be socializacijos poveikio. Vaikai nežino žodžių prasmės iki tol, kol mes jiems jos nepaaiškiname. Tas pats ir su skirtingomis gramatinėmis struktūromis. Neigti, kad egzistuoja skirtingos gramatinės struktūros galėtų tikriausiai nebent... Chomskis? Jam kaip suprantu viskas yra fundamentaliai įgimta. Jis net tiki, kad etiką galima išvesti iš žmogaus prigimties ir humanistinio žmogiškumo. Aš persirgau
natural law liga, tai kažkaip skeptiškai žiūriu į natūralistinę etiką ir esu antihumanistu.