Marksizmas

Kuklūs bandymai atsakyti į amžinus klausimus laikiname pasaulyje.
Mefiso
naujokas
Posts: 94
Joined: 2010-01-29 00:32

2010-02-24 08:42

Markso mokslui visame civilizuotame pasaulyje jaučia didžiausią priešiškumą ir neapykantą visas buržuazinis (ir valdinis, ir liberalinis) mokslas, kuris į marksizmą žiūri kaip į kažkokią „žalingą sektą". Kitokios pažiūros negalima nė tikėtis, nes negali būti „nešališko" socialinio mokslo visuomenėje, pagrįstoje klasių kova Šiaip ar taip, bet visas valdinis ir liberalinis mokslas gina samdomąją vergiją, o marksizmas tai vergijai yra paskelbęs negailestingą karą. Tikėtis nešališko mokslo samdomosios vergijos visuomenėje — toks pat paikas naivumas, kaip ir tikėtis, kad fabrikantai bus nešališki, spręsdami klausimą, ar nereikia pakelti darbininkams užmokestį, sumažinus kapitalo pelną.

Tačiau to maža. Filosofijos istorija ir socialinio mokslo istorija visiškai aiškiai rodo, kad marksizmas visai nėra panašus į „sektantiškumą" tuo, kad jis būtų kažkoks uždaras, sustingęs mokslas, atsiradęs nuošalyje nuo pasaulinės civilizacijos raidos svarbiausios krypties. Priešingai, Marksas yra genialus kaip tik dėl to, kad jis atsakė į klausimus, kuriuos pažangioji žmonijos mintis jau buvo iškėlusi. Jo mokslas atsirado kaip tiesioginis didžiausių filosofijos, politinės ekonomijos ir socializmo atstovų mokslo tęsinys.

Markso mokslas yra visagalis, nes jis teisingas. Jis yra išsamus ir darnus, teikia žmonėms vientisą pasaulėžiūrą, nesutaikomą su jokiais prietarais, su jokia reakcija, su jokiu buržuazinės priespaudos gynimu. Jis teisėtai perėmė visa tai, kas geriausia XIX amžiuje buvo žmonijos sukurta — būtent kas geriausia buvo vokiečių filosofijoje, anglų politinėje ekonomijoje, prancūzų socializme.
Šiuos tris marksizmo šaltinius ir kartu jo sudedamąsias dalis trumpai ir panagrinėsime.


I

Marksizmo filosofija yra materializmas. Per visą naujausiąją Europos istoriją, o ypač XVIII amžiaus pabaigoje, Prancūzijoje, kur įvyko lemiamos kautynės ieš visokį viduramžišką šlamštą, prieš institutų ir įdėjų baudžiaviškumą, materializmas buvo vienintelė nuosekli filosofija, ištikima visoms gamtos mokslų teorijoms, priešiška prietarams, šventeiviškumui ir pan. Todėl demokratijos priešai iš visų jėgų stengėsi ,,sugriauti", pakirsti, apšmeižti materializmą ir gynė įvairių formų filosofinį idealizmą, kuris, šiaip ar taip, visuomet gina arba remia religiją.
Marksas ir Engelsas kuo ryžtingiausiai gynė filosofinį materializmą ir ne kartą aiškino, kad visokie nukrypimai nuo šio pagrindo yra labai klaidingi. Aiškiausiai ir plačiausiai jų pažiūros yra išdėstytos Engelso veikaluose „Liūdvigas Fojerbachas" ir „Diūringo paneigimas", kurie — kaip ir „Komunistų manifestas" — yra parankinės kiekvieno sąmoningo darbininko knygos.

Tačiau Marksas nesustojo prie XVIII amžiaus materializmo, jis pastūmėjo filosoliją j priekį. Jis praturtino ją klasikinės vokiečių filosofijos, ypač Hėgelio sistemos, laimėjimais; savo ruožtu ši sistema padėjo atsirasti Fojerbacho materializmui. Svarbiausias iš tų laimėjimų yra dialektika, t. y. išsamiausia, nuodugniausia ir mažiausiai į vienašališkumą linkusi vystymosi teorija, teigianti, kad žmogaus pažinimas, teikiantis mums amžinai besivystančios materijos atspindį, yra santykiškas. Naujausieji gamtos mokslo atradimai — radis, elektronai, elementų virsmas — puikiai patvirtino Markso dialektinį materializmą, o ne buržuazinių filosofų teorijas, vis „iš naujo" grįžtančias prie senojo ir supuvusio idealizmo.

Turtindamas ir plėtodamas filosofini materializmą, Marksas padarė jį nuoseklų, jo gamtos pažinimą pritaikė žmonių visuomenei pažinti. Didžiausias mokslinės minties laimėjimas buvo Markso istorinis materializmas. Iki to laiko pažiūros į istoriją ir į politiką buvo labai chaotiškos ir savavališkos, o dabar jas pakeitė nuostabiai vientisa ir darni mokslinė teorija, rodanti, kaip, plėtojantis gamybinėms jėgoms, iš vienos visuomenės gyvenimo sanklodos išauga kita, aukštesnė,— pavyzdžiui, iš baudžiavos išauga kapitalizmas.

Visai taip pat, kaip žmogaus pažinimas atspindi nepriklausomai nuo jo egzistuojančią gamtą, t. y. besivystančią materiją, taip žmogaus visuomenės pažinimas (t. y. įvairios pažiūros ir teorijos — filosofinės, religinės, politinės ir pan.) atspindi ekonominę visuomenės santvarką. Politiniai institutai yra ekonominio pagrindo antstatas. Pavyzdžiui, matome, kaip įvairios šių laikų Europos valstybių politinės formos padeda įtvirtinti buržuazijos viešpatavimą proletariatui.

Markso filosofija yra nuoseklus filosofinis materializmas, kuris žmonijai, ypač darbininkų klasei suteikė veiksmingų pažinimo priemonių.

II

Pripažinęs, kad ekonominė santvarka yra pagrindas, ant kurio iškyla politinis antstatas, Marksas daugiausia dėmesį kreipė Į tos ekonominės santvarkos tyrimą. Svarbiausias Markso veikalas —„Kapitalas" yra skirtas dabartinės, t. y. kapitalistinės, visuomenės ekonominei santvarkai tirti.

Klasikinė politinė ekonomija iki Markso susiformavo Anglijoje — labiausiai išsivysčiusioje kapitalistinėje šalyje. Adamas Smitas ir Deividas Rikardas, tyrinėdami ekonominę santvarką, sukūrė darbinės vertės teorijos pradmenis. Marksas tęsė jų darbą toliau. Jis tiksliai pagrindė ir nuosekliai išplėtojo šią teoriją. Jis parodė, kad bet kurios prekės vertę lemia jai pagaminti sunaudojamo visuomeniškai būtino darbo laiko kiekis.

Ten, kur buržuaziniai ekonomistai matė daiktų santykį (prekės mainus į prekę), ten Marksas atskleidė žmonių santykius. Prekių mainai išreiškia atskirų gamintojų ryšius per rinką. Pinigai reiškia, kad tie ryšiai darosi vis glaudesni ir visą atskirų gamintojų ūkini gyvenimą neatskiriamai sujungia į vieną visumą. Kapitalas reiškia, kad tie ryšiai dar labiau išsiplečia: preke virsta žmogaus darbo jėga. Samdomasis darbininkas savo darbo jėgą parduoda žemės, fabrikų, darbo įrankių savininkui. Vieną darbo dienos dalį darbininkas dirba, kad padengtų savo ir savo šeimos išlaikymo išlaidas (darbo užmokestis), o kitą dienos dalį darbininkas dirba veltui, kurdamas kapitalistui pridedamąją vertę, kuri yra kapitalistų klasės pelno, jos turtų šaltinis. Pridedamosios vertės teorija yra Markso ekonominės teorijos pagrindas.
Kapitalas, sukurtas darbininko darbu, engia darbininką, nuskurdina smulkiuosius savininkus ir sukuria bedarbių armiją. Pramonėje stambiosios gamybos pergalė matyti iš karto, bet tą patį reiškinį matome ir žemės ūkyje: stambusis kapitalistinis žemes ūkis darosi vis pranašesnis, vis daugiau naudojama mašinų, valstiečių ūkis patenka į piniginio kapitalo kilpą, smunka ir nusigyvena, slegiamas atsilikusios technikos. Žemės ūkyje smulkiosios gamybos smukimo formos yra kitokios, bet pats jos smukimas yra neginčijamas.

Naikindamas smulkiąją gamybą, kapitalas didina darbo našumą ir sudaro sąlygas stambiausiųjų kapitalistų sąjungoms užimti monopolinę padėtį. Pati gamyba vis labiau visuomenėja,— šimtai tūkstančių ir milijonai darbininkų susiejami į planingą ūkinį organizmą,— o bendo darbo produktą pasisavina saujelė kapitalistų. Didėja gamybos anarchija, krizės, pašėlusi kova dėl rinkų, gyventojų daugumai darosi vis sunkiau pragyventi.

Darydama darbininkus vis labiau priklausomus nuo kapitalo, kapitalistinė santvarka sukuria didžiulę suvienyto darbo galią.
Marksas ištyrė kapitalizmo raidą nuo pat prekinio ūkio užuomazgos, nuo paprastųjų mainų, iki aukščiausiųjų kapitalizmo formų, iki stambiosios gamybos.

Ir visų kapitalistinių šalių — tiek senųjų, tiek naujųjų — patyrimas kasmet vis didesniam darbininkų skaičiui vaizdžiai parodo, kad ši Markso teorija yra teisinga.

Kapitalizmas laimėjo visame pasaulyje, bet ši pergalė tėra darbo pergalės prieš kapitalą išvakarės.

III

Kai buvo nuversta baudžiava ir pasaulį išvydo „laisvoji" kapitalistinė visuomenė,— iš karto paaiškėjo, kad toji laisvė tėra nauja darbo žmonių engimo ir išnaudojimo sistema. Tuojau ėmė rastis įvairios socialistinės teorijos, atspindėjusios tą priespaudą ir protestavusios prieš ją. Bet pradinis socializmas buvo utopinis socializmas. Jis kritikavo kapitalistinę visuomenę, smerkė, keikė ją, svajojo, kad ją reikia panaikinti, kūrė fantazijas apie geresnę santvarką, įtikinėjo turtinguosius, kad išnaudojimas esąs nedorovingas.

Bet utopinis socializmas negalėjo nurodyti tikros išeities. Nei jis mokėjo išaiškinti samdomosios vergijos esmės esant kapitalizmui, nei atskleisti jo raidos dėsnių, nei rasti tos visuomeninės jėgos, kuri gali tapti naujos visuomenės kūrėja.
Tuo tarpu audringos revoliucijos, kurios visur Europoje ir ypač Prancūzijoje vyko žlungant feodalizmui, baudžiavai, vis akivaizdžiau rodė, kad visos raidos pagrindas ir jos varomoji jėga yra klasių kova.

Nė viena politinės laisvės pergalė prieš baudžiavininkų klasę nebuvo iškovota jai įnirtingai nesipriešinant. Nė viena kapitalistinė šalis nesusikūrė daugmaž laisvomis, demokratiškomis sąlygomis, žūtbūtinai tarpusavyje nekovojant įvairioms kapitalistinės visuomenės klasėms.
Marksas yra genialus dėl to, kad jis anksčiau už visus sugebėjo iš to padaryti ir nuosekliai pagrįsti tą išvadą, kurios moko pasaulio istorija. Toji išvada yra klasių kovos teorija.

Politikoje žmonės visuomet buvo ir visuomet bus naivios apgaudinėjimo ir apsigaudinėjimo aukos, kol jie išmoks už bet kurių dorovinių, religinių, politinių, socialinių frazių, pareiškimų, pažadų įžvelgti vienų ar kitų klasių interesus. Senos tvarkos gynėjai visuomet mulkins reformos ir pagerinimų šalininkus, kol šie supras, kad kiekvienas senas institutas, kad ir koks jis atrodytų nežmoniškas ir supuvęs, laikosi vienų ar kitų viešpataujančių klasių jėgomis. O tų klasių pasipriešinimą galima palaužti tik vienu būdu: mūsų pačių visuomenėje surasti, apšviesti ir organizuoti kovai tokias jėgas, kurios gali — ir pagal savo visuomeninę padėtį turi — sudaryti jėgą, kuri įstengtų pašalinti seną tvarką ir sukurti naują.

Tik Markso filosofinis materializmas nurodė proletariatui išeitį iš dvasinės vergijos, kurioje lig šiol skurdo visos engiamosios klasės. Tik Markso ekonominė teorija išaiškino tikrąją proletariato padėtį bendrojoje kapitalizmo santvarkoje.

Visame pasaulyje, nuo Amerikos iki Japonijos ir nuo Švedijos iki Pietų Afrikos, gausėja savarankiškų proletariato organizacijų. Proletariatas šviečiasi ir auklėjasi kovodamas savo klasinę kovą, išsivaduoja iš buržuazinės visuomenės prietarų, vis glaudžiau telkiasi ir mokosi įvertinti savo laimėjimus, grūdina savo jėgas ir nesulaikomai auga.

V. I. Leninas, "Prosveščenija", 1913m. Kovas, Nr.3. "Trys marksizmo šaltiniai ir trys jo sudedamosios dalys "
Mefiso
naujokas
Posts: 94
Joined: 2010-01-29 00:32

2010-02-24 09:08

Dialektinis materializmas – bendrateorinis marksizmo, mokslinio socializmo, politinės ekonomijos, marksistinių partijų strategijos bei taktikos filosofinis pagrindas. Dialektinio materializmo išeities taškas yra tai, kad objektyviai egzistuoja amžinai judanti ir besivystanti materija, turinti gnoseologinį pirmumą sąmonės atžvilgiu.
Dialektinis materializmas atsirado XIX a. viduryje ir vystėsi kartu su mokslo pasiekimais bei revoliucinių judėjimų praktika. Jis susiformavo, filosofiškai sintezuodamas, nuosekliai suprasdamas visą materijos, sąmonės ir istorijos reiškinių įvairovę, organiškai jungdamas filosofinį tikrovės aiškinimo bei analizės metodą su pasaulio revoliucinio pertvarkymo koncepcija. Tai yra vienas esminių bruožų, skiriantis dialektinį materializmą nuo senosios filosofijos, kuri tik aiškino pasaulį. Kitas labai svarbus dialektinio materializmo vystymosi elementas yra tai, kad jis suformavo nuoseklią mokslinę sistemą, jungiančią visuomenę ir istorijos procesą (istorinis materializmas).
Pagrindiniais dialektinio materializmo, bei visos marksistinės filosofijos pradininkais laikomi Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas, tačiau tiek dialektinio materializmo, tiek ir paties marksizmo atsiradimą taip pat sąlygojo istoriniai veiksniai, filosofijos bei gamtos mokslų vystymasis, praktinė - revoliucinė patirtis, todėl marksizmas anaip tol nėra vien šių filosofų darbo rezultatas. Nors buvusioje Tarybų Sąjungoje bei daugelyje XX amžiaus socialistinių valstybių buvo ideologiškai labai sureikšminamas asmeninis K. Markso ir F. Engelso vaidmuo kuriant marksistinę filosofiją, kas dažnai virsdavo asmenybių kultu, pervertinant ir dogmatizuojant individualius jų pasiekimus, tačiau šiuo aspektu pats marksizmas pateikia nuoseklią asmenybės ir istorijos sąryšio koncepciją, nesudarančią prielaidų subjektyvumui bei individualizmui.
Iki 1848 metų K. Marksas ir F. Engelsas dėjo savo mokymo, tarp jų ir filosofijos pagrindus. Po 1848 metų prasidėjo gilus ir visapusiškas šio mokymo kūrimas ir vystymas. Istorinė gairė šiame kelyje buvo svarbiausias K. Markso veikalas - "Kapitalas", kurį jis rašė visą savo gyvenimą ir kuris tapo vienu iš pagrindinių mokslinio socializmo kūrinių. "Kapitalas", būdamas ekonominis kūrinys, turi ir nepalyginamą filosofinę reikšmę. K. Marksas taikė jame kapitalistinei socialinei - ekonominei formacijai analizuoti dialektinį - materialistinį metodą, atskleidė pagrindinius šio metodo principus, sukūrė kapitalizmo tyrimo medžiagos pagrindu materialistinę pažinimo teoriją ir logiką.
Nemaža veikalų, specialiai skirtų dialektiniam materializmui pagrįsti ir gvildenti, parašė F. Engelsas. Tokios yra jo įžymios knygos "Anti - Diuringas", "Liudvikas Feuerbachas… ", "Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė" ir kiti kūriniai, kuriuose, remiantis gamtos mokslo ir istorinės praktikos apibendrinimu, priešiškų marksizmui filosofinių srovių kritika, giliai ir ryškiai nušviečiamos visos marksistinės filosofijos - materializmo, dialektikos, pažinimo teorijos, materialistinės istorijos perspektyvos - pusės. Taip pat, šių kūrinių tarpe svarbią reikšmę turi neužbaigtas F. Engelso veikalas "Gamtos dialektika".
Trys pagrindiniai dialektinio materializmo principai:
1. Priešybių vienybė ir kova;
2. Kiekybės virtimas kokybe;
3. Neigimo neigimas.

Istorinis materializmas - visuomeninės vystymosi teorija, XIX-XX a. sukurta K. Markso, F. Engelso ir V.I. Lenino.
Pagrindinės tezės:
Materialusis visuomenės gyvenimas apsprendžia žmonių sąmonę: "Ne žmonių sąmonė nustato jų būtį, o, atvirkščiai, būtis nustato žmonių sąmonę".
Istorinis procesas - tai visuomeninių - ekonominių formacijų kaita, kuri priklauso nuo materialinių gamybos priemonių didėjimo ir tobulėjimo.

Čia iš Wiki lietuviškos. Iš tikrųjų tai ne jokia partijų strategijos, o filosofinės metodologijos skaitosi. Istorinis materializmas yra išvestas iš dialektinio materializmo
Alchi
pradedantis
Posts: 249
Joined: 2010-01-01 18:48

2010-02-24 20:16

Nu... ir? :guilty:


p.s. perskaičiau
7x
senbuvis
Posts: 1822
Joined: 2004-07-16 21:43

2010-02-24 20:18

Alchi wrote:Nu... ir? :guilty:


p.s. perskaičiau
Manau jis tikėjosi, kad mes į tą tekstą masturbuosimės, o po to aprašysim savo pojūčius. Galiu pradėti pirmas: na ne pati geriausia visual aid masturbacijai, tiesą sakant kartais sunkiai išlikdavau sujaudintas, o kitais kartais atrodė, kad dirbu, o ne ilsiuosi. Visuomoje užtrukau gana ilgai, tačiau didelio malonumo nepajutau.
Alchi
pradedantis
Posts: 249
Joined: 2010-01-01 18:48

2010-02-24 20:26

Ai čia šitaip. Ir kaip aš iš karto nepagavau kampo :happy:

Na man tamsiaplaukės su gera subine labiau patinka. No offence, bet šitas tekstas ne mano skonio. Skant, nestovi :)
User avatar
Dekonstruktorius
naujokas
Posts: 117
Joined: 2009-12-16 14:28

2010-02-25 11:56

Mefiso netgi už tokius fucking trolius kaip aš baisesnis :0 Jis žudo šitą forumą

P.S. man irgi nepasistojo, pasistoja tik nuo berniukų :happy:
RB
senbuvis
Posts: 5793
Joined: 2004-05-18 13:16

2010-02-25 12:53

Dekonstruktorius wrote:Mefiso netgi už tokius fucking trolius kaip aš baisesnis :0 Jis žudo šitą forumą
Tai kad ne, jūs beveik identiški. Filosofinėje srityje net galėtumėte užsiimti abipuse masturbacija. Mutualizmas, taip sakant ;)
D3monas
senbuvis
Posts: 2100
Joined: 2008-05-10 16:22

2010-02-25 14:03

RB wrote:galėtumėte užsiimti abipuse masturbacija. Mutualizmas, taip sakant
:lol: geriausiais dienos postas
User avatar
Legionas
senbuvis
Posts: 2539
Joined: 2004-11-03 12:17
Location: Sask

2010-02-26 21:37

Mefiso wrote: 1. Priešybių vienybė ir kova;
2. Kiekybės virtimas kokybe;
3. Neigimo neigimas.

Materialusis visuomenės gyvenimas apsprendžia žmonių sąmonę: "Ne žmonių sąmonė nustato jų būtį, o, atvirkščiai, būtis nustato žmonių sąmonę".
Istorinis procesas - tai visuomeninių - ekonominių formacijų kaita, kuri priklauso nuo materialinių gamybos priemonių didėjimo ir tobulėjimo.
Todėl marksismas yra pati tikriausia religija. Ateistinė religija, kaip pvz. budizmas. Budizme kosminiai dėsniai užtikrina persikūnijimą, o marksizme kosminiai dėsniai užtikrina visuomenės vystymąsį į vis tobulesnę būklę. "Gėrio ir blogio kova, kurioje nugali geriečiai" - tokia istorija aprašyta visų religijų mituose: Angra Mainyu prieš Ahura Mazda, velnias prieš dievą, Faustas prieš Mefistofelį ir t.t. ir t.t.
User avatar
Dekonstruktorius
naujokas
Posts: 117
Joined: 2009-12-16 14:28

2010-02-27 09:59

Kiek žinau, tai markso dialektinis materializmas ir istorinis materializmas nesako, kad gėris nugali prieš blogį. Dialektikoje egzistuoja tezė ir antitezė, kurioms besikaunant įvyksta sintezė - a la kažkas naujo. Marksas tikėjo, kad vyksta istorijos progresas, kuris turėtų pasibaigti kaip komunizmo - beklasės, nevalstybinės visuomenės susikūrimas, kurioje visi žmonės bus lygūs. Man tuo tarpu atrodo, kad postmarksistai ir Nyčės interpretatorius Foucault šitą procesą paaiškino žymiai geriau. Foucault sako, kad kiekviena istorinė kova naudoja galią, yra veikiama galios ir susilieja su galia. Istorija vystosi nuo dominavimo prie dominavimo ir ne kitaip. Sakykime, anarchistas Bakuninas jau seniausiai pranašavo, kad Markso idėjos apie laikiną proletariato diktatūrą turėtų sukurti naują raudonąją biurokratiją ir grįžimą prie kapitalistinių/feodalinių santykių, kas ir įvyko Sovietų sąjungoje. Taip pat Marksas buvo akivaizdžiai neteisus dėl to, kad viskas sueina į komunizmą, nes atsirado visokie mažburžuazių judėjimai, kurie sugebėjo išspręsti dialektinį prieštaravimą tarp proletariato ir kapitalistų. Socialdemokratija ir nacionalsocializmas, bei fašizmas. Anarchistas Proudhonas irgi buvo įtakotas Hėgelio, bei aiškino, kad būtent mutualizmas yra tas sprendimas, nes jis yra sinteze tarp nuosavybės ir komunizmo.

Frydrichas Engelsas savo veikale "Origins of the Family, Private Property, and the State" pats nepastebi, kad jo cituojamas Morganas yra teisus:
Let us, however, return to Morgan, from whom we have moved a considerable distance. The historical investigation of the social institutions developed during the period of civilization goes beyond the limits of his book. How monogamy fares during this epoch, therefore, only occupies him very briefly. He, too, sees in the further development of the monogamous family a step forward, an approach to complete equality of the sexes, though he does not regard this goal as attained. But, he says:

When the fact is accepted that the family has passed through four successive forms, and is now in a fifth, the question at once arises whether this form can be permanent in the future. The only answer that can be given is that it must advance as society advances, and change as society changes, even as it has done in the past. It is the creature of the social system, and will reflect its culture. As the monogamian family has improved greatly since the commencement of civilization, and very sensibly in modern times, it is at least supposable that it is capable of still further improvement until the equality of the sexes is attained. Should the monogamian family in the distant future fail to answer the requirements of society ... it is impossible to predict the nature of its successor.
Klasikiniai liberalai ir libertarizmas irgi turi nemažai panašių "nesąmonių". Liudvikas Von Mises tikėjo, kad visi žmonės yra a priori racionalūs agentai, kurie veikia nepriklausomai nuo struktūrinės prievartos kaip laisvi individai ir jų apsikeitimas nuosavybe įvyksta laisvai. Jis būdamas utilitaristu nepastebėjo, kad tai ką vadiname nuosavybe ir yra valstybinis konstruktas, bei įmanomas atvejis kai egzistuoja labai išreikšti galios santykiai tarp tariamai laisvų individų, kai pvz. vienas žmogus įgauna teisę į visą Vilniaus nuosavybę, ima iš gyventojų nuomą ir užsiima teisėsauga. Austrų ekonomistas Hans Herman Hoppe tokį modelį pavadinęs "natūraliąja tvarka", arba kitaip - grįžimu į feodalizmą. Šiais, postmodernaus kapitalizmo laikais, tai būtų korporacinis neofeodalizmas.
Mefiso
naujokas
Posts: 94
Joined: 2010-01-29 00:32

2010-03-08 01:13

Čia klausinėjo kodėl tai įdėjau, taigi, užvedžiau diskusijose temą apie marksizmą, ir įdėjau medžiagos... Jei klausimų nekyla, tai nematau reikalo rašyti. Čia matau forume tvarka tokia - gali flūdinti visi, išskyrus tie, kas nepatinka.

Teiginys, kad dėsniai kosminiai akivaizdžiai parodo teigiančiojo tamsumą ir neapsiskaitymą, nes šiuos dėsnius ne Marksas sugalvojo, jis tik apibendrino. O iš kur jie atsirado rašo Leninas savo straipsnyje, parašytame aukščiau. Jei dar giliau knistis, galima pažiūrėti Hėgelio ar Fojerbacho filosofijos ištakas.
User avatar
Legionas
senbuvis
Posts: 2539
Joined: 2004-11-03 12:17
Location: Sask

2010-03-08 01:56

Koks skirtumas kas sugalvojo tuos "visuomenės vystymosi dėsnius". Kas sugalvojo - tas klounas. Kas tuo patikėjo, tas irgi.
Mefiso
naujokas
Posts: 94
Joined: 2010-01-29 00:32

2010-03-08 02:57

Gerai, žymiausių klounų sąrašas: Platonas, Heraklitas, Hėgelis, Nikolajus Kuzietis, Dž. Brunas, Ž. Ž. Ruso, D. Didro, Karlas Marksas, F. Engelsas, V. I. Leninas, gal dar ir Zenoną Elėjietį galima būtų prie jų priskirti, nors jis jau per daug primityviai į tą reikalą žiūrėjo.

Čia pagal dialektinio materializmo dėsnių kilmę atrinkau, konkrečiai visi šie mąstytojai ypač tyrinėjo "priešybių vienybės ir jų tarpusavio kovos" (iš kurio vėliau suformuotas "klasių kovos") bei kitus dėsnius, galiausiai tapusius dialektinio materializmo pagrindu. Nors jeigu toks tamsuolis filosofijoje, tai vargu ar šitos pavardės ką ir sakys.
User avatar
Legionas
senbuvis
Posts: 2539
Joined: 2004-11-03 12:17
Location: Sask

2010-03-08 03:31

Dar gali į tą kompaniją pridėti Fukuyamą, kuris parašė kvailą knygą apie tai kaip istorija baigėsi su amerikietiškos kapitalistinės demokratijos pergale.
Mefiso
naujokas
Posts: 94
Joined: 2010-01-29 00:32

2010-03-14 02:36

Legionas wrote:Dar gali į tą kompaniją pridėti Fukuyamą, kuris parašė kvailą knygą apie tai kaip istorija baigėsi su amerikietiškos kapitalistinės demokratijos pergale.
Tai čia jis ne prie šitų , jis prie jūsų, skeptikų, pamėgto Adamo Smito ir kitų protingųjų ekonomistų.
User avatar
Legionas
senbuvis
Posts: 2539
Joined: 2004-11-03 12:17
Location: Sask

2010-03-14 05:22

Mefiso wrote: Tai čia jis ne prie šitų , jis prie jūsų, skeptikų, pamėgto Adamo Smito ir kitų protingųjų ekonomistų.
Ne, jis prie jūsiškių tikinčių istoriniais visuomenės dėsniais ir tikinčių į galutinę gerosios visuomenės formos pergalę.
Nieko tokio moralinis filosofas Smith nesakė.
Mefiso
naujokas
Posts: 94
Joined: 2010-01-29 00:32

2010-03-15 00:03

Legionas wrote:
Mefiso wrote: Tai čia jis ne prie šitų , jis prie jūsų, skeptikų, pamėgto Adamo Smito ir kitų protingųjų ekonomistų.
Ne, jis prie jūsiškių tikinčių istoriniais visuomenės dėsniais ir tikinčių į galutinę gerosios visuomenės formos pergalę.
Nieko tokio moralinis filosofas Smith nesakė.
Jis nesakė, tai jam buvo "savaime suprantama", todėl visuose jo darbuose susidaro įspūdis, jog kapitalizmas yra pati paskutinė ir nebesikeisianti forma. "Tautų turte" (ten to ilgojo pavadinimo nebe pamenu) išliaupsina kapitalizmą kaip geriausią santvarką, kuri yra "išgryninta" dėl naudos siekimo ir lyg joje nebebūtų jokių antagonizmų ir t.t.. O Marksas paaiškino, kad antagonizmų pilna, todėl ir ta santvarka nėra "grynoji" ir paskutinė.

Šiaip tu nukrypai nuo temos, esmė, kad ten kur išvardijau yra vieni reikšmingiausių žmonijos mąstytojų, o tu, akivaizdu, tiesiog nežinai apie juos nieko :D ne Platono, nei Aristotelio nei kitų. Jie visi dialektika vadovavosi. Tu protingesnis, tau užtenka neskaičius jų pasakyti, kad jie ir visi jų sekėjai yra durniai.
User avatar
Legionas
senbuvis
Posts: 2539
Joined: 2004-11-03 12:17
Location: Sask

2010-03-15 00:46

Mefiso wrote:"Tautų turte" (ten to ilgojo pavadinimo nebe pamenu) išliaupsina kapitalizmą kaip geriausią santvarką, kuri yra "išgryninta" dėl naudos siekimo ir lyg joje nebebūtų jokių antagonizmų ir t.t.. O Marksas paaiškino, kad antagonizmų pilna, todėl ir ta santvarka nėra "grynoji" ir paskutinė.
Tai moralės filosofas visgi nesakė, kad tai paskutinė santvarka ir Marksas paneiginėjo tai ko Smithas nesakė?
Post Reply