Transgresija wrote:Mingis dėl mūsų visų patogumo galėtų tiesiog nenaudoti "Dievo sąvokos"?
Be problemų. Vadinsiu tai Vieta (iš didžiosios raidės, kad skirtųsi nuo bendrinės vietos) arba V. dėl trumpumo.
Nors šiaip tai yra etinė dogma, naudojama socialinės bendrijos konsolidavimui. Pavyzdžiui, kaip logika su falsikabilumu naudojama mokslininkų veiklos įrėminimui ir įprasminimui.
Mintys yra labai materialus dalykas smegenyse.
Argi? Materialūs elektromagnetiniai impulsai smegenyse tėra minties laikmena. Pati mintis yra nemateriali informacija. Analogija su knyga – popierius su dažų dėmelėmis – materialu, tekstu užkoduota informacija – ne. Žiūrėdamas į materialią hieroglifų kombinaciją „šuo“ tu niekaip negalėtum pasakyti, ką tai galėtų reikšti, nežinodamas žodžių iškodavimo, nemokėdamas žodyno, nebūdamas „diskurse“. Lygiai tas pats ir su encefalogramos impulsų seka, reiškiančia, tarkim, šiuo metu mąstomą sąvoką „šuo“. Na, elementarusis Aristotelis.
Ką reiškia "renkiesi"?
Reiškia tai, kad man pasaulis – visų pirma informacinė sistema, kompiuteris. Žmonių smegenų operacinė sistema yra faktiškai ta pati, kaip ir pasaulio algoritmas, tik, galbūt, kokios nors žemesnės, „home edition“ versijos.
Todėl, kad žmonių kalba atsirado stebint pasaulio kalbą. Pasaulis, aišku, yra žymiai sudėtingesnis už žmogaus dabartinį sugebėjimą jį suvokti, bet vis tiek jame aš nieko daugiau už kalbą nematau. Na, čia jau labiau link Platono. Lygiai tas pats ir žiūrint į Šliogerio fotografijų albumėlį. Ten grynas paradoksas – tekstai bando kalbą paneigti, o paveiksliukai – priešingai, grynai kalbiniai, ritminiai ir simboliški, netgi saldoki. Gal čia ir antropomorfizmas – žiūrėdamas pro kalbos akinius nieko kito ir negali pamatyti, nežinau. Bet apie tai, ko neįmanoma suvokti, nelabai ir yra prasmės kalbėti. Intuityviai jausti – gal, bet kas yra jausmai, jeigu irgi ne savotiška žemesnio lygmens kalba. Kas nors be kalbos pasaulyje pilnai galėtų irgi egzistuoti, bet kalba tai tikrai yra pasaulio dalis kaip jau įvykęs faktas – bent jau žmonių galvose.
Kalba juk neegzistuoja be žmonių. Žmones sugalvojo kalbą kaip komunikacijos būdą.
Pirmiausia aš turiu omeny ne komunikacinę, o aprašomąją, pažintinę kalbos funkciją. Kalbą, kaip mąstymo įrankį. Kalbą žmonės ne sugalvojo „iš lubų“, ne „išrado“, o „atrado“ – stebėdami ritmiškai pasikartojančius tvarkingus gamtos reiškinius – t.y., pasaulio kalbą.
apie Dievą palyginti negalime, nes... na tai neturi nieko bendro su realybe.
Belieka tik išsiaiškinti, ką tu vadini realybe? Na, kas tai iš tikrųjų galėtų būti? Ar turim kokių nors minčių?
Jeigu tai Matrica, tai pagal analogiją V. pilnai galėtų būti jos menamas hipotetinis sysopas. Arba jei mes deistai – tada programuotojas. Arba ir tiesiog pats veikiantis algoritmas, jeigu pagal panteizmą. Panteistinė V. gali būti netgi asmuo. Juk jeigu informacinio proceso veikla smegenyse sukelia žmogaus-asmens iliuziją, tai kodėl gamtos dėsnių algoritmo veikimas negali sukelti gamtos kaip meta-asmens reiškinio? Juk tikrai realu, kad vos tik roboto smegenys pasieks tam tikrą kritinę masę, jis pradės save suvokti? O pasaulis daug sudėtingesnis už bet kokį robotą.
Na, bet čia jau sci-fi pievos. Pažinimui kol kas beveik pakaktų ir mokslo. V. praktinė prasmė visai kita – kaip jau aptarėm – ideologinė konsoliduojanti, kaip nacionalinis mitas, bendraminčių skiriamasis bruožas, be kurio neįmanoma jokia socialinė organizacija, tuo labiau valstybė. Dabar jau truputį vėloka teigti to nacionalinio mito ar pirmykščio totemo beprasmybę, nes būtent per jį mes ir atsiradom. Be socialinės bendrijos mąstantys padarai išsivystyti negalėtų – kalba per sudėtingas įrankis, kad būtų sukurtas atskiro individo, reikalingas ilgas informacijos kaupimas ir perdavimas iš kartos į kartą apmokymo būdu. Gal socialinės bendrijos ir galėtų atsirasti kokiu nors racionalesniu pagrindu, bet yra kaip yra.
D3monas wrote:į pagalbą ateina logika, <...> nefalsikabilus <...> bet koks teiginys turi turėti pakankamą pagrindą, tai yra, remtis tikrove, jos reiškiniais, turėti bent netiesioginių įrodymų, leidžiančių manyti, jog teiginys teisingas.
Tai mes čia ir kalbam būtent apie tokius nefalsikabilius ir logiškai neįrodomus transcendentinius reiškinius kaip logika ir falsikabilumas. Iš kur mes žinom, kad būtent tavo aprašytas elgesys yra tas teisingasis? Ir iš viso, kad kažkas gali būti teisinga ar klaidinga? V. yra už logikos ribų, tarkim, kaip menama logikos kilmė, na, kad logika nekabėtų ore kaip „savaime suprantama“, nes taip nėra. Logikų gali būti įvairių, mūsų naudojama logika yra tik viena iš daugelio.