You can't make this shit up.Anot meno teoretiko prof. Antano Andrijausko, gaivališką dailininko Aleksandro Vozbino prigimtį išreiškiančios drobės savo įtaigia spalvų ir linijų magija žadina dramatiškus žiūrovo išgyvenimus. Tapytojui svarbi ne tik potėpio galia, spalvos emocionalumas, netikėti dažų nutekėjimai, bet ir struktūriniai tapybos principai: pirmiausia kompozicija, harmoningi tapomų erdvių, linijų, spalvinių dėmių santykiai.
"Bet juk, sovijau," pasakysite, "šita komiška preliudija tikrai nereprezentuoja modernizmo ir įvairių jo srovių."
Štai, jūsų malonumui, "geriausi" įvairių modernizmo krypčių tapybos šedevrai:
http://www.moma.org/collection/browse_r ... rt_order=1
http://en.wikipedia.org/wiki/Modern_art
http://en.wikipedia.org/wiki/Modernism
Stebėkite, kaip laikui bėgant kokybė vis prastėja, nuo apgailėtinų van Gogh'o, Cezanne, Gauguin'o, per juokingus Munch'o, Picasso, Matisse darbus, iki visiškai nebejuokingų Newman'o ir Pollocko absurdų.
Kad geriau iliustruoti visą šimtmetį trukusios beprotybės mastą, štai neblogas skaitalas:
http://www.artrenewal.org/articles/Phil ... rtscam.php
Beje, tinklapis yra puikus ne tik savo gerai, aiškiai parašytais esė (kurias visas rekomenduočiau paskaitinėti), bet ir turi didelį tapybos bei skulptūros darbų archyvą. Ir ne modernistinio šlamšto, o praeities ir dabarties geriausių dailininkų, skulptorių.
Man kadaise tikrai buvo naujiena, kad geriausi dailininkai istorijoje buvo toli gražu ne Da Vinci, Rembrandtas, Mikelandželas, Rubensas, Davidas ar kiti Renesanso tapytojai, o 19 a. akademinio meno atstovai, kaip pvz. Bouguereau, Waterhouse, Alma-Tadema ir kt. Kaip pažiūrėjus į tokius darbus paskui nejausti pasišlykštėjimo visokiais vozbinais?
Tapyboje ir skulptūroje tai matoma kur kas aiškiau, nei kituose menuose, bet šita beprotybė prasismelkė visur, praskiesdama "meno" sąvoką taip, kad iš jos nieko nebeliko, tik tuščias garsas, galintis reikšti bet ką. Panašiai kaip ir dievas.
Beje, dar vienas LOL - http://www.lrytas.lt/-12988996631297465 ... lionio.htm
nežinau ar dėl biurokratinių kliūčių ar dėl estetinių sumetimų buvo atsisakyta eksponuoti Venecijoje Čiurlionį, bet ten jam ir ne vieta.