Nihilizmas vs. Tikejimas
-
- naujokas
- Posts: 25
- Joined: 2011-09-10 19:38
Kur mes randame atspirties taska samprotavimui, atskirimui realybe nuo fantazijos? Logikos desniuose? Patys logikos desniai yra aksioma - nieko nepagrysti teiginiai. Kazkuris filosofu yra pasakes, kad nuo gimimo mes pradedame tikedami viskuo - veliau mes skaudziai nusiviliame, kad neviskas yra tikra. Kiek as suprantu tik logikos desniais mes negalime nusivilti, nes jie neleidzia mum priestarauti sau - todel ir liekame tikintys jais. Taigi mes esam tokie pat tikintys, kaip kriscionys, musulmonai, tik nepriestaraujame sau? O kas pasake, kad tai, kas tikra, tai tik tai, kas nepriestarauja sau: tai kas yra tikra padeda isgyventi ir daugintis? tai kas mum leidzia isgyventi ir daugintis mums atrodo tikra, bet is tikruju nera? Ar is tikruju nera tokio dalyko kaip tikra, o tik galimybe isgyventi ir daugintis? Gal atspirties taska randame empirizme? Is kur zinoti, kad jis piesia ne mums patogu pasalio vaizda, ne tikra? Ar po milijardu metu evoliucijos visatai, su savo paskutine galingiausia intelekto ir samones forma istinkant siluminei mirciai si samone bus priversta abejoti viskuo? Ji negales uztikrinti nei vienos idejos 100% tikruma?
Atsistok prie sienos (geriau plytinė, nes gipskartonis netinka) ir joblink į ją kakta iš visų jėgų. Nekreipk dėmesio į skausmą - tai tik fantazija/iliuzija. Jei nepadės - kartoti, kartoti, kartoti... iki visiško nušvitimo.ubermensch wrote:Kur mes randame atspirties taska samprotavimui, atskirimui realybe nuo fantazijos? Logikos desniuose? Patys logikos desniai yra aksioma - nieko nepagrysti teiginiai. Kazkuris filosofu yra pasakes, kad nuo gimimo mes pradedame tikedami viskuo - veliau mes skaudziai nusiviliame, kad neviskas yra tikra. Kiek as suprantu tik logikos desniais mes negalime nusivilti, nes jie neleidzia mum priestarauti sau - todel ir liekame tikintys jais. Taigi mes esam tokie pat tikintys, kaip kriscionys, musulmonai, tik nepriestaraujame sau? O kas pasake, kad tai, kas tikra, tai tik tai, kas nepriestarauja sau: tai kas yra tikra padeda isgyventi ir daugintis? tai kas mum leidzia isgyventi ir daugintis mums atrodo tikra, bet is tikruju nera? Ar is tikruju nera tokio dalyko kaip tikra, o tik galimybe isgyventi ir daugintis? Gal atspirties taska randame empirizme? Is kur zinoti, kad jis piesia ne mums patogu pasalio vaizda, ne tikra? Ar po milijardu metu evoliucijos visatai, su savo paskutine galingiausia intelekto ir samones forma istinkant siluminei mirciai si samone bus priversta abejoti viskuo? Ji negales uztikrinti nei vienos idejos 100% tikruma?
Sėkmės
Neapsisprendžiu, kuris atsakymas būtų adekvatesnis, teks klausimo autoriui pagal skonį rinktis:
1) http://4.bp.blogspot.com/_aQ8EpcQ4tpU/S ... pidity.gif
2) http://www.encyclopediaofstupid.com/stu ... Philosophy
1) http://4.bp.blogspot.com/_aQ8EpcQ4tpU/S ... pidity.gif
2) http://www.encyclopediaofstupid.com/stu ... Philosophy
Atsakymas neteisingas. Jeigu tavo smegenys teisingai prijungti prie Matricos, daužydamas virtualią sieną jausi lygiai tokį patį skausmą, prašviesėjimas bus irgi lygiai toks pats. Nėra testo, kuriuo būtų galima atskirti haliucinaciją nuo realybės.Akela wrote:Atsistok prie sienos (geriau plytinė, nes gipskartonis netinka) ir joblink į ją kakta iš visų jėgų. Nekreipk dėmesio į skausmą - tai tik fantazija/iliuzija.
-
- naujokas
- Posts: 25
- Joined: 2011-09-10 19:38
Ar reiktų abejoti ar "teisingai" jaučiam-suvokiam pačias haliucinacijas?Nėra testo, kuriuo būtų galima atskirti haliucinaciją nuo realybės.
Ar reiktų abejoti šituo?Tikrovė, kokia ji patenka į mūsų sąmonę, tėra gryni „fenomenai“, ir tai vienintelis absoliutus faktas, nuo kurio pradėjus galima eiti toliau. http://lt.wikipedia.org/wiki/Edmundas_Huserlis
Jeigu vadovautis evoliucine logika: gime tikėdami viskuo - filtruoti tai, kas netikra pradedam nuo to, kas mums nenaudinga (tai tiesos kriterijus)Mąstau, vadinasi, esu
Paviršutiniškai pavartęs suklasifikavau šitaip:
Dekartas – Platono analogija – aplinka niekas, mąstymas viskas.
Wittgensteinas – priešingas kraštutinumas – materialistiška neviltis – mąstymo eiga panaši į Dekarto, tik išvados diametraliai priešingos: na, pats mąstymas jam kaip ir ne vertybė, o jeigu negalim būti tikri dėl aplinkos, tai negalim būti tikri ir dėl nieko, aplinka jam viskas.
Husserlis – toks naujųjų laikų Aristotelis, subalansavęs išorę su vidum – fenomenai ir sąmonė – vienas kitą papildantys ir įtakojantys dualistiniai poliai.
Ar taip?
Empiristinis evoliucinis patogumo/naudingumo sąmonės formavimosi modelis man tinka. Fenomenai suformuoja kalbą, o kalbiniai produktai (garvežiai su lėktuvais) grįžtamuoju ryšiu vėl visai sėkmingai sąveikauja su aplinka, grįžta į fenomenų pasaulį.
O gal kas nors bandė tyrinėti sąryšį tarp mąstymo, tarp asmens suvokimo ir kalbos? Ar gali būti mąstymas be kalbos, be abstrakčių sąvokų? Dailininkai mąsto vaizdais – ar tikrai? Ar tie vaizdai nėra būtent kalbiniai simboliai, lygiai tokios pačios abstrakcijos? Save atsimenam panašiai nuo to paties amžiaus, kaip ir pradedam naudotis kalba. Ar yra duomenų apie kokius nors Mauglius, kurie apie kalbą sužinojo vyresniame amžiuje – ką jie prisimena iš savo gyvūniškos praeities? Koks yra gyvūno asmens suvokimo lygis – na, kad skauda man o ne kitam, jis gal ir skiria, bet daugiau?
Dekartas – Platono analogija – aplinka niekas, mąstymas viskas.
Wittgensteinas – priešingas kraštutinumas – materialistiška neviltis – mąstymo eiga panaši į Dekarto, tik išvados diametraliai priešingos: na, pats mąstymas jam kaip ir ne vertybė, o jeigu negalim būti tikri dėl aplinkos, tai negalim būti tikri ir dėl nieko, aplinka jam viskas.
Husserlis – toks naujųjų laikų Aristotelis, subalansavęs išorę su vidum – fenomenai ir sąmonė – vienas kitą papildantys ir įtakojantys dualistiniai poliai.
Ar taip?
Empiristinis evoliucinis patogumo/naudingumo sąmonės formavimosi modelis man tinka. Fenomenai suformuoja kalbą, o kalbiniai produktai (garvežiai su lėktuvais) grįžtamuoju ryšiu vėl visai sėkmingai sąveikauja su aplinka, grįžta į fenomenų pasaulį.
Kažką teko girdėti apie dar gilesnį skepticizmą – abejojimą ir pačiu savim, bet nieko konkretaus. Kas yra tas „mąstau“ („suvokiu“)? Kažkoks informacinis procesas, sąlygotas neaišku kuo pagrįsta kalba, kuri atsiranda iš dar neaiškesnių fenomenų. Ar tikrai jau tas mąstymas toks nenuginčijamas? Na, čia gal ir Wittgensteinas, bet ar jis neigia paties asmens buvimą?Ar reiktų abejoti ar "teisingai" jaučiam-suvokiam pačias haliucinacijas?
O gal kas nors bandė tyrinėti sąryšį tarp mąstymo, tarp asmens suvokimo ir kalbos? Ar gali būti mąstymas be kalbos, be abstrakčių sąvokų? Dailininkai mąsto vaizdais – ar tikrai? Ar tie vaizdai nėra būtent kalbiniai simboliai, lygiai tokios pačios abstrakcijos? Save atsimenam panašiai nuo to paties amžiaus, kaip ir pradedam naudotis kalba. Ar yra duomenų apie kokius nors Mauglius, kurie apie kalbą sužinojo vyresniame amžiuje – ką jie prisimena iš savo gyvūniškos praeities? Koks yra gyvūno asmens suvokimo lygis – na, kad skauda man o ne kitam, jis gal ir skiria, bet daugiau?