Kas mes esame?

[RB]

šis teiginys yra teisingas ir yra teisingas todėl, kad teisingas yra teiginys "dalelės nėra daliniame intervale [0;1] (kai pilnas intervalas yra [-1;1])"

O va neapibrėžtumo principas sako, kad šis teiginys nėra teisingas. Tai ką dabar daryti?

[Augustas]

šis teiginys yra teisingas ir yra teisingas todėl, kad teisingas yra teiginys "dalelės nėra daliniame intervale [0;1] (kai pilnas intervalas yra [-1;1])"

O va neapibrėžtumo principas sako, kad šis teiginys nėra teisingas. Tai ką dabar daryti?

Paguosiu Tamstą, gerb. RB. Neapibrėžtumo principas tikrai taip nesako. Neapibrėžtumo principas sako (jei neklystu), kad dalelės (elektrono) konkretaus buvimo vieta neapibrėžiama. Todėl teiginys "elektrono nėra daliniame intervale [0;1] (kai pilnas intervalas yra [-1;1])" yra teisingas ir pagal neapibrėžtumo principą.
Paguodžiau?

[Lionginas]

Vėl turėsiu cituoti Jūsų paties parašytus post'us?

Taip, prašau pacituoti. Nes esi arba žioplys, arba išsisukinėjantis melagis.

Abu teiginiai (t.y., teiginys "Dabar yra pavasaris" ir teiginys "Dabar yra ruduo") yra tolygūs teiginiui "Dabar yra konkretus metų laikas". Analogija su elektronu čia galėtų būti tokia "Elektronas yra konkrečiame taške, kuris yra intervale nuo... iki...".

Taip, o kadangi teiginys "Augustas yra kažkoks" yra teisingas, nes Augustas tikrai turi bent vieną savybę, tai teisingas ir jam tolygus teiginys "Augustas yra klounas". Sveikinu su tuo, tu tikras logikos asas. Kloune.

[Augustas]

Vėl turėsiu cituoti Jūsų paties parašytus post'us?

Taip, prašau pacituoti. Nes esi arba žioplys, arba išsisukinėjantis melagis.

Prašom. Štai Jūsų citata iš šios temos 9-ojo puslapio:

Šiame konkrečiame pavyzdyje jie nėra abu neteisingi. Neteisingi yra teiginiai "elektronas juda į dešinę IR yra taške T" ir "elektronas juda į dešinę IR nėra taške T". Ta prasme neteisingos abi šios konjunkcijos, būtent dėl neapibrėžtumo principo. Todėl jų disjunkcija - dešinioji distributyvumo dėsnio lygybės pusė, taip pat bus neteisinga.

Pats parašėte ir pats užmiršote, ką parašėte.

Abu teiginiai (t.y., teiginys "Dabar yra pavasaris" ir teiginys "Dabar yra ruduo") yra tolygūs teiginiui "Dabar yra konkretus metų laikas". Analogija su elektronu čia galėtų būti tokia "Elektronas yra konkrečiame taške, kuris yra intervale nuo... iki...".

Taip, o kadangi teiginys "Augustas yra kažkoks" yra teisingas, nes Augustas tikrai turi bent vieną savybę, tai teisingas ir jam tolygus teiginys "Augustas yra klounas". Sveikinu su tuo, tu tikras logikos asas. Kloune.

[RB]

Paguosiu Tamstą, gerb. RB. Neapibrėžtumo principas tikrai taip nesako. Neapibrėžtumo principas sako (jei neklystu), kad dalelės (elektrono) konkretaus buvimo vieta neapibrėžiama. Todėl teiginys "elektrono nėra daliniame intervale [0;1] (kai pilnas intervalas yra [-1;1])" yra teisingas ir pagal neapibrėžtumo principą.Paguodžiau?

Ne, nepaguodei. Kadangi mes tikrai žinome, kad dalelė egzistuoja ir kad ji yra intervale [-1;1], tai pareiškimas kad jos tikrai nėra intervale [0;1] reiškia, kad ji tikrai yra intervale [-1;0). O tai jau prieštarauja neapibrėžtumo principui.

[Augustas]

Paguosiu Tamstą, gerb. RB. Neapibrėžtumo principas tikrai taip nesako. Neapibrėžtumo principas sako (jei neklystu), kad dalelės (elektrono) konkretaus buvimo vieta neapibrėžiama. Todėl teiginys "elektrono nėra daliniame intervale [0;1] (kai pilnas intervalas yra [-1;1])" yra teisingas ir pagal neapibrėžtumo principą.Paguodžiau?

Ne, nepaguodei. Kadangi mes tikrai žinome, kad dalelė egzistuoja ir kad ji yra intervale [-1;1], tai pareiškimas kad jos tikrai nėra intervale [0;1] reiškia, kad ji tikrai yra intervale [-1;0).

Taigi, kad aš vis mėginu parodyti, kad tas pareiškimas, jog dalelės (elektrono) nėra intervale [0;1], nereiškia, jog ta dalelė (elektronas) yra intervale [-1;0), kai dalelė (elektronas) tikrai yra pilname intervale [-1;1], nes dalelė (elektronas) gali turėti (ir, kaip žinome iš fizikos eksperimentų, tikrai turi) tą savybę, kad jos buvimo vietos konkrečiu daliniu intervalu (t.y. nei intervalu [-1;0), nei intervalu [0;1], kai pilnas intervalas yra [-1;1]) apibrėžti neįmanoma. Čia ir slypi Jūsų (ir Liongino) klaida, gerb. RB.

[RB]

Taigi, kad aš vis mėginu parodyti, kad tas pareiškimas, jog dalelės (elektrono) nėra intervale [0;1], nereiškia, jog ta dalelė (elektronas) yra intervale [-1;0), kai dalelė (elektronas) tikrai yra pilname intervale [-1;1], nes dalelė (elektronas) gali turėti (ir, kaip žinome iš fizikos eksperimentų, tikrai turi) tą savybę, kad jos buvimo vietos konkrečiu daliniu intervalu (t.y. nei intervalu [-1;0), nei intervalu [0;1], kai pilnas intervalas yra [-1;1]) apibrėžti neįmanoma.

Aha, o jei jo buvimo vietos apibrėžti neįmanoma, kokiu pagrindu tu teigi, kad dalelės nėra tam tikrame daliniame intervale? Nebuvimas – labai apibrėžta būsena.

Ir taip, pareiškimas, kad dalelės nėra intervale [0;1], kai ji yra intervale [-1;1] reiškia, kad ji yra intervale [-1;0). Nesvarbu, kiek kartų tu pakartosi, kad taip nėra.

[Lionginas]

Prašom. Štai Jūsų citata iš šios temos 9-ojo puslapio:

Šiame konkrečiame pavyzdyje jie nėra abu neteisingi. Neteisingi yra teiginiai "elektronas juda į dešinę IR yra taške T" ir "elektronas juda į dešinę IR nėra taške T". Ta prasme neteisingos abi šios konjunkcijos, būtent dėl neapibrėžtumo principo. Todėl jų disjunkcija - dešinioji distributyvumo dėsnio lygybės pusė, taip pat bus neteisinga.

Pats parašėte ir pats užmiršote, ką parašėte.

Taigi tu tikrai esi žioplys, beraštis arba tiesiog melagis. Štai su kuo sutikai tu, cituoju:

O dėl tų konkrečių intervalų, tai aš Jumis visiškai sutinku, kad teiginiai "elektronas yra intervale [-1;0]" ir "elektronas yra intervale (0;1]" yra abu klaidingi

O štai ką tiksliai rašiau aš:

Neteisingi yra teiginiai "elektronas juda į dešinę IR yra taške T" ir "elektronas juda į dešinę IR nėra taške T".

Esi klounas tiek pagal savo pramanytus loginius dėsnius, tiek empiriškai.

[Augustas]

Taigi, kad aš vis mėginu parodyti, kad tas pareiškimas, jog dalelės (elektrono) nėra intervale [0;1], nereiškia, jog ta dalelė (elektronas) yra intervale [-1;0), kai dalelė (elektronas) tikrai yra pilname intervale [-1;1], nes dalelė (elektronas) gali turėti (ir, kaip žinome iš fizikos eksperimentų, tikrai turi) tą savybę, kad jos buvimo vietos konkrečiu daliniu intervalu (t.y. nei intervalu [-1;0), nei intervalu [0;1], kai pilnas intervalas yra [-1;1]) apibrėžti neįmanoma.

Aha, o jei jo buvimo vietos apibrėžti neįmanoma, kokiu pagrindu tu teigi, kad dalelės nėra tam tikrame daliniame intervale? Nebuvimas – labai apibrėžta būsena.

Nebuvimas kaip tik ir nėra apibrėžta būsena, nes reiškia mažiausiai du dalykus - objekto neegzistavimą iš viso, ir taip pat gali reikšti objekto nebuvimą tam tikroje apibrėžtoje vietoje. Pvz., kai Jūsų žmona į prašymą pakviesti gerbiamąjį RB atsako, kad gerbiamojo RB nėra, tai gali reikšti šiuos dalykus: 1) jog gerb. RB yra miręs; 2) gerb. RB jau negyvena ten pat, kur gyvena jo žmona; 3) kad gerb. RB išėjo, pvz., į parduotuvę.

Panašiai ir elektrono nebuvimas konkrečiame daliniame intervale reiškia (tiksliau sakant, gali reikšti) du dalykus: 1)kad elektronas yra kitame daliniame intervale; 2) kad elektrono nėra ir kitame daliniame intervale.
Iš fizikos mes žinome, kad teisingas yra (2)teiginys, kad elektrono nėra ir kitame daliniame intervale.
O iš pastarojo teiginio išplaukia kiti du teiginiai, kurie prieštarauja vienas kitam ir pagal trečiojo negalimo dėsnį negali būti abu teisingi (t.y., vienas iš jų turi būti teisingas, kitas - klaidingas): 1) kad mes apsirinkame, ir elektrono iš viso nėra pilname intervale [-1;1], nes jo nėra abiejuose daliniuose intervaluose; 2) jog elektronas visgi yra iš tikrųjų intervale [-1;1] ir turi(tarp keleto kitų savybių) taip pat ir tą savybę, kuri leidžia elektronui judėti neužimant jokios tarpinės padėties. Va kur įsikiša trečiojo negalimo dėsnis.
Iš fizikos žinome, kad (2) teiginys, jog elektronas visgi yra intervale [-1;1] ir turi(tarp keleto kitų savybių) taip pat ir tą savybę, kuri leidžia elektronui judėti neužimant jokios tarpinės padėties, yra teisingas. Vadinasi, klaidingas yra pirmasis teiginys, nes abu kartu tie du teiginiai teisingi būti negali.

[Augustas]

Prašom. Štai Jūsų citata iš šios temos 9-ojo puslapio:

Šiame konkrečiame pavyzdyje jie nėra abu neteisingi. Neteisingi yra teiginiai "elektronas juda į dešinę IR yra taške T" ir "elektronas juda į dešinę IR nėra taške T". Ta prasme neteisingos abi šios konjunkcijos, būtent dėl neapibrėžtumo principo. Todėl jų disjunkcija - dešinioji distributyvumo dėsnio lygybės pusė, taip pat bus neteisinga.

Pats parašėte ir pats užmiršote, ką parašėte.

Taigi tu tikrai esi žioplys, beraštis arba tiesiog melagis. Štai su kuo sutikai tu, cituoju:

O dėl tų konkrečių intervalų, tai aš Jumis visiškai sutinku, kad teiginiai "elektronas yra intervale [-1;0]" ir "elektronas yra intervale (0;1]" yra abu klaidingi

O štai ką tiksliai rašiau aš:

Neteisingi yra teiginiai "elektronas juda į dešinę IR yra taške T" ir "elektronas juda į dešinę IR nėra taške T".

Esi klounas tiek pagal savo pramanytus loginius dėsnius, tiek empiriškai.

Lionginai, tašką T labai lengvai galima pakeisti daliniais intervalais [-1;0) ir [0;1], kas, beje, ir buvo padaryta. Juk koks skirtumas tarp teiginių "elektronas yra taške T" ir "elektronas yra daliniame intervale [-1;0) (kai pilnas intervalas yra [-1;1])"? Net jei ir suklydau, tai galima gi ramiai nurodyti klaidą ir paaiškinti, kodėl tai klaida.

P.S. Bet kokiu atveju nematau jokių priežasčių karščiuotis.

[Plikas]

Taigi, kad aš vis mėginu parodyti, kad tas pareiškimas, jog dalelės (elektrono) nėra intervale [0;1], nereiškia, jog ta dalelė (elektronas) yra intervale [-1;0), kai dalelė (elektronas) tikrai yra pilname intervale [-1;1], nes dalelė (elektronas) gali turėti (ir, kaip žinome iš fizikos eksperimentų, tikrai turi) tą savybę, kad jos buvimo vietos konkrečiu daliniu intervalu (t.y. nei intervalu [-1;0), nei intervalu [0;1], kai pilnas intervalas yra [-1;1]) apibrėžti neįmanoma.

Aha, o jei jo buvimo vietos apibrėžti neįmanoma, kokiu pagrindu tu teigi, kad dalelės nėra tam tikrame daliniame intervale? Nebuvimas – labai apibrėžta būsena.

Nebuvimas kaip tik ir nėra apibrėžta būsena, nes reiškia mažiausiai du dalykus - objekto neegzistavimą iš viso, ir taip pat gali reikšti objekto nebuvimą tam tikroje apibrėžtoje vietoje. Pvz., kai Jūsų žmona į prašymą pakviesti gerbiamąjį RB atsako, kad gerbiamojo RB nėra, tai gali reikšti šiuos dalykus: 1) jog gerb. RB yra miręs; 2) gerb. RB jau negyvena ten pat, kur gyvena jo žmona; 3) kad gerb. RB išėjo, pvz., į parduotuvę.

Panašiai ir elektrono nebuvimas konkrečiame daliniame intervale reiškia (tiksliau sakant, gali reikšti) du dalykus: 1)kad elektronas yra kitame daliniame intervale; 2) kad elektrono nėra ir kitame daliniame intervale.
Iš fizikos mes žinome, kad teisingas yra (2)teiginys, kad elektrono nėra ir kitame daliniame intervale.
O iš pastarojo teiginio išplaukia kiti du teiginiai, kurie prieštarauja vienas kitam ir pagal trečiojo negalimo dėsnį negali būti abu teisingi (t.y., vienas iš jų turi būti teisingas, kitas - klaidingas): 1) kad mes apsirinkame, ir elektrono iš viso nėra pilname intervale [-1;1], nes jo nėra abiejuose daliniuose intervaluose; 2) jog elektronas visgi yra iš tikrųjų intervale [-1;1] ir turi(tarp keleto kitų savybių) taip pat ir tą savybę, kuri leidžia elektronui judėti neužimant jokios tarpinės padėties. Va kur įsikiša trečiojo negalimo dėsnis.
Iš fizikos žinome, kad (2) teiginys, jog elektronas visgi yra intervale [-1;1] ir turi(tarp keleto kitų savybių) taip pat ir tą savybę, kuri leidžia elektronui judėti neužimant jokios tarpinės padėties, yra teisingas. Vadinasi, klaidingas yra pirmasis teiginys, nes abu kartu tie du teiginiai teisingi būti negali.

Gal gali plačiau paaiškinti, kaip iš "elektrono nėra [-1;1]" gauni, kad "elektronas yra [-1;1]"? Čia kas - "Aurigarijaus logika 101"?

[Augustas]

...
Panašiai ir elektrono nebuvimas konkrečiame daliniame intervale reiškia (tiksliau sakant, gali reikšti) du dalykus: 1)kad elektronas yra kitame daliniame intervale; 2) kad elektrono nėra ir kitame daliniame intervale.
Iš fizikos mes žinome, kad teisingas yra (2)teiginys, kad elektrono nėra ir kitame daliniame intervale.
O iš pastarojo teiginio išplaukia kiti du teiginiai, kurie prieštarauja vienas kitam ir pagal trečiojo negalimo dėsnį negali būti abu teisingi (t.y., vienas iš jų turi būti teisingas, kitas - klaidingas): 1) kad mes apsirinkame, ir elektrono iš viso nėra pilname intervale [-1;1], nes jo nėra abiejuose daliniuose intervaluose; 2) jog elektronas visgi yra iš tikrųjų intervale [-1;1] ir turi(tarp keleto kitų savybių) taip pat ir tą savybę, kuri leidžia elektronui judėti neužimant jokios tarpinės padėties. Va kur įsikiša trečiojo negalimo dėsnis.
Iš fizikos žinome, kad (2) teiginys, jog elektronas visgi yra intervale [-1;1] ir turi(tarp keleto kitų savybių) taip pat ir tą savybę, kuri leidžia elektronui judėti neužimant jokios tarpinės padėties, yra teisingas. Vadinasi, klaidingas yra pirmasis teiginys, nes abu kartu tie du teiginiai teisingi būti negali.

Gal gali plačiau paaiškinti, kaip iš "elektrono nėra [-1;1]" gauni, kad "elektronas yra [-1;1]"? Čia kas - "Aurigarijaus logika 101"?

Aš ir nesakau, kad elektrono nėra intervale [-1;1]. Aš gi sakau, kad yra priešingai, t.y., aš sakau, kad elektronas visgi yra intervale [-1;1].

[Plikas]

Galbūt esi išsiblaškęs ir neatidžiai skaitei, bet kaip RB rašė, šitame "eksperimente" buvo tiksliai išmatuota, kad elektronas intervale [-1;1] tikrai yra. Įsivaizduok, kad [-1;1] yra visas dievo sukurtas pasaulis ir elektronas niekur kitur būti negali, nes "niekur kitur" neegzistuoja ir taip pat tiksliai žinoma, kad elektronas egzistuoja. (čia ne nauji patikslinimai - visa tai buvo pasakyta RB poste)

Any comments apie "niekur neegzistuojančius" elektronus ir kitą bs?

[Augustas]

Galbūt esi išsiblaškęs ir neatidžiai skaitei, bet kaip RB rašė, šitame "eksperimente" buvo tiksliai išmatuota, kad elektronas intervale [-1;1] tikrai yra.

Va būtent. Todėl, kai elektrono atskirai paimtame daliniame intervale [-1; 0) ir atskirai paimtame daliniame intervale [0;1] neaptinkame, mums peršasi dvi išvados: 1) kad mes apsirinkame (padarėme klaidą matuodami), ir elektrono pilname intervale [-1;1] nėra; 2) mes neapsirinkame (klaidos matuodami nepadarėme), ir elektronas pilname intervale [-1;1] tikrai yra, tačiau dėl elektrono judėjimo ypatybių (turiu minty elektrono "sugebėjimą" judėti neužimant tarpinės padėties) atskirai paimtame daliniame intervale [-1;0) ir atskirai paimtame daliniame intervale [0;1] elektrono aptikti negalime.
Abi šios išvados teisingos būti negali, nes jos prieštarauja viena kitai (trečiojo negalimo dėsnis). Tad tenka rinktis vieną iš tų dviejų galimybių. Kadangi elektronas tikrai yra pilnutiniame intervale [-1;1], tai, aišku, teisinga lieka (2) išvada, kad mes neapsirinkame (klaidos matuodami nepadarėme), ir elektronas pilname intervale [-1;1] tikrai yra, tačiau dėl elektrono judėjimo ypatybių (turiu minty elektrono "sugebėjimą" judėti neužimant tarpinės padėties) atskirai paimtame daliniame intervale [-1;0) ir atskirai paimtame daliniame intervale [0;1] elektrono aptikti negalime.
Iš tikrųjų viskas yra labai paprasta. Tik man paaiškinti nepavyksta paprastai (kol kas nepavyksta).

[RB]

Todėl, kai elektrono atskirai paimtame daliniame intervale [-1; 0) ir atskirai paimtame daliniame intervale [0;1] neaptinkame, mums peršasi dvi išvados: 1) kad mes apsirinkame (padarėme klaidą matuodami), ir elektrono pilname intervale [-1;1] nėra; 2) mes neapsirinkame (klaidos matuodami nepadarėme), ir elektronas pilname intervale [-1;1] tikrai yra, tačiau dėl elektrono judėjimo ypatybių (turiu minty elektrono "sugebėjimą" judėti neužimant tarpinės padėties) atskirai paimtame daliniame intervale [-1;0) ir atskirai paimtame daliniame intervale [0;1] elektrono aptikti negalime.

Yra dar ir trečia išvada:
vienas čia labai daug rašantis asmuo bando nuslėpti faktą, kad neturi absoliučiai jokio supratimo apie kvantinę mechaniką, todėl bando sukurti nuosavą jos versiją – Aurigarijaus besislapstančio elektrono teoriją.
Kadangi turiu kur kas geresnių būdų savo laikui panaudoti, nesiruošiu tau dėstyti kvantinės mechanikos pagrindų, akivaizdu, kad tu pats jų išsiaiškinti taip pat nenori ir mieliau išsigalvoji nuosavas teorijas, kurios paremtų tavo nusišnekėjimus, taigi, diskusija kaip ir baigta.

Bet jei vis tik nuspresi aiškintis, tai primenu vieną nedidelę detalę: teiginį, kad „atskirai paimtame daliniame intervale [0;1] neaptinkame“ sugalvojai tu pats. T. y. pirma paėmėi savo norimą išankstinę išvadą (beje, neteisingą), o po to ja remdamasis ėmeisi konstruoti visą likusią Aurigarijaus besislapstančio elektrono teoriją. Realybėje gi atskirai paimtame daliniame intervale mes elektroną arba aptinkame, arba ne. Tai ir yra vadinama neapibrėžtumu.

[Svetimas]

Realybėje gi atskirai paimtame daliniame intervale mes elektroną arba aptinkame, arba ne. Tai ir yra vadinama neapibrėžtumu.

Ir kur čia prieštaravimas klasikinei logikai?
Tarkim, pagal aukščiau aprašytą situaciją turime teiginius A, B, C:
A - elektrono impulsas yra p±ħ/2;
B - elektronas yra intervale [0,1];
C - elektronas yra intervale [-1,0).
Žinome, kad elektronas tikrai yra intevale [-1,1].

Gal man (neišmanėliui ) kas nors paaiškins, kodėl, anot Liongino, dešinė distributyvumo dėsnio ( A ir (B arba C) = (A ir B) arba (A ir C) ) lygybės pusė: (A ir B) arba (A ir C) = false ?

[Lionginas]

kodėl, anot Liongino, dešinė distributyvumo dėsnio ( A ir (B arba C) = (A ir B) arba (A ir C) ) lygybės pusė: (A ir B) arba (A ir C) = false ?

Taip yra todėl, kad dešinėje lygybės pusėje tiksliai fiksuojamas tiek dalelės momentas, tiek ir vieta (A ir B), (A ir C). Teiginiai (A ir B), (A ir C) niekuomet nebus teisingi, nes negalime vienu metu tiksliai fiksuoti ir momento, ir vietos. Negalima pasakyti, kad dalelės momentas yra tiksliai toks, ir ji yra tiksliai ten, nes iš tiesų jos tiksliai ten, tame intervale nėra - jos vieta nėra taip tiksliai apibrėžta. Todėl ir šių teiginių disjunkcija ((A ir B) arba (A ir C)) niekuoment nebus teisinga.

Tuo tarpu kairėje lygybės pusėje yra tiksliai apibrėžtas elementariosios dalelės momentas (A) ir netiksliai apibrėžta vieta (B arba C - atitinka intervalą [-1, 1]). Todėl kairė pusė gali įgyti reikšmę "tiesa". Taigi kairėje pusėje turime reiškinį, kuris gali įgyti bet kokią reikšmę, o dešinėje - reiškinį, kuris visuomet tik klaidingas.

Žinoma, čia dar reikėtų išrašyti mano anksčiau pateiktas sąlygas, kad intervalas [-1, 1] yra pakankamai didelis, o subintervalai [-1, 0] ir (0, 1] - pakankamai maži (tarkime, pasiskaičiuojame juos pagal Planko konstantą ir Heizenbergo neapibrėžtumo formulę).

[Svetimas]

kodėl, anot Liongino, dešinė distributyvumo dėsnio ( A ir (B arba C) = (A ir B) arba (A ir C) ) lygybės pusė: (A ir B) arba (A ir C) = false ?

Taip yra todėl, kad dešinėje lygybės pusėje tiksliai fiksuojamas tiek dalelės momentas, tiek ir vieta (A ir B), (A ir C). Teiginiai (A ir B), (A ir C) niekuomet nebus teisingi, nes negalime vienu metu tiksliai fiksuoti ir momento, ir vietos. Negalima pasakyti, kad dalelės momentas yra tiksliai toks, ir ji yra tiksliai ten, nes iš tiesų jos tiksliai ten, tame intervale nėra - jos vieta nėra taip tiksliai apibrėžta. Todėl ir šių teiginių disjunkcija ((A ir B) arba (A ir C)) niekuoment nebus teisinga.

O kas draudžia mums teigti, kad „(A ir B) = true“ su 0.5 tikimybe arba priešingu atveju „(A ir C) = true“ ?
Iš kur pas tave tokia griežta neapibrėžtumo principo interpretacija, kad (A ir B) = true negali būti net dalinai?

Pvz.:

http://www.nature.com/news/2011/110602/ ... 1.344.html
A quantum take on certainty
Physicists show that in the iconic double-slit experiment, uncertainty can be eased.
[...]
Intriguingly, the trajectories closely match those predicted by an unconventional interpretation of quantum mechanics known as pilot-wave theory, in which each particle has a well-defined trajectory that takes it through one slit while the associated wave passes through both slits. The traditional interpretation of quantum mechanics, known as the Copenhagen interpretation, dismisses the notion of trajectories, and maintains that it is meaningless to ask what value a variable, such as momentum, has if that's not what is being measured.

Steinberg stresses that his group's work does not challenge the uncertainty principle, pointing out that the results could, in principle, be predicted with standard quantum mechanics. But, he says, "it is not necessary to interpret the uncertainty principle as rigidly as we are often taught to do", arguing that other interpretations of quantum mechanics, such as the pilot-wave theory, might "help us to think in new ways".