mingis wrote:Daiktų išsidėstymas erdvėje jau negali būti toj pačioj erdvėje įrašytas. Kur „egzistuoja“ faktas, kad atstumas tarp Vilniaus ir Kauno 100 km?
Ar išties manai, kad tai geras klausimas?
Kuo, pavyzdžiui, jis geresnis už klausimą, "kur egzistuoja vardininkas, Ž ir televizijos programa"?
mingis wrote:Tai, kad trikampis – atspari lankstymui figūra, o kvadratas – ne, nėra nei trikampio, nei kvadrato savybė, erdvės viduje tokios taisyklės irgi niekur nerasi. Tai yra „išorinė“ erdvės savybė.
Šiaip, smalsu - kodėl trikampis lankstymui atsparus, o kvadratas - ne? Kaip tu lankstytum kvadratą, kad jis išliktų kvadratu (o ne, pavyzdžiui, rombu)?
Kitas klausimas, rimtesnis. Tu kalbi apie Euklidinę geometriją, kaip "išorinės erdvės" savybę. Ar gali lygiai taip pat kalbėti ir apie kitas geometrijas, pavyzdžiui eliptinę geometriją? Pavyzdžiui, viena iš šios geometrijos aksiomų skelbia, kad jei taškas A nepriklauso tiesei L, tai per šį tašką neina jokia kita tiesė, lygiagreti L (Euklidinė geometrija teigia, kad eina viena ir tik viena). Ar ši konkreti geometrija ir jos aksiomos kur nors egzistuoja ta pačia prasme, kuria egzistuoja tavo pavyzdys apie trikampius ir kvadratus? Jei taip, tuomet turime problemą: kaip vienu ir tuo pačiu metu tavo minima "išorinė erdvė" gali turėti dvi viena kitai prieštaraujančias savybes? Jei ne, tai kita problema - kuo kokybiškai skiriasi Euklidinė ir eliptinė geometrijos, kad vieną mes galime laikyti "egzistuojančia kažkur", o kitos - ne? Ar tik tuo, kad viena yra intuityvesnė už kitą?
mingis wrote:Na, tarkim, evoliucija veikia tokiu principu, kad vienam individui suvalgius resursą, kitas jo jau nebegali suvalgyt – žūsta. Išlieka tas, kuris spėja suvalgyt pirmas.
Kur tokia taisyklė materialiai užrašyta?
Štai čia ją ką tik materialiai ir užrašei.
mingis wrote:Sakysi, tai akivaizdu savaime – bet toks tvirtinimas bus visiškai religinis dogmatinis. Nieko nėra akivaizdaus. Ir iš viso, kas pasakė, kad kažkas kažkur turėtų išlikti? O gal sakysi nėra tokios taisyklės – konkurencija kartais yra, o kartais jos nėra?
Tokie samprotavimai turi vieną problemą - tą patį klausimą gali užduoti ir tuo atveju, jei išliktų tik silpniausi. Arba išliktų pusė vienų, ir pusė kitų. Arba jei nebūtų stipresnių, visi būtų lygūs. Arba visi būtų skirtingi. Kokį faktą beužfiksuotum, visuomet galėsi užduoti klausimą - "kur tai užrašyta"? Atsakymas būtų toks, kad tai nėra užrašyta niekur, kol to pats neužrašai. Daug kartų užrašysi tą patį, ir turėsi tendenciją - tuomet galėsi ją pavadinti dėsniu ar taisykle. Taigi tavo taisyklės - viso labo tendencijos tame, ką tu užrašai. Jas sukūrei tu. Jos niekada netampa kažkur kitur užrašytomis taisyklėmis, pagal kurias veikia pasaulis, ir jeigu mėginsi bet kokį klausimą formuluoti tik iš tokios perspektyvos, tai liksi aklavietėje, nes pats klausimas yra blogas. Tendencijų priežastis kur kas efektyviau aiškintis moksliniu keliu.