Lionginas wrote:Tikėtinos reikšmės jau nebe klasikinės, o neraiškiosios (fuzzy) logikos dalis. Klasikinėje jogikoje reikšmės yra tik dvi - tiesa ir netiesa, ir jokio kompromiso. Apie neraiškiosios logikos naudojimą kvantinėje mechanikoje nieko nežinau, greičiausiai nenaudojama. Iš neklasikinių logikų esu skaitęs tik apie intuityvistinės logikos taikymą.
Pvz. ar tokie teiginiai:
A - pirmas monetos X metimas įvyks (t1, t2) laiko intervale, pagal laikrodžio L parodymus;
B - po pirmo monetos X metimo iškris skaičius;
C - po pirmo monetos X metimo iškris herbas;
klasikinės logikos atveju yra nekorektiški?
Ne. Jie nėra nekorektiški. Kol monetos metimas neįvyko ir mes nepatikrinom A teiginio ir kas iškrito, mes nežinome konkrečių A, B ir C teiginių ir jų kombinacijų teisingumo reikšmių. Bet mes galime naudoti klasikinės logikos dėsnius šiems teiginiams net nežinodami aktualių jų teisingumo reikšmių.
Šiokia tokia analogija iš makroskopinio (ne kvantinio) pasaulio:
A - šaulys šovė (dideliu greičiu) adatą į muilo burbulą;
B - adata pataikė į kairiąją muilo burbulo dalį;
C - adata pataikė į dešiniąją muilo burbulo dalį;
D - adata pataikė į muilo burbulą = (B arba C);
Tarkime, jog dėl tam tikrų priežasčių (negalime savo akimis sekti adatos judėjimo) mes galime patikrinti tik muilo burbulo sprogimą ir adatos atsimušimą į kietą kliūtį už burbulo (t.y. teiginius A, D) ir daugiau nieko. Tačiau mes galime drąsiai operuoti su A, B, C, D teiginiais klasikinės logikos pagalba, nes kalbame apie mums įprastus ir gerai žinomus dalykus.
Suprantu, kad kvantinėje mechanikoje (sugretinant aukščiau pateiktą, nors ir ne visai korektišką analogiją su muilo burbulu) šiuo atveju išlenda tam tikros daug rimtesnės problemos.
Pvz.:
A - elektrono impulsas yra p±ħ/2;
B - elektronas yra intervale [0,1];
C - elektronas yra intervale [-1,0);
D - elektronas yra intervale [-1,1].
Dėl tam tikrų fundamentalių priežasčių mes iš principo negalime niekaip išmatuoti, t.y. patikrinti „(A ir B)“ , „(A ir C)“ teisingumo reikšmių vienu metu, tačiau galime patikrinti „(A ir D)“ teisingumą. Todėl kvantinėje mechanikoje tvirtai kalbama tik apie tai, ką galima išmatuoti (t.y. tik apie teiginio „(A ir D)“ teisingumą). Apie B ir C teiginių spėjamas, neišmatuotas reikšmes ji kategoriškai vengia kalbėti, kad nespekuliuotų bereikalingai apie tai. Ir labai gerai daro. Tokia ir turėtų būti eksperimentais paremta mokslinė teorija.
Spekuliacijomis šioje vietoje užsiima kvantinės mechanikos interpretacijos. Pvz.
Pilot wave kvantinės mechanikos interpretacija, kiek suprantu, sau leidžia spekuliuoti apie spėjamas, neišmatuotas „(A ir B)“, „(A ir C)“ teiginių kombinacijas. Ar minėta interpretacija yra teisinga ar ne, mes garantuotai kol kas nežinome.
Iš to, kad kvantinė mechanika vengia kalbėti apie „(A ir B)“, „(A ir C) teiginių kombinacijų teisingumo reikšmes (netaiko, nenaudoja klasikinės logikos dėsnių dėl pragmatinių priežasčių), tu darai išvada, kad kvantiniame pasaulyje klasikinė logika apskritai negalioja.
Tuo tarpu, aš noriu pasakyti, jog to („(A ir B)“ , „(A ir C)“ teiginių kombinacijų teisingumo reikšmių nežinojimo) teigimui, jog klasikinė logika kvantiniame pasaulyje negalioja, nepakanka. Mes to (ar galioja ji, ar ne) nežinome, nes negalime to niekaip patikrinti, sužinoti. Arba galbūt iš vis tiems dalykams taikome nekorektiškas koncepcijas ar modelius.