Iš tikrųjų tai klasikinė logika neveikia su kvantine mechanika. Čia reikia bent jau trijų reikšmių logikos dėl neapibrėžtumo principo veikimo kvantiniame pasaulyje. Bet esmė yra ta, kad ta trijų reikšmių logika neturėtų prieštarauti klasikinei logikai, kad trijų reikšmių logika turėtų būti suderinta su klasikine logika, nors ji (ta trijų reikšmių logika) ir negali būti suvesta į klasikinę logiką.RB wrote:Ne, nematau. Kaip jau sakiau, klasikinė logika man leidžia nagrinėti kiekvieną teiginį atskirai, ir taip, man „visiškai dzin“, kas ten kur šalia stovi.Svetimas wrote:Aš nesuprantu, kodėl analizuojant „A ir B“ teiginį dešinėje distributyvumo dėsnio tapatybės pusėje „(A ir B) arba (A ir C)“, tau kažkodėl yra visiškai dzin, kad visai šalia stovi „A ir C“ teiginys „prijungtas“ prie minėtojo „A ir B“ teiginio per OR operatorių? Tu čia nematai problemos, kad tokiu būdu dešinėje lygybės pusėje galbūt nepagrįstai susiaurini savo teiginių modelį, kurio pagalba aprašinėji duotą situaciją?
Jei toks metodas neveikia su kvantine mechanika, voilà – kaip tik tai ir siekiame įrodyti.
P.S. Tiktai man vis dar neaišku, kodėl A ir (B arba C)=true. Juk tai yra ta pati teiginio A konjunkcija su (sudėtiniu) teiginiu "B arba C" (kita tokia teiginio A konjukcija su teiginiu B yra klaidinga).