Visiškai sutinku su D3monu. Menas, filosofija, moralė tikrai yra dvasingumas, t.y. gali patenkinti žmogaus dvasinius poreikius, kaip, beje, ir religija.D3monas wrote:Manau, jog sekuliariam dvasingumui turime viską, ko mums reikia. Mindfulness meditacijos (kartais ir su nesąmonėmis) jau integruojamos į dalį psichoterapijų ir, regis, yra gana veiksmingos. Tačiau kol kas negalima tvirtai tikinti, kad yra vienaip ar kitaip. Likę dvasingumo aspektai, tokie kaip gėrėjimasis menu - nesunkiai prieinami to norintiems asmenims. Manyčiau, jog dvasingumas egzistuoja savarankiškai nuo religijos ir žmonės užsiima dvasinga veikla patys to nesuvokdami, to taip neįvardindami. Realiai, netgi futbolo chuliganai, kai vieningai vadina priešininkų komandą įvairiais vardais, yra šiek tiek praradę savo "aš" ir įsilieję į vienybę su kitais girtais sirgaliais. Tas pat ir su teatru, opera, koncertais.
Jei mūsų D3monas turi minty kasdieninį profesinį darbą (ypač jei tai konkretaus žmogaus mėgstama ir visuomenei naudinga profesija), tada tikrai tai puikiai tenkina dvasinius poreikius, kaip ir, pvz., menas, filosofija, moralė (čia ta moralė, kuri yra įgimta) arba religija. Tačiau būčiau linkęs manyti, kad visos nereliginės dvasinių poreikių tenkinimo formos nepakeičia religijos visiškai. T.y., visada lieka kažkoks labai mažas dvasinis poreikis, kurį gali patenkinti tik religija. Ir to, tegu ir labai mažo, dvasinio poreikio ignoravimas ar bandymas užkišti jį įvairiais pakaitalais (tokiais kaip magija, New Age praktikos ar įvairios šiuolaikinės psichoterapijos sistemos) paprastai baigiasi labai nesėkmingai (A.Hitleris Vokietijoje yra labai ryškus tokios nesėkmės pavyzdys).Manau, jog tiesiog derėtų paaiškinti žmonėms, kad tai, kuo jie užsiima kasdien - yra dvasingumo poreikių tenkinimas. Ir religija yra atskiras, mažai susijęs dalykas.
P.S.
Gerai. Pamėginkim dar kartelį pasiaiškinti, ką Augustas turi minty, sakydamas, jog, jei veiktų magija, racionalumas neveiktų (turėkite omeny, kad šaudau visiškai aklai, t.y., rašau, nežinodamas, kas Tamstai, gerb. OMG!WTF?, čia neaišku). Kad būtų paprasčiau, siūlyčiau įsivaizduoti hipotetinę situaciją - mūsų pasaulis yra magiškas, ir tarp Hario Poterio ir mūsų Viliaus vyksta draugiškos varžybos, kai, tarkim, Haris Poteris ištaria Tamstos minėtą burtažodį, ir daiktai pakyla aukštyn, o mūsų Vilius (kadangi jis mėgsta mus visus draugiškai nuleisti ant žemės) ištaria burtažodį, kurį ištarus, daiktai turėtų nusileisti arba likti ant žemės. Kaip Tamstai atrodo, kas laimėtų tose hipotetinėse varžybose tarp Hario Poterio ir mūsų Viliaus?OMG!WTF? wrote:Augustai, tikrai neketinu bandyti iššifruoti tavo minties vingių, jei pats nepaaiškinsi. Viso.
Tamsta visiškai teisus - laimėtų tas, kuris yra stipresnis, o ne racionalesnis. Kitaip tariant, maginiam pasaulyje racionalumui (kaip tokiam) nėra vietos. Jo ir nereikia, nes užtenka aklos brutalios jėgos. Užsinorėjai, pvz., torto, ištarei burtažodį, ir tortas pasigamino pats, susipjaustė, ir gabaliukais pats įlėkė burną. Arba prireikė Tamstai gauti kokią nors informaciją. Užtenka ištarti burtažodį, ir informacija jau yra Tamstos galvoje. Ir t.t. Vienintelis trukdis (beje, neįveikiamas) Tamstai būtų, kai Tamsta susidurtų su tokio paties stiprumo ar stipresniu priešininku. 
