Net nežinau kaip paprasčiau išguldyti visas savo eklektiškas mintis šia tema, kad būtų aiškiau. Pabandysiu padaryti gan didoką įžangą šioje vietoje, gal kažkas bepasakojant labiau paaiškės.Sejanus wrote: ↑2017-12-10 20:40Neaišku tik kas tau neaiškaus su ta atmintimi Gal ir įdomi tema pokalbiui būtų, jei ją suprasčiau. Kiek suprantu, tave domina ne mechaninis smegenų veikimas ir klausimas, kodėl kartais kažką pamirštame? O labiau kažkokios filosofinės idėjos, kaip galime laikyti, kad esame „in control“ jei neturime tobulos atminties?
Na, mane menkai domina pačios savaime filosofinės idėjos apie atminties ryšį su buvimu "in control". Daug labiau mane domina praktinė to reikalo pusė.
Pameni, kai sakiau, kad savo laiku besvaigdamas determinizmo temomis užšokau ant smarkiai mane sudominusios idėjos:
"kiek smarkiai mano elgesys ir gyvenimas yra sąlygotas ir blaškomas pačių įvairiausių aplinkybių ir kitų dalykų (mano emocijų, patirties, žinių, idėjų ir pan.)."?
Dar vienu metu man buvo užplaukę pasidomėti ir pasižaisti su atminties lavinimo triukais (pastebėjau, kad paskutiniu metu per visokius darbus, skubėjimus, rūpesčius ir pan. esu pernelyg išsiblaškęs ir atmintis nusigrybauja dažniau nei to norėtųsi). Iš gausybės visokių metodų mane sudomino vienas toks metodas (berods dar nuo senovės romėnų laikų žinomas) - ramesniais momentais (pvz. atsibudus ryte arba prieš miegą) pabandyti atgaminti detaliai ir su smulkmenomis praėjusios dienos (arba grubiau kelių ankstesnių dienų) įvykius. Man šis metodas ne toks boring ir kažkuria prasme visai naudingas pasirodė. Kaip ir visai nieko skambėjo idėja "prasinešti" dar kartą per savo jau patirtus įvykius, situacijas ir jas pakartotinai parevizuoti (su visais galbūt iš to papildomai išplaukiančiais bonusais).
Tai va, pabandžius man taip pasižaisti aukščiau jau minėtos idėjos kontekste, pasipylė vagonas visokiausių bent jau man įdomių idėjų ir įžvalgų. Ženkliai sustiprėjo mano pradinis įspūdis, kad labai dažnas žmonių įsivaizdavimas apie jų sąmoningą buvimą "in control" yra žiauriai perdėtai pasipūtėliškas ir neadekvatus (vai vai vai, kokie mes, žmonės, krūti - dievas davė mums laisvą valią; tik pažiūrėkit į gyvūnus - tas instinktų mašinas - tiesiog nabagėliai palyginus su mumis). Kai šiaip, labiau pasigilinus, kasdienėse gyvenimiškose situacijose, mes, žmonės, irgi reaguojam labai situaciškai sąlygotai, tipiškai ir gan siauru sau įprastu būdu (kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje laisvės laipsnių yra ženkliai daugiau, nei "šablonai", į kuriuos mes save įsistatom dėl įpratimo, saugumo ar dar velniai žino dėl kokių priežasčių). Ir mus determinuojantys mąstymo ypatumai, specifika čia visai "on point". Tu savo klausime paminėjai buvimo "in control" terminą (labai neblogas iliustratyvus terminas, man jis patiko, pasiskolinsiu jį iš tavęs ateičiai). Aš buvau susigalvojęs gan panašų, tačiau šiek tiek atvirkščią (iš kitos pusės) terminą - "plaukimas pasroviui". Ir pusiau juokais, pusiau rimtai bandžiau paklasifikuoti įvairias gyvenimiškas situacijas į labiau "pasrovines" (mažiau "in control) ir mažiau "pasrovines" (labiau "in control"). Užsiėmimas buvo visai smagus, bet viso to pasekoje buvau priverstas sau konstatuoti, kad aš pat esu labai jau smarkiai "pasrovinis". Ir man tai nelabai patiko. Iš to vėliau sekė visokė pamąstymai, kodėl taip yra, nuo ko tai priklauso ir kaip tai galima būtų keisti, paįtakoti. Kaip įnešti daugiau tikslingumo, strategiškumo į savo veiklą ar asmeninį gyvenimą.
Šiek tiek tam tikro aiškumo (tikiuosi neapgaulingo) man šitoje vietoje įnešė kita mano jau minėta idėja apie dvi pagrindines mąstymo sistemas (toje thinking fast and slow filmuko iliustracijoje).
Pvz. (savotiška analogija) dėl savo darbinės specifikos vieni žmonės tam tikrose situacijose yra labiau "in control" nei kiti. Tarkim, kokie nors vadovai (kurių viena iš pagrindinių funkcijų - deleguoti taskus pavaldiniams) tarsi yra labiau "in control" nei jų pavaldiniai. Čia aš nebandau pasakyti, kad pavaldiniai savo tasko ribose nėra ar negali būti pakankamai "in control" (nors klausimas irgi savaip įdomus), bet, žiūrint bendriau, vadovai yra labiau "in control". Iš praktikos žinome, jog tam, kad vadovų darbas būtų efektyvesnis ir išvengtų multitaskinimo, jie dažnai turi tokį dalyką, kaip "sekretorė", "asistentas" ar pan. (ne, aš ne ta kryptimi mintį suku, bet, tikiuosi, supratai mane ). Galima būtų ilgai plepėti apie sekretores, bet dar dėl savo darbo paefektyvinimo vadovai labai dažnai turi tokį dalyką kaip "dienotvarkė". Kodėl atrodytų toks dalykas, kuris tarsi įveda tam tikrus papildomus ribojimus ir suvaržymus, vadovams padeda šitoj vietoj? Arba kitas, galbūt mano perdėm intuityvus ir subjektyvus pastebėjimas, kad dažnose situacijose vadovai pasižymi tam tikru kategoriškumu (nes jie turi priimti tam tikrą sprendimą, neretai greitą). Ir kaip lengvai tie kategoriški sprendimai vadovams praslysta. Kai dabar bandau apie tai paprastai žodžiais nupasakoti, visa tai skamba kaip kažkokie naivūs "truizmai", bet nėra viskas taip iš pirmo žvilgsnio akivaizdu ir paprasta. Viskas daug sudėtingiau, kai pradedi leistis į įvairias detales ir gilintis.
Taigi. Grįžtant prie tos minėtos prisiminimų problemos. Nepaisant man anksčiau labai patikusios minėtos idėjos (nešiotis su savimi "rezidentinę" savistabos idėją savo sąmonėje), ji žiauriai sunkiai pritaikoma praktikoje. Kad ir kaip bandytum to išvengti, įvairūs dalykai paprastai gan lengvai užvaldo sąmoningą dėmesį ir išmuša tą "rezidentinę" idėją iš galvos. Tai kaip ir patvirtina, kad būti sąmoningai "in control" daugelyje situacijų nėra lengva. Mano jau minėtame iliustraciniame thinking fast and slow filmuke, užsimenama, kad sąmoningai galvoje, atmintyje labai sunku laikyti didesnį kiekį skirtingų dalykų (arba "kontekstų") vienu metu ir tokie dalykai reikalauja nemažai pastangų. Tad galbūt kitas naudingas būdas (galvojant kaip įnešti daugiau protingo strategiškumo į savo veiklą) šitoje vietoje būtų - per tam tikras išmoktas labai geras ir naudingas asociacijas. Pvz. pakartotinai permąstant galvoje įvairias gyvenimiškas situacijas kyla gana nemažai labai neblogų idėjų, scenarijų, savo "dienotvarkės" patobulinimų. Suprantu, kad super geras idėjas galima užsirašyti, kad jos nenueitų vėjais ir karts nuo karto jas parevizuoti. Bet, kaip padaryti, kad tos idėjos naudingai ir savalaikiai iškiltų į atmintį įvairiose kasdienėse realiose situacijose ir galimai padėtų?
Na, šitas klausimas man irgi savaip labai įdomus (net ir grynai iš smalsumo). Patinka man tokiais dalykais pasidomėti, bet mano mėgėjiškos žinios šitoje srityje daug skystesnės ir eklektiškesnės, nei norėčiau. Norėtųsi, kad tai nebūtų kažkokia visokių nuogirdų ir žinių košė galvoje, o kažkoks aiškesnis, patikimesnis ir labiau struktūrizuotas supratimas apie tai, aplipdytas apie apie kažkokį rimtesnį idėjų karkasą. Taip pat šia tema labai daug visokios šlamštinės informacijos, kurioje labai nelengva atsirinkti.
Hmm... Gal ir taip. Dabar (palyginus su vaikyste) daug mažiau laisvo laiko turiu ir daug daugiau visokių kasdienių rūpesčių, bet domėjimasis įvairiais dalykais kaip ir nedingo. Pradžioje man kažkaip intuityviai atrodė, kad tas domėjimasis nuo vaikystės su laiku pas žmones mažėja. Dabar pagalvojau, kad galbūt paskubėjau su tokia išvada. Na, bet tiek to. Neturiu, kažkokios rimtesnės, išbaigtos nuomonės šiuo klausimu.
Man kartais atrodo, kad bent jau mano domėjimasis viskuo šiek tiek nenormalus, perteklinis ir gal net kartais kiša man koją. Pvz. pažįstu žmonių, kurie, kaip liaudyje pas mus mėgstama sakyti, yra "labai gerai susitvarkę savo gyvenimą". Turi verslą arba kokį kitą gerą pajamų šaltinį, rimčiau iš esmės domisi tik gan praktiškais ir apskritai "einamais" dalykais. Ir tas domėjimasis nepasakyčiau kad per daug gilus - tik tiek, kiek reikia, kad tai būtų naudinga. Bendraujant su jais įvairiomis temomis (net ir jų srities, kur jie kaip ir turėtų būti stiprūs), kažkokiomis ypatingomis žiniomis neblizga (neretai net, sakyčiau, nusigrybauja į lankas). Kai pabandai iš šalies vertinti jų srategiškumą gyvenimiškose situacijose (lyg ir privedusiose į "gyvenimo susitvarkymą"), matai, kad už to nestovėjo kažkokios ypatingos jų žinios ar idėjos. Tikrai ne tai, o kažkas kito.
Savo laiku skaitinėjau vieno istoriko knygą apie Aleksandrą Didyjį. Tai man po to vienas iš tokių įdomesnių klausimų užsiliko ir gan ilgai neapleido galvos - dėl kokių priežasčių Aleksandrui pavyko taip "prasinešti" po pasaulį. Na taip, reikėjo tam visokių palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Nemažai tam tikros sėkmės. Nebuvo Aleksandras kažkoks superinis (apskritai šių laikų vertinimu nemažas niekšelis ir garbėtroška buvo). Nesu naivus ir neignoruoju to, kad už jo pečių jo nepaprasta armija buvo, pavaldiniai ir pan. Bet jie irgi buvo žmonės su savo labai asmeniniais žmogiškais interesais. Visokiausių kliūčių Aleksandro "žygyje" per akis buvo, į kurias perdėm racionalūs žmonės būtų seniai nusispjovę. Bet faktiškai gavosi taip, kad kažkokiam žmogeliui su neva kažkokia idėja fix pavyko taip visus pajungti ir taip "prasinešti", kad dar ir dabar istorikams kelia nuostabą.
Galų gale nereikia žiūrėt taip toli į praeitį. Pvz. hitlerinės Vokietijos, stalininės Rusijos pavyzdžiai, įvairūs neperseniausių ar šiandieninių diktatūrų pavyzdžiai. Kažkiek panašių įdomių minčių man kelia dabartinis V.Putino bei jo aplinkos įsigalėjimas valdžioje ir su tuo susiję cirkai. Nemanau, kad žmonių ir atskirų visuomenės grupių bei institucijų mėmiškumas ar pasroviškumas tam neturėjo įtakos.