Tokios mintys iš jaučiamos atsakomybės prieš naują gyvybę ir prieš visuomenę, kurioje gyveni. Tai pareigos ir ego santykio buvimo išraiška. Kai pareiga neatsiejama nuo to, kas iškyla norų pavidalu, galima nesibaiminti; problematiška, kai dominuoja norai.Ramzajus wrote: Taigi, kodėl turėčiau dabar šian netobulan pasaulin atvest dar vieną gyvybę? Manau, mano asmeniniai interesai čia turėtų būt tik antroj vietoj.
Teisingai sugretinta: rūpesčiai, pareiga ir džiaugsmas. Be pareigos apspręstų rūpesčių tikro džiaugsmo nebūna, tik iliūzija.Flugzeug wrote: Siūlau pakeisti požiūrį. Kodėl kančių? Vaikai be rūpesčių atneša ir daug daug džiaugsmo. Jei manyti, kad viskas aplink netobula, baisu, šlykštu, kančia, prievolė, pareiga ir t.t., pačiam nuo tokių minčių bloga pasidarys. O tu apsidairyk, kiek daug gražaus yra aplinkui, įvertink, ką turi. Žmogus turi džiaugtis gyvenimu, o ne liūdėti dėl jo.
Taip, viską įvertini blaiviai. Susipainioji tarp praktikoje žmogaus naudojamų priemonių, reikalingų racionaliai veiklai. Žmonės pasinaudoja, pagal tave, prieštaraujančiais vienas kitam dalykais, siekdami vienų ar kitų tikslų. Bet gi, jiems nė motais, kad tai kažkam atrodo prieštaringai abstrakčiame mąstyme. Tie momentai būtų prieštaringi tik toje pačioje vietoje ir tuo pat metu... Gyvenimas juk praktika.Ateonas wrote: Reikia suprasti, kad ne viskas yra gerai, ir tik tuomet galėsime siekti kažką pakeisti. Todėl man asmeniškai nepriimtini religijų siūlomi vaistai... Vienos siūlo su viskuo tiesiog susitaikyti ir matyti tik gerąją pusę, kitos siūlo užmiršti savo troškimus, tuomet taps geriau, trečios, tokios kaip krikščionybė, netgi teigia, kad kančia yra dievo siųsti išbandymai, ir juos tiesiog reikia ištverti. Kančia imama laikyti gėriu. ... Jei kas nors negerai, tai imkime ir taisykime. Mes pakankamai pajėgūs tai padaryti, juk visgi esame protingos būtybės. Tikiuosi...
Pvz.: Kad nemirti iš bado, peilis reikalingas, ir yra geras įrankis. Peilis žmogžužio rankoj - baisus ir negeras daiktas. O iš tiesų - ne peilyje gėrio ar blogio esmė.
Taip pat, ir ne tuose tavo minimuose momentuose tikroji praktinio gyvenimo esmė. Kartais jais vadovautis būtina, o kitose situacijose ne. Tai argi apie juos geriau iš vis nieko nežinoti? Gerai, tu su šiais mano samprovimais sutinki, prieštarausi tik todėl, kad man tu pats priskiri tikėjimą kvailu dievu. Bet tai tu žinai tik kvailą dievą, mano žiniomis Dievas ir tavyje (tavo savivoka ir tavo laisva valia). Juk kalbama apie Dievą, kuris visame kame. Reiškia, ir tavyje. Dievas tai meilė, tiesa ir gyvenomo kelias (čia jungiamasis jungtukas panaudotas apjungiamaja prasme). Kas tau yra žinoma kaip tiesa - tą tu myli ir reiški, - toks yra tavo ir kelias.
Ateonai, štai žmonės pastebi ir kitą, gerają religijos pusę. Ar su tuo galima nesiskaityti?Flugzeug wrote: Manau, kad be visų blogų dalykų, kuriuos padarė krikščionybė, galima įžiūrėti ir dalinai sėkmingą teigiamą vaidmenį formuojant moralės vertybes žemo mentaliteto visuomenėse. Aukštesnio mentaliteto šalyse religijos reikšmė ženkliai sumažėja, nes atsiranda mąstančių žmonių, kurie vadovaujasi etikos moralės normomis, o ne religijos.
Saviveiklinis tik mentaliteto įvertinimas . Matai, čia mentalitetas laikomas aukštesniu toks, kuris neįžvelgia vaisiaus ir sėklos lygiavertškumo.
Čia ta pati klaida.Ramzajus wrote: labai gerai prisimenu bendraamžio draugo pasakymą:
"O aš norėčiau, kad nebūtų dievo; tada galėtumę eiti ir daryti, ką nori".
Tai yra tikybos pamokų pirmoje klasėje pasekmė. Ir aš vėliau dar ilgai galvojau, jog blogų dalykų nedarom, nes dievas mato.
Pasaulis buvo toks, kokį iš dabartinių sąlygų mes tegalime vertinti kaip klaikų. Dabar pasaulis mažiau klaikus. Mylime mes įdealizuojamą pasaulį. Kad realus pasaulis būtų labiau panašus į mūsų mylimą, mes ir stengiamės.Nomad wrote: Atvirkščiai, kadangi nieko geriau neturime, manau, kad vaikų susilaukt yra gerai. Be to aš visai nelaikau jo klaikiu. Šis pasaulis yra tai, ką aš myliu labiausiai.
Juk vaikai - tai mūsų tikrasis amžinas gyvenimas; argi jų gyvenimas mums ne brangesnis nei mūsų asmeninis? Pasaulis mylimas, jei jame bus geriau mūsų vaikams, o tai tolygu, kad mums geriau dabar, nežiūrint, kiek tai reikalauja iš mūsų pastangų. Todėl ir stengiamės perduoti šią dvasią savo vaikams, kad jie perduotų ją tokią mūsų anūkams... Kad turėtume "mes" tokią dvasią amžinai, kuri neleistų užgesti mūsų dieviškai žmogiškai esmei.
Shiori wrote: O šeip vaiko auginimas yra iš tėvų pusės ne egoizmas, kaip kažkas minėjo, o apskritai didelis pasiaukojimas, turint omeny krūvą dėl jo išleistų pinigų, suėstus nervus.
Kuo daugiau investuosim į savo vaikų auklėjimą, tuo daugiau turėsim amžinajame gyvenime.
Čia viskas kaip ant delno. Yra vidinis poreikis (instinktas) išlaikyti savo rūšį. Tenkinant jį, visos pastangos pasirodo neperdidelės, netgi - teikia džiaugsmą kaip viltį, kad bent mūsų vaikai turės daugiau galimybių.Ramzajus wrote: Aš nelabai suprantu, kaip egoistiškas instinktų patenkinimas susilaukint bei auginant vaikus ir altruistiškas rūpinimasis irgi iš inkstinktų bei iš pareigos gali būti kompensuojami vienas kitu.