Pasakyčiau dar stipriau: bet kokia sąmoninga rūšis, jeigu jos motyvacijoje nėra Dievo sąvokos, yra evoliuciškai pasmerkta. Mąstantys padarai anksčiau ar vėliau pradeda ieškoti gilesnio savo veiklos įprasminimo, negu bukas gyvūniškas išlikimo instinktas ar malonumo/sotumo/šilumos jausmo patenkinimas. Jie pradeda suvokti, kad jų civilizacija bet kokiu atveju bus nušluota eilinės rimtesnės katastrofos, ir tolesnė egzistencija tampa beprasmė be kokio nors Amžinojo Savirašio, kurio juostelę kas nors kada nors galėtų atsukti ir patikrinti, ką mes čia buvom pridirbę. Jokie kosminiai laivai ar tiltai per jūrą ateistinėje vertybių sistemoje neturi prasmės. Vienintelė egzistencinė ateisto išeitis – jeigu iškart nenusižudyt, tai tik nebent visą likusį gyvenimą gert alų ar rūkyt žolę.Lionginas wrote:Dievo egzistavimo klausimas yra šiuolaikinės visuomenės užribyje. Jokia diskusija nevyksta. Nebent, žinoma, galėtum pavyzdžiais parodyti, kad klausimas vis dar aktualus ir už šio forumo ribų...
Pavyzdžiai – dėl profesionalios filosofijos nežinau, kompetencijos neturiu, Šliogeris kažką paskutiniu metu bando su Dievo sąvokos transformacija į Nieką. O populiarioje kultūroje šiuo momentu tematikos protrūkis man pasirodė ypač ryškus, pvz., „Melancholija“:
http://en.wikipedia.org/wiki/Melancholi ... 11_film%29
Rekomenduoju prieš žiūrint, siužeto neskaityt. Man patiko, filmas super kokybiškas, kosminis ir ateistinis. Pasakėčios moralas – be Stebuklingosios Olos išsigelbėjimo nėra.
Šitokio pobūdžio citatų pasirodo ir kitur, diskusija vyksta net ir visiško širpotriebo lygmeny – Dr. Hausas su Simpsonais karts nuo karto pateikia tokių įžvalgų, kad net smagu.
S. Parulskis gana stipriai balansuoja ant a(nti)teizmo/teizmo ribos, tarp Dievo vojeristo ir Paskutinio teismo oloje. Ir susilaukia pakankamai plataus įvertinimo. Gedos eilėraščiai apie Baltąjį Nieką, na, čia jau ankstesni laikai. Ir iš viso, jeigu menas nekalba apie Dievą plačiąja prasme, tada jis nekalba nieko. Nes meno paskirtis ir yra kalbėt apie tą pasaulio dalį, apie kurią negali kalbėt mokslas – moralę ir egzistenciją.
Tik kažkodėl Sokrato mirties nuosprendžio formuluotė buvo „dėl atsisakymo garbint dievus“.Yra daugybė religijų, kurios nepretenduoja į jokią moralinę SISTEMĄ. Pavyzdžiui, graikų mitologijoje nėra absoliučiai jokios moralinės sistemos
O dekalogas – principai, kuriais po šiai dienai sėkmingai vadovaujamės: „Negeisk savo artimo jaučio, asilo, vergo, žmonos ir kitų rakandų...“Net senajame testamente moralės, kaip ją suprantame šiais laikais, yra labai mažai
Ritualai, kaip socialinės bendruomenės sutelkimo įrankis, turi irgi pakankamai gilią prasmę. Šiuolaikinės vėliavos ar herbai su himnais yra lygiai tokie patys religiniai simboliai, kaip ir kryžiai su pusmėnuliais, šiuolaikiniai mitingai ar seimo posėdžių spektakliai – mišios, masinė meditacija.ten kur kas svarbesnis paklusnumo klausimas, ir mokoma ne kaip gražiai elgtis, o kokio dydžio ožką aukoti.
Na, man atrodo, kad būtent sekuliarusis humanizmas ir yra pirmoji tikrai krikščioniška religija. Visi ankstesni tradiciniai tikėjimai, įvardijantys save krikščionybės atmainomis, mums dabar nepatinka būtent tuo, kuo jie laužo krikščioniškus principus – veidmainystė, dogmatiškumas, pasipūtimas, žudymo pateisinimas. Aš silpnai susipažinęs su evangelijomis, bet neprisimenu nė vieno Kristaus raginimo, su kuriuo norėčiau nesutikti. Išvaikyti fariziejus, atsukt kitą žandą, nemest akmenio – viskas taip šiuolaikiškai tolerastiška... O gal tu galėtum įvardyti tai, su kuo nesutinki?Parodyk jas man.mingis wrote:Šiuolaikinis vakarietiškas „sekuliarusis“ humanizmas nėra joks sekuliaristinis, jis greičiau kažkoks pakantus/tolerastiškas ekumeninis ar „interfaith“, siekiantis globalistiškai suderinti visų Žemės kaimo gyventojų interesus. Bet krikščionybės ausys jame akivaizdžiai kyšo.
Teisėsaugoje – etika, moralė, pasaulietiški įstatymai, egzistencinėje motyvacijoje – žmogaus, gamtos išaukštinimas kaip vertybių sistemos pagrindo. Terminą Gamta dažniausiai ir vartojam Dievo pavadinimui pakeisti, norėdami išsaugoti konteksto religinį neutralumą. Malda, meditacija kaip psichoterapijos priemonė dabar vadinama autogenine treniruote, savihipnoze, relaksacijos seansu. Teko neseniai tokius išbandyti, poveikis silpnokas, gelmės neužkabina.Kokiais?mingis wrote:Tai, kad etinėje sistemoje nevartojamos religijos ar Dievo sąvokos, esmės visiškai nekeičia – pačios sąvokos ir toliau egzistuoja, tik įvardijamos kitais vardais.