Akela wrote:
Na, chia ko gero sunkiai, nes jos labai grazhiai laiko monopoli Tachiau pavieniu sektu ir mokymu kurejai - pvz Habardas su savo scientologija - visgi atsipleshe ir sau "kasnelius" nuo bendro "pyrago".
Nu, biznis yra biznis... Jame daug komercinių paslapčių, kaip ir religijoj - tikėjimo paslapčių. Ir vieną, ir kitą - reikia išmanyti. Beje, tada ir nepainios religijos su bizniu.
Nu nesiūlau tapti nepažeidžiamu visų negandų. Aš manau, kad suvokiant visuomeninius-dvasinius reikalus taip, kokie jie yra iš tikrųjų - joks "velnias" nebaisus. Pakanka išmanyti !
Oho, "tapti nepazheidzhiamu apgavystems"? Tai chia turbut ish kokio paskaitu ciklo: 1.Kaip niekada nesirgti jokiomis ligomis, 2.Kaip per savaite tapti visu megstamu. 3.Kaip padaryti, jog tau visada sektus...
Srovė wrote: Nejaugi tiki, kad dievo įstatymus kūrė kažkokie "debesėliai? Kas gi, jei ne mąstytojai?.
Idomi jusu logika - dievo istatymus kure... mastytojai. Jei jau prie ju dievas ne prie ko - anot jusu - tai kam chia ji vis minet .
O mastytojai net ir shiais laikais kartais gauna ir reklamos strategijos kurimu uzhsiimt - visu vaikai valgyt nori.
Tris kartus skirtingose temose jau akcentavau, kad dievas - tai pilnai išsiskleidusi dvasia. Dvasia - tai žmogaus (ir kitų būties struktūrinių darinių) tam tikras kryptingumas, nusiteikimas, aktyvumas... vienu žodžiu - ką ir buitiškai šnekant gali turėti omeny, kai sakai "žmogaus dvasingumas". Tik ne bet kokia dvasia yra dievas.
Tai kaip gi dievas ne prie ko?
Argi Krikščioniškos bažnyšios slepia, kad Jėzus kūnu žmogus, o Dvasia - Dievas? Ir argi jo dvasios tėvas gali būti tas pats biologinis tėvas, kurio dvasia dar nebuvo pilnai išsiskleidusi dvasia? Argi nebuvo perteikta jam dvasia senosios bažnyčios - tarnų, išlaikiusių savyje tikrąją Dievo Dvasios esmę?
Ir argi slepiama, argi nesakoma, kad prisikėlusio Kristaus mistinis kūnas - tai jo paties įsteigta Bažnyčia, kuri saugo ir puoselėja jo dvasią... Susiklosčius aplinkybėms tą dvasią gali persiimti dauguma ir ji įgautų aktyvią formą. Nereikia baidytis, kad kiti užsikrės ta dvasia ir krės nesuvokiamus šposus. Kiekvienas galintis suvokti - tą supras, ir pirmieji gali būti dabar labai priešiškai nusiteikę prieš tą dvasią - skeptikai. Nu ne visiems pavyks tame susigaudyti...
Ar jau pakanka motyvų? Ar kas čia gali prieštarauti mokslui?Na, ash tik norejau, jog jus motyvuotumete kai kuriuos savo teiginius ne tik itikinejimais, jog jie "neprieshtarauja mokslui"
Cukraus saldumas yra cukraus saldumas ir čiulpdamas pirštą jo nepajusi, kaip ir sachariną - tik sacharino saldumą...Jo. Pvz, saldumas gali buti ir sacharinas, o tai yra visai kita "chemija" nei cukrus.
Ai, tingiu aiškinti akivaizdžius dalykus. Čia panašiai, kaip ir su prisikėlusio Kristaus kūnu ir jo dvasia jame... Tik reikia turėti omeny, kad pilnai išsiskleidusios dvasios visos vienodos, iš čia - viena dvasia - vienas dievas, o "specializuotų" dvasių (įvairių dvasinių būsenų) daug.Tikrai nezhinau, kas yra "Tarybų Sąjungos Dvasia". Gal koks naujas mitolognis personazhas? O tai, kas liko zhmoniu atmintyje - tai prisiminimai, kurie, jei nebus uzhrashyti, mirs kartu su jais. Taigi, rezultate apie Sovietu sajunga liks info tik laikmenyse ir knygose. Argi info knygose ir laikmenyse ir yra ta "Tarybų Sąjungos Dvasia" ?
Srovė wrote:Kokia dar simbiota? Čia iš kito žanro pasakų. .
Bla, bla, bla... O tokie vaizdzeliai vaizdzenas prisiklausius močiučių patetų... Biblijoj aprašoma, kaip veikia žmonės - laviruoja, manipuliuoja tom dvasiom, kaip jiems išeina, kaip atrodo... Daug kas ten perkeltine prasme, yra ir sugalvotų vaizdinių, kad nusakyti planuojamą (laukiamą, pranašaujamą) buseną.Chia dar vienas - tik ne religinis - apibudinimas tam nepaprastai miglotam ir ir labai ivairiai vadinanam bibliniam personazhui - dvasiai. Paprastai nuo vaikystes apmokoma tiketi, jog ji yra ir ji - baisingas geris. Bet mes gi skeptikai ir mastyt stereotipishkai mums nepriklauso! Galim pabandyti matyti tam tikrus procesus tokiais, kokie jie yra, o ne tokiais, kokiais juos bando pavaizduoti suinteresuoti asmenys. Gi ir biblija paskaichius paaishkeja, jog "gerasis Dievulis" Senajam Testamente elgias kaip kox zhudikas-maniakas naikinantis homunidus ypach dideliais kiekiais. (Netgi organizuoja masini genocida - tvana.). Taaaigi... gryzhtam prie musu herojaus - dvasios. Gerai isigilinus, ji - tai kazhkokia "prielipa", kuri nera nei tevu genai, nei kazhkas ish shios realybes - tarsi svetimo pasaulio dele, kuri prisisiurbia prie "userio", o po neshiotojo mirties vel "nusiplauna" i kita realybe. Gal jos taip maitinas?
Brrr... niakokzzz vaizdiaalizzzz
Nu ir kas, kad terminas? Viskas terminais įvardijama. - Svarbu kas įvardijama."Savybe, sugebejimas" - tai tik terminai apibudinantys musu pasaulio objektu funkcijas. Tik tiek. Nelieka objekto, nelieka ir funkcijos - amen.
Kaip nieko nelieka? Mes juk kalbėjom, kad ne pati funkcija lieka, o dvasia - informacija, atmintis... Kodėl dabar tam pačiam elementui vėl patekus į panašią struktųrą kaip ir ankstesnė - ta įnformacija negalėtų būti "perskaityta" ir panaudota?
Srovė wrote:Pasakyčiau palyginimu: "Kirmine, kai tau užaugs sparnai - tu būsi drugelis. Tai bus, jei atskridus varna tavęs nesules...".
Migloti pavyzdzhiai apie miglotas tiesas paprastai tik klaidina.
Turėjau omeny, kad jei sieksi supratimo - tai ir pasieksi supratimą. Jei viską darysi, kad žūt būt atmestti, nesutikti - tai ir atmesį... bet kokią galimybę suvokti. Tiesioginės prasmės apie sparnelius - net neverta nagrinėti. Tai tik įsimintina, vaizdi forma; sakykim - simbolinę funkciją atlieka.
Ko čia nesuprasti. Labai jau madinga svetimus turtus skaičiuoti. Tai ir klausiu, ar nenorėtum toj bažnyčios prabangoj pagyventi?Labai idomus palinkejimas. Tiesa sakant, nesupratau