Vilius wrote: ↑2017-09-20 19:09
Iš smalsumo pridėjau apklausą prie šios temos. Jei norite pasigirti savo reprodukciniais pasiekimais, galite balsuoti.
Turiu kiek ir suplanavęs, nulį. Bet įdomumui pamąsčiau, kas turėtų atsitikti, kad mano planai pasikeistų.
Pavojus Vakarų civilizacijai būtų pakankama paskata, jei ta civilizacija pagalbos atsigręžtų į mane, o ne dirbtinį apvaisinimą. Tuomet kartu su šimtais gražių moterų artimiausius daug metų taip sakant gelbėčiau tą civilizaciją. Neskaitant situacijos realistiškumo problemų
turbūt nesiskaitytų, kad tuos vaikus „turiu“ jei dalyvaučiau tik tokiu būdu. Be to, net ir tokiu atveju mano pastangos turbūt būtų tik lašas jūroje pun not intended. Jei tarkime civilizaciją gelbėčiau trissyk per savaitę, tai būtų grubiai 150 vaikų per metus plius koks ten dvynukų/trynukų šansas pačiu pačiu geriausiu įmanomu atveju, realiai ženkliai mažiau.
O kad vaikus turėčiau ir auginčiau, auklėčiau ir t.t. iš tiesų. Hm. Pirma kliūtis yra santuoka. Atsiprašau susituokusių, bet prie dabartinių sąlygų man santuoka atrodo labai nepatrauklus dalykas. Nei vyras turi kažkokį svarų žodį šeimoje vaikų klausimu, moteriai nenorint vaikų jokių vaikų nebus, vyrui nenorint vaikų vis dar galimi netyčiniai pastojimai ir pamiršimai išgerti tabletę... moteriai nenorint vaikų abortas galimas net jei vyras nesutinka, moteriai norint vaikų abortas negalimas net jei vyras nori... o kur dar 50/50 skyrybų šansas ir paskui galėsiu lankyti savo vaikus priklausomai nuo buvusios žmonos užgaidų ir teismo sprendimų, tik už jų išlaikymą vis dar mokėti eurus, ačiū ne. Geriau jau tada aukščiau aprašyta civilizacijos gelbėjimo versija. T.y. ji apskritai yra labai gera versija bet kuriuo atveju. Bet anyway džiaugiuosi dėl visų šeimų ir ypač vyrų, kuriems pasisekė papulti į geresnius 50 procentų skyrybų klausimu ir kurie yra pakankamai brandūs ir deda pakankamai pastangų, kad darniai ir pagarbiai sugyventų.
Jei šis etapas būtų kažkaip išspręstas, kol mirtis mus išskirs nebūtų tik ironiškas bajeris, ir šeimoje de facto turėčiau nemažesnes teises nei žmona visais klausimais įskaitant vaikų auklėjimo ir vaikų kiekio, ir situacija kad savo vaikus galėsiu lankyti tik su teismo leidimu būtų absoliučiai nerealistiška (nebent būčiau kalėjiman uždarytu banditu), būtų gera pradžia.
Tada papildomai jei valstybė į mano vaikų auginimą kištųsi tik nebent piniginėm paramom ir motinystės/tėvystės atostogų suteikimu, būtų antras geros pradžios etapas. Pavyzdžiui, jei būtų įstatymai, leidžiantys visokias vaikų teisių kontrolieres nušauti vos įžengusias į privačią teritoriją. O idėja, kad valstybė gali iš manęs atimti vaikus ir atiduoti auginti kažkam kitam, tebūtų absurdiškas bajeris nesutinkamas realybėje. Again, nekalbu apie visiškų banditų šeimas, kuriuose vaikai verčiami elgetauti ir karts nuo karto pridaužomi iki sąmonės netekimo.
Tai turbūt šios aplinkybės būtų svarbiausios. Tokiu atveju rimtai galvočiau apie vestuves ir vaikus, nežinau ar pasirinkčiau jų turėti, bet labai tikėtina. Visos kitos problemos, ir jų apgalvojau ne taip mažai
išsprendžiamos gan realistiškai. Privačios mokyklos išsprendžia idiotiško švietimo problemą, darbo laiko ir jo pasidalijimo problema taip pat išsprendžiama esant abipusiam norui, o kitais atžvilgiais pirmo pasaulio valstybėse sąlygos auginti vaikus geriausios kokios kada buvo žmonijos istorijoje.
. Vyrai (gal truputį pasiraukydami) gali perimti dalį to darbo, bet jie tikrai negali padaryti visko. O jei ir galėtų, jiems žymiai lengviau nueiti paprastesniu keliu ir iš viso neturėti vaikų, arba turėti jų mažiau, nei reikia palaikyti stabiliai demografijai. Ką mes ir matome šiandieninėje situacijoje.
