Tai veda prie sekančio nesusipratimo, kuris buvo neišvengiamas, nes tu nežinai mano platesnių pažiūrų, iš kokio taško aš žvelgiu į visą "valstybė vs anarchizmas" reikalą. Nieko nuostabaus, nes niekur aš jo ir nebuvau išdėstęs. Neketinau ir dabar, bet matau, kad be jo neišvengsime tolesnių nesusipratimų. Kaip vienoje dainoje sakoma, "think localy, fuck globaly", ar pan. Neturiu nieko prieš pačius akcizų, mokesčių, draudimo principus. Man nepatinka jų centralizuotas taikymas ir mastai. Kad aiškiau būtų, tavo pavyzdys:
Tai man asmeniškai priimtina, galim kartu susimesti, dar pridėti keletą žmonių ar kokį kolektyvą (susidariusį geografiniu, pomėgių ar darbo principu). Bet kada pereiname nuo "grupelės" iki šiuolaikinių valstybių lygio (nuo kelių šimtų tūkstančių iki kelių šimtų milijonų), toks principas tampa savo pirminio pavidalo parodija. Ir nereikia aiškinti, kad situacijos nesiskiria, pats principas gal ir išlieka vienodas, bet tai kas veikia mažoje, tikslingoje grupėje nebūtinai veikia taip pat gerai milijonams.Kuomet grupelė žmonių bendrai susimeta, ir jei kažkam iš jų nutinka kokia nelaimė, ta nelaimė kompensuojama.
Žvelgiant iš tokios perspektyvos, tavo nuolatiniai priekaištai dėl draudimo sistemos neefektyvumo, paskirstymo problematikos yra mažų mažiausia keisti. Jie bus tokie, kokių pats norėsi ir kokius pats nusistatysi (pvz. susimetęs su draugais nusistatysi kada ir kam tie pinigai bus panaudojami). Žinoma, jei imsies rūpintis ir Vilniaus našlaičių, Mažeikių bomžų ar Darfūro pabėgėlių draudimu, tuomet gausis tai, ko nusipelnai už savo altruistiškas iliuzijas - bardakas.
Analogija į temą, nes joje reikia gretint ne pačias situacijas, bet protagonisto požiūrį į, jo supratimu, įvykusią neteisybę. Tavo pavyzdyje apie tai, kaip ligoninėje šalia manęs gulinčio asmens gydymą apmokėjo kažkas kitas, o mano - ne, man sukelia tokį patį "neteisybės" jausmą, kokį tau turėtų sukelti mano aprašyta situacija su aukso puodu, t.y. - jokio. Nėra jokios "neteisybės".Dėl aukso puodo ir privalomos loterijos pavyzdžio. Nesupratau analogijos, nes ji visiškai ne į temą. Ką šitas draudimo principo išvirkščias išvertimas į loteriją, turėtų man parodyti?
Vėlgi, na ir kas? Man tai nekelia jokių problemų ar nepatogumų. Žmonės nenori imtis labdaringos veiklos, tai jų ir nereikia versti.Istorijoje galima rasti gausybę savanoriškos šalpos ar labdaros neveikimo pavyzdžių. Paprastai žmonės "dairosi vieni į kitus" (netiesiogine prame) ir matydami, kad mažai kas užsiima šelpimu, nenori būti durniaus vietoj ir užsikrauti sau ant pečių šalpos naštą, kuri tuo didesnė, kuo mažesnis šelpiančiųjų skaičius. Tuomet savanoriškos šalpos principas neveikia.
Dėkui už tokią aiškiaregišką analizę. Esu tikras, kad taip ir nutiktų.Tarkim. Aš tik kažkodėl manau, kad jeigu realybėje tu patektum į vietą, kurioje sėkmingai realizavosi tavo siekiamybės, tu labai greitai jų atsikastum ir panorėtum iš tos vietos ištrūkti.
Jei Jo Didenybė Sovijus yra savo namuose, tuomet taip, kam tai nepatinka, turės pasišalinti. Jei Jo Didenybė užsimanys parūkyti vietoje, kur šeimininkas tai leidžia, tuomet vėlgi, tiems kam tai nepatinka, teks pasišalinti. Visais atvejais tokią problemą sprendžia patalpų šeimininkas. Arogantiška ir egoistiška yra reikalauti iš patalpų šeimininko ar Jo Didenybės, kad jie elgtųsi pagal tavo kaprizus ar skirtų ypatingą dėmesį tavo sveikatai.O taip. Labai puikus požiūris. Jeigu sovijus ir keli kiti žmonės yra kažkur kartu susiėję ir Jo Didenybė Sovijus staiga užsinorės užsirūkyti, tai tie žmonės, kuriems tai nepatinka, turi pakelti savo subines ir pasišalinti. Tai, kad tie žmonės nerūko, yra jų, o ne sovijaus problema.