pensija lietuvoje

[RB]

Libertarai? Tokio žodžio lietuvių kalboje net nėra. Lietuviškai būtų "liberalai".

Aš juk jau rekomendavau tau nepasisakinėti temomis, kuriomis absoliučiai nieko neišmanai. T. y. daugiau ar mažiau visomis temomis.

[RB]

Kitaip nei liberalas Lock'as pabrėžia pastovų nuosavybės naudojimą, todėl jų savoka artimesnė de facto nuosavybei, o ne teisiniam konstruktui - de jure.

De facto nuosavybės sąvoka paprastai reiškia „aš tai pasiėmiau ir sugebu tai apginti nuo visų kitų“. Tai gal apibrėžinėkime nuosavybės teises per tai, kas turi didesnį šautuvą?

Teisinis pozityvizmas dažnai reiškia tiesiog "tradicinės visuomenės hierarchinė struktūra yra gera ir objektyvi, nes mes dabar ją va turime šiuo metu, pamiršk erezijas apie alternatyvas, nes jos neatitinka Realybės".

Ne, tai reiškia, kad alternatyvas turi priimti visuomenės dauguma, nes socialinis konstruktas, kuris egzistuoja tik tavo vieno fantazijoje, kaip ir nelabai reikšmingas.

[7x]

Ir apskritai, viena yra teisinį pozityvizmą traktuoti kaip moralės teorija, kuri turi gilias ir kvailas tradicijas, kurių zenitas buvo Hėgelio "yr gerai kaip yr" išvedžiojimai, ir visiškai kita į teisinį pozityvizmą žiūrėti kaip į teisinės sistemos nuspėjamumo ir tikrumo saugiklį. Teisinis pozityvizmas sako: "taisyklės tokios, kaip parašyta, o ne kaip pats sugalvojai", tačiau jis nedraudžia galvoti, kaip būtų geriau ir šias idėjas realizuoti demokratinėmis priemonėmis.

[Transgresija]

Šiaip kalbant iš gryno pozityvisto pozicijos reikėtų pasakyti, kad pats pozityvizmas neturi ką pasakyti apie etiką (nebent kalbame tokiais klausimais kaip "kas įmanoma, o kas ne?", ar "koks efektyviausias ir greičiausias būdas padaryti X?", arba "kaip yra?"). Tai gal ir daug, bet prie liberalios demokratijos priveda tik Popperio ir RB fantazijose, bet nesu tikras dėl pastarojo, nes šiaip jau jis čia praktiškai apibūdino daugumos valdžią/ochlokratiją, o ne liberalią demokratiją. Skirtumas yra. Pirmu atveju dauguma teoriškai galėtų daryti ką nori, tame tarpe ir sunaikinti žodžio laisvę, ar panaudoti valstybę prieš mažumas, o kitu atveju mes jau kalbame apie konstitucinės respublikos vertybes, kurios apriboja daugumos savivalę. Jau senai suprasta, kad daugumos suverenumas gali privesti prie diktatūros, jei neegzistuos liberalios visuomeninės institucijos. Atėnuose "demokratiniu" valdymu užsiiminėjo kažkur 10% gyventojų (pagrinde seni diedai), o kas buvo su moterimis, vaikais, kitataučiais ir vergais mes visi žinome. Jie buvo išpisti per visus galus. Ar tikrai daugumos valia yra pagrindinis teisinio pagrįstumo kriterijus? Ta prasme bet kokia idėja turinti daugumos palaikymą yra teisinga? Va čia tai mąstymo skurdumas nesuvokiant į kokį absurdišką reliatyvizmą krypstama.... Aklas pasitikėjimas liaudimi ir bandos instinktas yra mąstymo priešingybė.

[Transgresija]

Rašydamas "de facto" turėjau omenyje darbininkų valdomas darbo priemones ir valstiečių valdomą žemę. Prievartos veiksnys nėra esminis, nes gamyba neįmanoma be darbininkų, bent jau ne 100%. Realiai darbo priemones ir žemę turės naudoti proletariatas ir valstietija. Tik industrijai pasiekus visišką automatizaciją galima kalbėti apie tiesioginę fizinę prievarta, arba netgi komunizmo galimybę/darbo panaikinimą.

[7x]

Tai gal ir daug, bet prie liberalios demokratijos priveda tik Popperio ir RB fantazijose

Teisinis pozityvizmas neturi prie nieko privesti. Apskrtai demokratijos reverse-enginerring'as man atrodo kaip beprasmiškas žaidimas. Turėsime tokią santvarką, kokią nuspręsime turėti, visa atsakomybė gula ant mūsų pečių (būtent tą sako Popperis), mat nėra jokio principo ar idėjos, pagal kurią galėtumėm kurti tobulą santvarką.

[Transgresija]

Tu tikrai gerai supratai visą kontekstą kuriame Popperis tą sako? "Atvira visuomenė" nėra lygu totaliniam reliatyvizmui. Jis buvo liberalizmo ideologas ir manė, kad jo epistemologija (mokslinis metodas) kažkaip įrodo liberalizmo teisingumą... Dar žinomi Stefan Molyneux ir Ayn Rand atvejai, kai mokslinis metodas išverčiamas į moralinį objektyvizmą/universalizmą. Visi jie buvo liberalių, ar net libertariškų pažiūrų. Rand su Molyneux'u dar ir ateistai tuo pačiu.

[7x]

Tu tikrai gerai supratai visą kontekstą kuriame Popperis tą sako? "Atvira visuomenė" nėra lygu totaliniam reliatyvizmui. Jis buvo liberalizmo ideologas ir manė, kad jo epistemologija (mokslinis metodas) kažkaip įrodo liberalizmo teisingumą...

Ir tu tai trauki iš?

[Transgresija]

Iš "Atvira visuomenė ir jos priešai".

[7x]

Iš "Atvira visuomenė ir jos priešai".

Tai tu pacituok ir nurodyk puslapį, nes aš tą knygą perskaičiau ir nepamenu, jog Popper'is būtų įrodinėjęs kokios nors pasaulėžiūros teisingumą. Api liberalizmą toje knygoje labai mažai jei ne išvis nieko. Vienas iš atvirosios visuomenės bruožų yra tai, jog tokioje visuomenėje skiriami gamtos ir socialiniai dėsniai - suvokiama, jog socialiniai tabu nėra duotybė, jie gali būti keičiami, o kaip turėtų būti keičiami priklauso nuo mūsų. Tačiau tai nereiškia, jog dėl to bet kokios taisyklės yra tiek pat geros kiek bet kokios kitos (manau tą turi omeny minėdamas reliatyvizmą), tai tiesiog reiškia, jog ant mūsų visų sąžinės krenta susigalvoti kuo geresnes sugyvenimo taisykles.

Also, visų atsiprašau, kad žudau šią temą miglotu off topic'u.

[Transgresija]

"Atvira visuomenė" yra gerai žinoma kaip politinė koncepcija beveik sinonimiška liberaliai demokratijai. Pats Popperis ir šita knyga laikoma liberalizmo ataka prieš totalitarizmu kvepiančias ideologijas, o tiksliau tam tikrą mąstymo būdą, kuris yra nemoksliškas. Juk tik "atvira visuomenė" leidžia progresą, pokyčius ir diskusijas, o "uždara visuomenė" tai prietaringas dogmatinis totalitarizmas. Galima pasakyti, kad visas Popperio projektas yra paremtas įsitikinimu, kad racionalumas ir mokslinis metodas gali būti įgyvendintas politikoje, o liberali visuomenė yra pati draugiškiausia mokslui... Tai šito tu nesupratai, ar aš kažko nesupratau? Nežinau kas pradėtų neigt, kad buvo kalbama apie liberalią demokratiją. Tave matomai įtikino, kad ši politinė koncepcija yra net ne politinė, o kažkokia neutrali ir viršideologinė.

[RB]

Also, visų atsiprašau, kad žudau šią temą miglotu off topic'u.

Tai iškelk visą tai velniop į atskirą temą „Eilinis Bitininkas pafilosofavimas remiantis tuo, ką jis perskaitė per paskutinę savaitę“.

[Abejoklis]

libertarizmas
statusas Teiktinas
sritis Politika
apibrėžtis Politinio mąstymo tradicija, pabrėžianti asmens laisvės reikšmę ir ginanti minimaliosios valstybės idėją. Dažnai sunku atskirti nuo liberalizmo – tai artimai susijusios politinio mąstymo tradicijos. Atsirado kaip liberalų vidinių nesutarimų padarinys. Libertarai oponuoja kolegoms liberalams, ginantiems politinę laisvę, bet pripažįstantiems plačias valstybės funkcijas, ypač perskirstant socialines gėrybes. Balansuoja ties anarchizmo riba ir dažnai apibūdinami kaip minarchistai. Politinę valdžią aiškina kaip žmogaus teisių ribojamą dalyką. Minimalioji valstybė suvokiama kaip ekstensyvi valstybė, ją pateisina moraliniai argumentai. Visos kitos valstybės formos traktuojamos kaip pažeidžiančios žmogaus teises. Nepagarba privačiajai nuosavybei suvokiama kaip šiurkštus kišimasis į piliečių asmeninį gyvenimą. Griežtai atmetama valstybės veikla, kuria siekiama perskirstyti socialines gėrybes.
atitikmenys angl. libertarianism

Tuos kalbos komisarus reikia kuo skubiau varyti iš darbo už tokius absurdiškus pareiškimus. Centriniai kalbos planuotojai skelbia, kad liberalai nieko prieš valdišką turto paskirstymą? TIKRAI??? Liberalai A. Smith ir Bastiat tikrai nebuvo tokios nuomonės. Jei tai išversta iš amerikoniško teksto, kur “Liberal” reiškia socialistą, tai dar absurdiškiau nes liberalai ir socialistai yra politinės priešingybės, o ne “sunkiai atskiriamos ir artimai susijusios politinio mąstymo tradicijos.”

[RB]

Tuos kalbos komisarus reikia kuo skubiau varyti iš darbo už tokius absurdiškus pareiškimus. Centriniai kalbos planuotojai skelbia, kad liberalai nieko prieš valdišką turto paskirstymą? TIKRAI??? Liberalai A. Smith ir Bastiat tikrai nebuvo tokios nuomonės. Jei tai išversta iš amerikoniško teksto, kur “Liberal” reiškia socialistą, tai dar absurdiškiau nes liberalai ir socialistai yra politinės priešingybės, o ne “sunkiai atskiriamos ir artimai susijusios politinio mąstymo tradicijos.”

Jei tik tau pakaktų smegenų pagaliau paklausyti mano patarimo ir nustot viešai demonstruoti savo išsilavinimo spragas... A. Smith'as pasisakė už progresinius mokesčius. Be tu jo, be abejo, neskaitei – kaip ir Proudhon'o, kuriuo kažkada irgi bandei remtis, maždaug tiek pat sėkmingai.
Cituoju: „It is not very unreasonable that the rich should contribute to the public expence, not only in proportion to their revenue, but something more than in that proportion.“ (http://www.econlib.org/library/Smith/smWN21.html#B.V, Ch.2, Of the Sources of the General or Public Revenue of the Society)

[Capitalist]

Išsamios išlaidų struktūros nežinau, bet šiuo metu pensijų fondai ima vidutiniškai 1 % administravimo mokestį, 1–3 % įmokos mokestį, o trečios pakopos fondai bei investiciniai fondai ir sėkmės mokestį (pvz., „Finasta“ – 15 %), antros pakopos pensijų fondų valdytojams imti sėkmės mokesčio neleidžia įstatymai. „Sodros“ administracinės išlaidos yra kiek virš 2 %. Čia reikia atsižvelgti, kad investiciniai fondai tiesiog gauna pinigus iš „Sodros“, jiems nereikia rinkti įmokų iš mokesčių mokėtojų, tikrinti deklaracijų, rūpintis nesumokėtų mokesčių išieškojimu ir daugybe kitų administracinių užduočių.
Įdomu pastebėti, kad ten, kur įstatymai to nedraudžia, administracinės išlaidos yra didesnės. Kaip tai dera su teiginiais, kad laisva konkurencija sumažina kainas?
Matai, realybėje rinkos dalyviai turi galią ir veikia ne tobulos konkurencijos rinkoje, kuria taip mėgsta remtis libertarai, bet kuri realybėje sutinkama nepaprastai retai.

Čia mano klaida, kad ne taip supratau (nežinojau ), kad privatūs investiciniai fondai lėšas gauna per Sodrą. Kalbėdamas apie valstybinę ir privačią pensiją, turėjau omenį, kad paslauga pasirenkama tiesiogiai, su galimybe nesirinkti išvis jokios. Remiuosi tuo, kad visų, mažiau valstybės kontroliuojamų ir nedaug su natūraliais resursais susijusių rinkos teikiamų prekės ar paslaugų kokybė nuolat kyla, o kaina krenta.
Beje, toje pačioje realybėje veikia ir valstybė. Aš geriau renkuosi ne tobulą konkurenciją rinkoje su nevienodu galių pasiskirstymu, nei netobulą monopolį, iš kurio esu verčiamas pirkti paslaugas, kuris turi visą galią, o vienintelis apgailėtinas reguliavimas – rinkimai kas keturis metus.

Socialinio draudimo sistemos kuriamos remiantis modeliais ir racionaliu planavimu, o ne pasvarstymu, ko aš labiau noriu – butelio alaus šiandien ar pensijos po 20 metų. Dar kartą kartoju, tyrimai rodo, kad tas „žinojimas apie ateitį“ žmonėms yra labai mažai svarbus, žymiai mažiau, nei tai pagrįsta ekonomiškai.

Ir ar realybėje labai vykę tie modeliai? Bet koks planavimas priverstinai primestas dideliam žmonių kiekiui, reiškia, kad vis tiek bus vadovaujamasis planuotojų subjektyviu supratimu kas yra „racionalus“ taupymas, o kas ne. Taip pat teigdamas, kad žmonių ateities/dabarties svarbumo suvokimas yra per mažas ir nepagrįstas ekonomiškai, vaidini dievą. Žmonių norų ateityje ir dabartyje svarbą neišreikši santykiu, nes skiriasi žinios, laikas, aplinka ir pats žmogus, kurio elgesio „racionalumą“ bandai nureikšminti. Net jeigu ir remtis tokiu faktoriumi, kaip „ar yra patenkinti santaupomis, kai tampa nedarbingi“, tu klysti dėl masinio valkatavimo. Ekonomistų Paul Smith, Lucy McNair ir David Love tyrimas rodo, kad 88% žmonių sutaupo pakankamai, kad išvengtų skurdo. John Karl Scholz, Ananth Seshadri ir Surachai Kitatrakhun tyrimas rodo, kad Amerikoje gimusių tarp 1931 – 1941, daugiau kaip 80% žmonių sutaupė tiek, kiek jiems atrodo optimaliai. Taigi, dauguma žmonių taupo taip, kad nesigailėtų dėl pinigų stygiaus senatvėje.

2. Daugybė žmonių visą gyvenimą dirba menkai apmokamus darbus ir taip ir nesugeba užsidirbti daugiau. Ką daryti jiems? Sulaukus pensijos nudvėsti badu? Be to, kuo vėliau pradedi kaupti, tuo didesnių įmokų reikia.
3. Tau, aišku, neteko girdėti apie tulpių svogūnėlių burbulą 1630-aisiais ar „South See Company“ burbulą 1720-aisiais? Tais laikais centrinis bankas pinigų kiekiu manipuliuoti negalėjo, taigi, šitų burbulų, pagal libertarų logika, negalėjo būti? Kartoju: remkimės realybe, ne patinkančiomis teorijomis. Be to, mes dabar kalbame apie pensijų sistemą, ne apie centrinio banko panaikinimą. Taigi, gal užtenka to šitame forume jau labai nusibodusio cypsėjimo „viskuo kalta valstybė“, ir atsakykime į klausimą: ką daryti, jei išeini į pensiją tuo metu, kai tavo investicijų vertė smarkiai kritusi?
4. Klaida. Verslininkas maksimizuoja savo asmeninę naudą, ne ekonomikos ar ūkio šakos. Žinoma, aš galiu samdyti daugiau darbuotojų (didesnės išlaidos, nuostoliai), padidinti gamybą (didesnė pasiūla, mažesnė kaina, dar didesni nuostoliai) ir tikėtis, kad kiti verslininkai darys tą patį, todėl didės užimtumas ir pajamos, todėl padidės paklausa, pakils kainos ir gausiu didesnį pelną. Jei iki tol nebankrutuosiu dėl jau minėtų nuostolių. Bet galiu tiesiog tikėtis, kad kiti verslininkai imsis didinti gamybą, pakels pragyvenimo lygį ir vartojimą, ir tada aš savo pajamas padidinsiu jų veiksmų sąskaita, pats nepatirdamas nuostolių ir nerizikuodamas. Aišku, visi mąstys taip pat, todėl niekas nesiims šiaip sau didinti gamybos tol, kol negaus signalo, kad egzistuoja pakankama paklausa produkcijai. O toks signalas yra augantis vartojimas. Jei jo nėra, verslininkas investuos kitoje šalyje, kurioje matys augančią paklausą – primenu, kad turime reikalą su realybe, o ne su idealizuotu fantastiniu pasauliu, kuriame visose rinkose nusistovėjusi pusiausvyra.

2. Taigi, kaip apie tuos likusius 12-20% mažai taupančius ir tuos, kurie menkai uždirba. Siūlai jiems visą laiką gyventi ant skurdo ribos ir atiduoti paskutinius trūkstamus pinigus valdžiai, kuri „puikiai“ pasirūpins jais senatvėje? Mano manymu jei nesugebi savęs išsilaikyti ir nenori nudvėsti, reikia prašyti pagalbos šeimos, draugų, pažystamų ar labdaros organizacijų. Valkataujantys ir nesulaukę pagalbos žmonės miršta tiek laisvoje rinkoje, tiek prie valdžios. Koks bus pagalbos kokybės ir dydžio skirtumas tarp valdžios ir rinkos, nežinau. (tingiu ieškoti info.). Bet laisvė man yra didelis kriterijus, todėl linkstu prie rinkos.
3. Burbulų buvo visą laiką, bet pragyvenimo lygio nuosmukį patirdavo ne masės žmonių, o tie kurie dalyvaudavo tose manijose. Be to būdavo pakankamai greita korekcija, vietoj to, kad valdžia bandytų išlaikyti burbulus, kol galiausiai, tai priveda prie depresijos.
Be to, tulpių burbulas nebuvo toks didelis kaip visi galvoja - http://www.slate.com/id/2103985/
Tuo tarpu South Sea Company buvo stipriai susieta su valdžia ir turėjo monopolinę teisę prekiauti su pietų Amerika, nes prižadėjo refinansuoti valstybės skolas. Plačiau neaiškinsiu, geriau atsakysiu i klausymą. Jei tavo investicijų vertė yra kritusi - gyveni iš santaupų arba mažesnių dividendų. O jei visas savo gyvenimo santaupas investavai i vieną burbulą tikėdamasis greito pelno – tavo bėda. Bet nemanau, kad atsirastų labai daug, kurie visas santaupas sukištu į papildomą namą, internetinės bendrovės akcijas ar tulpes. Bet su valdžios pagalba viskas įmanoma. Net ir su centriniu banku, manau savanoriškas kaupimas atneš daugiau naudos, nei priverstinis.
4. Kad verslininkas siekia kuo didesnės sau asmeninės naudos, tai aišku. Bet padarei esminę klaidą, kad apribojai paklausos dydį, nes paklausa (žmonių norai) yra praktiškai begalinė. Galbūt ir bus pasiekta riba, kai kiekvienas turės po vasarnamį mėnulyje, bet kol kas nematau, kad visi daugumos norai būtų užpildyti. Bet kadangi yra limituota pasiūla, ir žmonės skirtingus dalykus vertina skirtingai, prekės ir paslaugos įgauna kaina. Taip pat, kai kurių dalykų paklausa atsiranda, tik tada, kai išpildoma labiau vertinamų dalykų pasiūla. Nes niekas nenorės keisti dalį savo turto į televizorių, kai neturi nei ko valgyti ar kur gyventi, o kai gauna norimą daiktą pradeda norėti kažko naujo. Todėl praktiškai, bet kokiu momentu visur yra kažkokia prekė ar paslauga, už kurią žmonės bus pasiruošę keisti dalį savo turimo turto. Laukti kol kiti pradės kažką daryti vien dėl to, kad užpildytų kažkokią paklausą, kad atsirastu galimybės užsiimti kažkuo kitu yra potencialaus pelno ignoravimas.
Darbuotojai samdomi tik tada, kai jų darbas atneša daugiau pelno. Kad padidinti darbuotojų produktyvumą reikia investicijų – įrankių, technikos, etc. (kitaip tariant - kapitalo, kuris yra gaunamas iš santaupų). Kad uždirbtum pelną reikia arba dirbti panašiai ar efektyviau, nei kitos įmonės arba užpildyti rinkos nišas, kur yra mažesnė ar išvis nėra konkurencijos (nauja prekė ar paslauga arba esamos prekės ar paslaugos teikimas, ten kur ji nėra teikiama). Vartojimas auga tik tada, kai vienos įmonės (žmonės) gamina, tai ko nori kitos, ir atvirkščiai. Nes tik tokiu atvejų įvyksta resursų apsikeitimas (vartojimas).
Ir aš kalbų apie nuolat besikeičiančias rinkos jėgas, kurios priklauso nuo milijonų žmonių padarančių trilijonų sprendimų, o ne apie kažkokius idealius pasaulius ir pusiausvyras.

[Capitalist]

Mes kalbame ne apie teiginių teisingumą/klaidingumą ar normų priimtinumą ir jų santykį su apeliavimų į mases, o apie terminų naudojimą. Visi intuityviai "žino", kas yra vagystė, bet paklausk konkrečiau ir visi duos skirtingus atsakymus. Tokių terminų daug ir kai tik įmanoma patartina vengti jų naudojimo arba naudoti tik griežtai apibrėžtoje sistemoje (pvz valstybės teisės sistemoje), mat kitaip jie tampa pigūs demagogijos įrankiai. Aš juk taip pat galiu šaukti "mokesčiai yra gėris, kaip jūs galite prieštarauti gėriui?!", ar dievagotis, jog kalbant apie mokesčius pamirštamas jų artumas gėriui, bet gi kas iš to?

Manau, tiek tu, tiek visi kiti suprato ką turėjau omenį vartodamas žodį – „nusikaltimas“. Kadangi aš labai neigiamai vertinu valdžios mokesčių surinkimo būdus ir manau, kad be valdžios teisinė sistema vis tiek egzistuotų, tai ir išreiškiau nuomonę pavartodamas žinomą žodį. Jei tikintieji žodį – „melavimą“ neatskiria nuo biblijos ir mano, kad biblija – teisybė. Tai jei aš jiems sakysiu, kad jie remiasi melagingu dokumentu, jie man gali atsakyti, kad išsigalvoju sąvokas ir užsiimu demagogija. Žinoma, gali būti, kad nieko ir nepasieksiu taip vartodamas žodžius, nors tikiuosi, kad gal kam nors užkabins.

R. Dowkinsas turbūt nesuklydo sakydamas, kad žmonės turi keistą polinkį personifikuoti įvairius reiškinius. Valstybė yra abstrakcija, o ne subjektas. Taigi mokesčius "vagia" ne kažkokia abstrakti valstybė, o subjektai, kurie tuos mokesčius naudoja: tie patys pensininkai, studentai, budžetininkai ir pan. Taigi, siūlyčiau nesipainioti sąvokose ir vagystėmis kaltinti minėtuosius subjektus, apiplėšinėjančius "produktyvius žmones".

Personifikacijos, šmenonifikacijos. Kiekvieną kartą kalbėdamas apie organizaciją nevardinsiu jos narių.

[Abejoklis]

Kiek kainuoja pensijų fondų administravimas yra nesvarbu, jei yra galimybė jų išvengti ir tiesiog investuoti į individualias akcijas. Jei tokios galimybės nėra, tai problema ne rinkoje, o korumpuotoje politinėje pensijų sistemoje.

Man asmeniškai pensijos sąskaitos administravimas nieko nekainuoja, aš tik susimoku nedidelę sumą pirkdamas ir parduodamas akcijas.

[RB]

Net jeigu ir remtis tokiu faktoriumi, kaip „ar yra patenkinti santaupomis, kai tampa nedarbingi“, tu klysti dėl masinio valkatavimo. Ekonomistų Paul Smith, Lucy McNair ir David Love tyrimas rodo, kad 88% žmonių sutaupo pakankamai, kad išvengtų skurdo. John Karl Scholz, Ananth Seshadri ir Surachai Kitatrakhun tyrimas rodo, kad Amerikoje gimusių tarp 1931 – 1941, daugiau kaip 80% žmonių sutaupė tiek, kiek jiems atrodo optimaliai. Taigi, dauguma žmonių taupo taip, kad nesigailėtų dėl pinigų stygiaus senatvėje.

Prieš pateikdamas išsamų atsakymą norėčiau paprašyti nuorodų į šiuos mokslinius straipsnius, kuriais tu remiesi, ypač į pirmąjį. Aš neabejoju, kad tu perskaitei tuos straipsnius prieš nurodydamas juos kaip argumentą, ar taip?