Augustas wrote:Kokie tie eiliniai vartotojai ir politikai buvo niekšai ir nedorėliai.
O dabar kas vyksta? Kokį vaidmenį suvaidino A.Kubiliaus vyriausybė? Ar jai pasisekė ką nors padaryti, ar ne?
Suprantu, kad tu apie eilinius vartotojus ir politikus sakai su ironija, tačiau vistiek norisi atsakyti rimtai.
Vartotojai elgėsi pernelyg optimistiškai dėl taip vadinamosios informacijos asimetrijos, kuomet vartotojai priima sprendimus neturint pakankamai informacijos apie esančią ekonomiką bei ekonominius duomenis. Jei tą informaciją jie būtų turėję, galbūt tuomet jie nebūtų ėmę tiek daug paskolų. Juk, žiūrint racionaliai, jei žmogus suprastų, kad NT sektoriuje tiek Lietuvoje, tiek didelėje pasailio dalyje keliasi burbulas dėl lengvai prieinamų paskolų, tai tuomet labiau tikėtina, kad jis nuspręstų neimti išpūstos paskolos butui dėl išpūstų NT kainų ir pnš. Bet, yra kaip yra, paprasti vartotojai juk ir negali turėti visą informaciją ar visiškai suprasti tarptautinę ekonomiką. Juk paprastam žmogui, grįžusiam iš darbo, jau nieko nesinori; ką jau kalbėti apie The Economist arba Oliver Blanchard 600 puslapių knygos "Makroekonomika" skaitymą.
Politikai nesiėmė tinkamų sprendimų dėl taip vadinamojo politinio ciklo. Tie patys socialdemokratai 2008-aisiais, prieš rinkimus, nors jau ir matė lėtėjančios ekonomikos ženklus ir neužklūpstančią krizę, tačiau toliau tęsė išlaidavimą tikėdamiesi geresnių rinkiminių rezultatų. 2004-aisiais po įstojimo į ES buvo lygiai tas pats.
Žinoma, tie du dalykai - t. y. informacijos asimetrija ir politinis ciklas - neatleidžia nuo tokių klaidų, tačiau jas padaro bent kiek suprantamesnėmis. Nepaisant visko, nemanau, kad staiga visa visuomenė taptų ekonomiškai suvoki ir sugebėtų panaikinti informacijos asimetriją; taip pat nemanau, kad bankai staiga taptų visuomeniškesni ir visuomenės interesus statytų aukščiau savų pelno siekimo interesų ir nebeskolintų pernelyg lengvai. Tikėtiniausias būdas kaip galima sumažinti ekonominio cikliškumo padėtį vistiek išlieka politikai. Nors ir egzistuoja politinis ciklas, tačiau vistiek yra didesnė tikimybė, kad politikai sugriežtintų bankų ir ekonomikos reguliavimą anticiklinėmis ekonominėmis priemonėmis.
Kas liečia Kubilių, tai čia galima pasakyti tik 1: jis ėjo vieninteliu keliu koks Lietuvai buvo realiai galimas. Matai, Lietuva socialdemokratų laikais nesukaupė krizei rezervo, iš kurio būtų galėjusi skatinti ekonomiką. Skolintis Lietuva taip pat negalėjo perdaug, nes, skirtingai nei kitos Vakarų šalys, mumis nebuvo TAIP gerai pasitikima, tad Lietuva negalėjo vykdyti skatinamosios ekonominės politikos skolinimosi pagalba. Tiesiog skolinimo mąstai Lietuvai buvo riboti; kitaip palūkanų normos būtų tapusios dar didesnėmis nei 9 proc., už kuriuos konservatoriai skolinosi 2009-aisiais.
Tiesa, man, kurio politinės pažiūros yra kairiosios liberalios, konservatorių politika nepatinka. Krizė nesitęs amžinai, o aš tikrai nenorėčiau matyti tokios konservatorių politikos tąsą krizei pasibaigus. Esant normalioms, t. y., nekrizinėmis, sąlygoms, aš veikiau norėčiau matyti kairiuosius valdžioje. Tiesa, tai nėra socialdemokratų partija tie tikrieji kairieji. Jais laikau socialdemokratų sąjungą: ji, nepritardama socialdemokratų partijos jungimuisi su buvusiais komunistais LDDP, atsiskyrė nuo LSDP ir įkūrė partija "Socialdemokratija-2000", kuri dabar yra žinoma socialdemokratų sąjungos pavadinimu.
Taigi, kaip aš galėčiau konservatorių valdymą vertinti... Kaip politikos mokslų studentas objektyviai vertinu sąlyginai teigiamai (nebuvo realios alternatyvos); kaip socialliberalui, konservatorių politika man nepatiko.
EDIT: Wow, tik pasižiūrėjęs į postą parašius supratau kiek daug prirašiau