Lionginas wrote:Ernestas wrote:Jei bus nuspręsta gaminti cigarus, tai jis jį gauti galės.
Antras žingsnis: nuspręsti, ką reikia pagaminti.
Ko mums reikia? Tai labai sudėtingas klausimas, nes, išskyrus maistą, vandenį ir būstą, dauguma žmonių neturi supratimo, ko jie iš tikrųjų nori ar ko jiems reikia, nes neturi pakankamai žinių apie
šiandieninį technologijų lygį. Tai, ko manome norintys, yra tiesioginis visuomenės žinių apie technologijų lygį rezultatas.
Žmogus, kurio namuose gausu dulkių, sakys: „Man reikia dulkių siurblio.“ Tačiau ar tikrai? Galbūt jam reikia slėgio reguliavimo sistemos namuose, kad dulkės į namus nepatektų, arba elektrostatinių oro filtrų, sunaikinančių dulkes ir ore esančias bakterijas. Kitaip tariant, jei kritiškai pažvelgsime į tai, ko mums reikia fizine prasme, pamatysime, kad tai nuolat keičiasi. Mokslas ir technologijos yra praktinių žmonių poreikių matavimo būdas, todėl visi kuriami gaminiai turi būti pažangūs tiek, kiek technologiškai įmanoma. Dabartinė monetarinė sistema, kurioje neveiksmingi ir atgyvenę gaminiai kuriami tik ekonomikai ir sistemai palaikyti, neturi galimybių ar poreikio kurti itin pažangias priemones. Taip yra todėl, kad dauguma šiandien gaminamų produktų apskritai neegzistuotų, jei pramonė sutelktų dėmesį į tai, kas geriausiai patenkina visuomenės poreikius.
Tiek parašyta, o į klausimą, kaip nuspręsti, ką gaminti, taip ir neatsakyta. Tik paminėta, kad tai labai sudėtingas klausimas ir mokslas duos visus atsakymus.
Tai dar kartą - kaip konkrečiai bus nuspręsta, ką gaminti?
Ernestas wrote:Sprendimai remiasi visuomenės poreikiais, o ne korpuraciniais ar privačiais interesasais.
O čia jau totalitarizmo užuomazgos. Privatūs poreikiai - blogis, o visuomeniniai - gėris. Ko noriu aš - nesvarbu, svarbu tai, ko nori visuomenė - žmonija, nacija, liaudis, partija. Tik viena problema - kas nustatys, kokie yra visuomenės poreikiai? Kaip rodo istorija, tuos poreikius visuomet nustatydavo tironai ir diktatoriai ir kiti platoniškieji išminčiai. Tai kokiems išminčiams šį kartą nuspręsime patikėti šią užduotį? Ir kodėl šį kartą viskas bus kitaip?
Miela, malonu Lionginai, kad domiesi ir užduodi klausimus, gaudyk penkis.
Labai plačiai aš apėmiau, perskaitykit informaciją, įsisavinkit. Savišvieta neprošal.
Kaip siūlo gamta, paimame visas atsargas bei stebėjimų duomenis, ir sukuriame "sistemą" jiems valdyti. "Globalią resursų valdymo sistemą",
atsakingą už kiekvieną tinkamą žemės išteklių. Nėra jokios logiškos alternatyvos, jeigu mūsų, kaip žmonių giminės, galutinis tikslas yra išgyventi. Turime sekti visumos eiga. Tai supratę galime pagalvoti apie gamybą.
Kaip mes visą tai naudosime? Koks bus gamybos procesas ir ką mums reikės nuspręsti, kad būtų kiek įmanoma optimaliau PASIEKTA DIDŽIAUSIA DARNA.?
Pirmiausia prieš mūsų akis iškyla faktas, kad turime nuolatos tikrinti ir saugoti. Planetos ištekliai yra iš esmės baigtiniai. Tad svarbu, kad būtume "strategiški". "Strateginis išsaugojimas" - raktas.
Antrasis dalykas, kurį suvokiame - kai kurie resursai nėra tokie geri savo veikimu kaip kiti. Tiesa sakant, kai kuriuos iš jų naudojant, atsiranda baisus poveikis aplinkai, kuris yra nuolatinis mūsų pačių sveikatos stabdis. Pavyzdžiui, nafta ir iškastinis kuras, kad ir kaip mažinant, vis tiek išleidžia žalingas medžiagas į aplinką. Todėl yra svarbu, kad stengtumėmės juos naudoti tik tada, kai tikrai reikia, jeigu iš viso reikia. Laimei, matome gausybę potencialių energijos šaltinių: saulės, vėjo, potvynių/atoslogių, bangų, šilumos skirtumų, geoterminę energiją, todėl galime objektyviai strateguoti ką ir kur naudosime, kad išvengtume "atgalinio poveikio" ar gamybos ir naudojimo padarinių, žalojančių aplinką ir mus tuo pačiu. Tai galime pavadinti "Strateginiu saugumu", kuris sietųsi su mūsų "strateginiu išsaugojimu".
Bet gamybos strategijos čia nesibaigia. Mums reikės "Efektyvumo strategijos" patiems gamybos mechanizmams. Atrandame, kad yra maždaug trys aiškios taisyklės, kurių turime laikytis:
Pirmoji - kiekvienas daiktas, kurį gaminame, turi kiek įmanoma ilgiau išsilaikyti. Suprantama, kuo dažniau daiktai lūžta, tuo daugiau resursų mums reikės jiems pakeisti ir tuo daugiau liks atliekų.
Antroji - kai daiktai sulūžta ar dėl kokios nors priežasties nebegalimi naudoti, yra svarbu, kad surinktume ar perdirbtume kiek įmanoma daugiau. Todėl gamybos planai turi į tai atsižvelgti iš karto, pačioje pradinėje stadijoje. Trečioji - greitai besivystančios technologijos, tokios kaip elektronika, turi tendenciją sparčiais tempais pasenti morališkai, todėl turėtų būti sukurtos taip, kad jas būtų galima fiziškai atnaujinti. Juk mes nenorime išmesti viso kompiuterio tik dėl to, kad viena jo detalė sulūžo ar paseno. Todėl detales kurtume taip, kad jos būtų lengvai atnaujinamos, kiekviena detale standartizuota ir universaliai pakeičiama, iš anksto pritaikyta numatomiems technologijos pokyčiams.
O kai suprasime, kad "Strateginio išsaugojimo", "Strateginio saugumo" ir "Strateginio efektyvumo" mechanizmai yra grynai techninio pobūdžio, neturintys jokios žmogiškosios nuomonės ar šališkumo, mes paprasčiausiai suprogramuosime šias strategijas į kompiuterį, kuris pasvers ir suskaičiuos visus reikiamus kintamuosius, leisdamas mums visada pasiekti patį geriausią darnios gamybos metodą, grįstą to meto supratimu. Nors tai gali skambėti per daug sudėtingai, tai juk tėra išgirtasis skaičiuotuvas, jau nekalbant apie tai, kad įvairiausios tokios sprendžiančios ir kontroliuojančios sistemos jau dabar yra naudojamos visame pasaulyje atskiriems tikslams. Tai tiesiog išplėtojimo procesas.
Taigi...
Dabar turime ne tik išteklių valdymo sistemą, bet ir gamybos valdymos sistemą - abi jos lengvai gali būtį automatizuotos, padidinant efektyvumą, išsaugojimą ir saugumą. Informacinė realybė yra tokia, kad žmogaus ar net grupės žmonių protas negali pastebėti to, kas turi būti pastebėta. Tai turi ir gali būti vykdoma kompiuteriais.
Tai mus atveda į kitą lygmenį - paskirstymą. Kokios darnos strategijos čia vaidina vaidmenį?
Kadangi žinome, kad trumpiausias atstumas tarp dviejų taškų yra tiesi linija ir, kad energija naudojama efektyviau, transporto priemonėms nukeliaujant trumpesnį atstumą. Gaminti daiktus viename žemyne ir plukdyti juos į kitą turi prasmės tik tada, kai tie daiktai tiesiog negali būti pagaminami toje teritorijoje. Kitaip tai tik eikvojimas. Turime lokalizuoti gamybą, kad paskirstymas būtų paprastas, greitas ir reikalautų daug energijos. Pavadinkime tai "Artimumo strategija", kuri tiesiog reiškia, kad sutrumpiname daiktų kelionę kiek tik įmanoma, ar tai būtų žaliavos, ar baigtiniai vartojimo produktai.
Va dabar aš tau papasakosiu kas bus gaminama tiksliai kokie daiktai nėra pasakyta, bet jų paskirtis yra išreikšta taip:
Žinoma, būtų gerai žinoti, kokias prekes transportuojame ir kodėl. Tai jau patenka į "Paklausos" kategoriją. O paklausa yra tiesiog tai, ko žmonėms reikia, kad būtų sveiki ir gyventų kokybišką gyvenimą. Žmogaus materialinių poreikių spektras aprėpia pirmo būtinumo, gyvybiškai svarbius dalykus, tokius kaip maistas, švarus vanduo ir būstas... ir socialinius bei rekreacinius dalykus, leidžiančius atsipalaiduoti ir skirtus asmeniniams-socialiniams pomėgiams - svarbiems žmogaus ir socialinės sveikatos faktoriams.
Taigi, labai paprastai, darome kitą tyrimą. Žmonės išreiškia savo poreikius, nustatoma paklausa ir prasideda gamyba, pagrįsta ta paklausa. O kadangi skirtingų prekių paklausos lygiai natūraliai bus nepastovūs ir keisis skirtinguose regionuose, turėsime sukurti "paklausos/paskirstymo stebėjimo sistemą", kad išvengtume perviršio ir trūkumo. Bet palaukite. Mes negalėsime pilnai suprasti paklausos, jeigu neišsiaiškinsime kaip pats daiktas naudojamas. Ar logiška ir tvaru kiekvienam žmogui turėti viską, kas pagaminama? Nepaisant to, kiek tai naudojama? Ne. Tai būtų tiesiog švaistu ir neefektyvu. Jeigu asmeniui reikia daikto, bet tik, sakykime, vidutiniškai 45minutėms per dieną tai daug efektyviau būtų, jeigu tas daiktas būtų prieinamas tiek jam, tiek kitiems, kai prireikia. Daugelis pamiršta, kad jiems reikia ne daikto, o jo paskirties. Kai suprasime, jog pats daiktas yra svarbus tik tiek, kiek jo nauda, pamatysime, kad "išorinis apribojimas" arba tai, ką dabar vadiname "nuosavybe", aplinkai yra nepaprastai švaistu ir nelogiška fundamentalia, ekonomine prasme. Taigi turime sugalvoti strategiją, kuri vadintusi "Strateginiu priėjimu". Tai būtų mūsų "paklausos/paskirstymo stebėjimo sistemos" pagrindas, kuris užtikrintų, kad gyventojų poreikiai būtų patenkinti, pasiekiant tai, ko tik reikia ir kada tik reikia. Ofiziškai tie daiktai bus pasiekiami per centralizuotus ir regioninius prieigos centrus, kas yra visiškai prasminga, nes tie centrai bus labai arti gyventojų ir žmogus tiesiog galės ateiti, pasiimti ko jam reikia, panaudoti, o pasinaudojęs, kai nebereikia - sugrąžinti... panašiu principu, kaip dirba bibliotekos. Beje, tie centrai ne tik egzistuotų šalia bendruomenės, panašiai kaip vietinės parduotuvės, bet specializuoti prieigos centrai būtų tam tikrose teritorijose , kur dažniausiai naudojami kurie nors daiktai, taupant energiją, mažinant transportavimą. Kai ši paklausos stebėjimo sistema pradės veikti, ji bus sujungta su gamybos valdymo sistema ir, žinoma, su išteklių valdymo sistema, tokiu būdų sukuriant jungtinį dinamiškai atsinaujinantį globalų ekonomikos valdymo mechanizmą, kuris tiesiog užtikrins darną, pradedant nuo baigtinių resursų vientisumo garantijos, baigiant užtikrintumu, kad gaminsime kiek įmanoma geriausius ir būtiniausius gaminius, paskirstydami viską pačiu sumaniausiu ir efektyviausiu būdu. Šio išsaugojimu pagrįsto metodo rezultatas, kuriam daugelis intuityviai priešinasi, yra logiškas, pamatuotas empirinis išsaugojimo ir efektyvumo procesas, vienintelis galintis tiksliai apibrėžti tikrąją žmogaus darną žemėje, kuris, tikėtina, paskatins tai, ko niekada nebuvo žmonijos istorijoje. Pasiekiamą gausybę...
Dar kažkas neaišku? pyškinkit klausimus čia. Aš su jumis.
O apskritai vertinant Veneros projektą, tai iš tikrųjų viskas šiame projekte atsiremia į žmonių moralę.
O gal net bus geresni nei Vytauto TVP atsakymai.