Abejoklis wrote:Mindaugai, pinigų spausdinimo monopolija buvo KONGRESO įteisinta jau prieš šimtą metų. Koks gi tai privatus dizainas kai bankinė monopolija ir privilegijos yra įteisintos VALDŽIOS? Ta valdiška bankinė monopolija padirbinėja trilijonus ir dalina oligarchams jau beveik 100 metų ir jos nieks nekontroliuoja. Bet jei paprastas žmogus atsiskaitys kuo kitu, o ne valdišku pinigu, iškart prisistatys baudėjai. Visas reguliavimas egzistuoja tam, kad tautos pinigai toliau plūstų valdiškai monopolijai ir oligarchams.
Per krizę tos kontrolės nepadaugėjo, monopolija plečiasi ir padirbinėja pinigus vis didesniais kiekiais.
Ar to negalima laikyti bankų "laisve" (jei kalbame apie laisvę kaip apie atsietumą ir neatskaitomybę valdžia (arba dar konkrečiau (i) nebuvimą finansinės nuobaudos mechanizmų už visuomenei žalingą veiklą))? Aš suprantu, jog bankų atsietumo įteisinimas gali būti suprastas kaip valdiškas dizainas, bet juk iniciatyva dereguliuoti bankus galėjo ateiti iš ne-valstybinio sektoriaus (kaip konkrečiu tavo minimu atveju yra tikrai nenutuokiu) - ar esu pasiryžęs vadinti viską ką valdžia įteisina/uždraudžia valdišku dizainu net jei spaudimas/iniciatyva ateina iš ne-instucializuotos ne-valdiškos organizacijos (pvz.: verslo? žmonių grypės (gėjų teisių aktyvistų?))? Nemanau. Lygiai taip dereguliacija in the 80'ties buvo priimta valdžios - tačiau ar to pasėkmės t.y. toliau bankų vykdyta veikla yra valdiškas dizainas? Nemanau, kad tu ar kas nors kitas sugebėtų mane tuo įtikinti. Mažų mažiausiai keista pozicija (jei, žinoma, aš gerai supratau tai ką nori pasakyti).
Turiu prisipažinti, jog įtariu tave lenkiant link anti-infliacionizmo. Neva valdžia (konkrečiai kongresas) neturėtų turėti teisės reguliuoti pinigų kiekio taip reguliuodami pinigų vertės. Bet vėlgi, nežinau ar viskas taip paprasta - yra nemažai argumentų už tokią reguliaciją. Pvz dabar didžioji dalis europos valstybių neturi galimybės reguliuoti pinigų kiekio ekonomikoje (Graikija, Portugalija ir kt. Eurozonos šalys). Krugmanas tai pavadino kaip "grįžimą prie gold-standart". Graikijos ekonomika anot jo jau būtų atsigavimo stadijoje (žmonėms būtų kuriamos darbo vietos - jis taip supranta atsigavimą) jei valdžia galėtų palaikyti, berods, 4% metinę infliaciją.
Iš to plaukia mano bendroji tezė: pamirškime auksinius laikus, kai viskas buvo juoda balta. Kai visi žinojo, jog dereguliavimas, laisvosios rinkos principai generalizuoti visoms rinkos šakoms yra pats geriausias sprendimas, privačiai valdomas turtas visada geriau nei valdiškai. Arba atvirkščiai. Nei viena iš šių pozicijų - nei liberalios kapitalisitinės demokratijos, nei komunistinės, komunitaristinės, socialistinės autokratijos su masiniu lėšų perskirstymu - nėra teisingos. Uždavinys kur kas sudėtingesnis nes reikia rasti aukso vidurį - kai kurios rinkos kai kuriais atvejais reikalauja valdžios įsikišimo. Kai kurios dažnai reikalauja dereguliacijos. Kai kada ir kai kam perskirstyti mokesčius reikia, kai kada šiukštu.