Mano nuomonė visada rėmėsi labiau pasiutusių šunų analogija, teisės nebūti įžeistam, jei gerai save pamenu, nepalaikiau niekuomet. Tiesiog būdavo gaila niekuo dėtų diplomatų ir pan., kuriuos kas nors išsprogdina penkiolikmetei pademonstravus paauglišką maištingumą.Tiesiog įdomu, kodėl tavo nuomonė kažkada buvo būtent tokia, nes galbūt tai tuo pačiu padėtų suprasti, kodėl didelė dalis „progresyvios“ Vakarų visuomenės su tokiu džiaugsmu pasisako už žodžio laisvės ribojimus vardan tam tikrų (tik tam tikrų) grupių teisės „nebūti įžeistiems“.
O fenomenas ir man labai įdomu. Gal tiesiog bandos instinktas, pas mus priimta atjausti tokias tai grupes ir nekęsti tokių tai, ir jei nori būti prie kompanijos, turi laikytis būtent tokių ir ne kitokių „laisvamaniškų“ pažiūrų? O paskui kai pažiūros jau nusistovi, bandoma racionalizuoti, kodėl būtent šiuo atveju žodžio laisvės pažeidimų nėra arba jie pateisinami. Noras būti prie kompanijos ir galėti save kažkaip identifikuoti, ar baimė būti tapatinamiems su netinkama kompanija (homofobais, naciais) yra stipri varomoji jėga daugeliui žmonių. Kaip kiti mano?
Man atrodo yra dar viena, šiuo metu pažangiose vakarų valstybėse labai nepopuliaru būti islamofobu, ir jei minia tave apšauks islamofobu, ko gero šansai patekti į valdžią stipriai mažėja. O kaip žinai, daug nereikia, kad tave visaip išvadintų. Užtenka susieti musulmonų gyventojų kiekį su kylančiu išprievartavimų skaičiumi ar panašiai.O to pasiutimo neerzinimo priežastys, mano nuomone, yra tokios: