Apie savo nepilnavertiškumą apskritai niekas nelinkęs kalbėti. Ar tu pats kada pamąstei, kodėl jiems taip svarbios žinios, kad vakariečiai "masiškai atsivertinėja į islamą"? Iš kur ta manija? Pavyzdžiui, ar tau reikia kasdien girdėti, kad esi puikus specialistas ar tėtis?Vilius wrote:Gal kiek drąsoka apibendrinti mano Tadžikistano patirtį visam musulmonų pasauliui, bet aš nei karto negirdėjau, kad jie save laikytų prastesniais už Vakarus. Netgi priešingai: studentai man ne kartą galvą išūžė su istorijom, kaip vakariečiai masiškai atsivertinėja į islamą (o kaip jūs manot, už ką Maiklą Džeksoną nužudė? ). Ir čia kalba eina apie universitete besimokančius žmones iš turtingesnių šeimų. Galiu tik įsivaizduoti, kokį supratimą apie pasaulį turi vidutinis provincijos gyventojas. Kad ir kokios būtų jų pykčio priežastys, nepilnavertiškumas vargu ar yra tarp jų.
O dėl Tadžikistano - įdomi šalis, kurioje uždaromos mečetės, draudžiami hidžabai ir ilgos barzdos. Manau, kol jie ten konfrontuos su savo represyvia valdžia, tol neieškos naujų priešų užsieniuose.
Kalbant apie pyktį, musulmonai apskritai nemato jo kaip kažkokios problemos. Pas musulmonus pyktis dažnai yra visiškai natūrali, nes laukiama reakcija, o taip pat - būdas parodyti savo galią. Vakaruose pyktis yra silpnumo požymis. Pavyzdžiui, jei diskusijos oponentas netenka kantrybės, pradeda putotis, jis automatiškai laikomas pralaimėjusiu. Kitas didelis skirtumas - vakaruose vertinamas gebėjimas priimti konstruktyvią kritiką. Musulmonų pasaulyje tai laikoma silpnumo ženklu. Šie du dalykai ir dar nepilnavertiškumo kompleksas yra pagrindinės visos šios situacijos priežastys.